Londonas | Įspūdžiai, radiniai, potyriai
Na, turbūt daugeliui iš Jūsų šis įrašas pasirodys kiek keistokas ar bent sukels šypseną, tačiau turiu prisipažinti – prisimindama Justino Jankevičiaus pokštą apie „vieną iš trijų lietuvių, kurie dar nebuvo buvę Anglijoje“ galiu drąsiai paskelbti, kad dabar liko tik du – kelioms dienoms žavingasis Londonas į savo niekados nesustojantį ritmą buvo įtraukęs ir mane. Plačiai atvėrusi akis ir atsisegusi paltą (už Lamanšo jau pavasaris) ne tik praėjau visas turistines „must-see“ vietas, bet ir spėjau pasigėrėti muziejais, niekur neskubėdama prisėsti kavinėse ir stebėti šimtus britų (jų apranga pro akis irgi nepraslydo, bet apie viską – vėliau) ir, žinoma, keliauti į vieną didžiausių išbandymų gyvenime – pirmąjį didelį egzaminą „London College of Fashion“. Nuotraukų daug, prisiminimų dar daugiau.
Geriausias patarimas, kokį kada nors esu girdėjusi, tikriausiai yra filme „The September Issue“ nuskambėję stilistės Grace Coddington žodžiai apie tai, kaip visuomet reikia stebėti savo aplinką, jos neignoruoti, supančius vaizdus tiesiog traukti į save, nes įkvėpimas ar bent estetinis pasigėrėjimas gali užklupti bet kurią akimirką. Šia taisykle vadovaujuosi ir aš – ar žiūrėčiau į debesis pro lėktuvo langą, ar tiesiog sėdėčiau ant suoliuko parke, stengiuosi neužsimerkti, nes niekada negaliu žinoti, koks vaizdinys pamalonins akis už sekundės ar kelių. Toks požiūris kelionės metu padėjo ne tik sulaužyti gausybę stereotipų, bet kai kuriuos ir… patvirtinti.
Tiesą sakant, patvirtino dar Kauno oro uoste, su skrydžio kolegomis lietuviais laukiant „Ryanair“ eilėje ir stengiantis iš rankų neišmesti milžiniškos rankinės (kelionės pabaigoje apie jos laikymą rankose nebebuvo kalbos – dėl pasunkėjimo ji tapo savotišku karučiu be ratų) jau supratau, kad mitas apie į Londoną šviesesnio rytojaus vykstančius ieškoti tautiečius yra visai ne mitas, o atskiros knygos (ar bent kelių sakinių šiame tinklaraštyje) verta tiesa. Na, pagal aukso kiekį ant vyrų kūnų bei moterų puošnumą būtų net sunku pasakyti, kad šalyje sunkmetis – tiek blizgučių, aukštakulnių, akių pieštuko bei kailių pavydėti galėtų bet kuris Holivudo žvaigždėmis nubarstytas apdovanojimų vakaras. Juozo Statkevičiaus pasakymas apie „pilkus cepelinus“ buvo užmištas visiems laikams… Net Victoria Beckham, oro uostuose mėgstanti paminti visas patogumo taisykles ir keliauti su „sky-high“ (ironiška, tiesa?) aukštakulniais bei raudonojo kilimo makiažu, galėtų rausti iš gėdos ir kuklumo. Na, tarkime, kad tai „Ryanair“ skrydžiui suteikė savotiško žavesio, nes net ir grįžimo dieną oro uoste buvo itin lengva atskirti, kur žengia lietuviai, prisikvėpinę jautrų parfumerį nužudyti galinčiais oro gaiviklį primenančiais eau de toilette. Žinoma, komiškų akimirkų buvo ir apsigyvenus viešbutyje vakarų Londone (sėdint ant klozeto buvo galima kriauklėje plauti rankas ir duše mazgoti kojas! Minimalizmas ne tik madoje, bet ir kvadratiniame vonios metre…), tačiau skųstis būtų negražu ir išties dėkoju tėveliams, kad apmokėjo kelionę ir pasirūpino, jog viskas praeitų sklandžiai.
Po ilgokos įžangos norėtųsi pradėti pasakoti apie tai, ką iš tiesų įdomaus pamačiau ir ką su mielu noru aplankyčiau vėl. Ankstyvą sekmadienio rytą sėdusi į metro ir malonaus senyvo amžiaus vyriškio patarta išlipti prie Britų muziejaus pagaliau pradėjau pažintį su centrine Londono dalimi. Pirmasis objektas, žinoma – muziejus. Apstulbinta nuostabaus klasicistinio stiliaus pastato didybės negalėjau sau leisti nepasivaikščioti po vieną įspūdingiausių pasaulio muziejų, apie kurį puikius atsiliepimus girdėjau nuo vaikystės ir kurio nuostabias Egipto ekspozicijas mačiau filmuose. Nors per keletą valandų spėjau apeiti pakankamai nedidelę pastato dalį, likau itin sužavėta Japonijos kultūros salės (iš ten nuotrauka su samurajaus šarvais), taip pat romėniškosios Anglijos salės, tačiau man, kaip mados gerbėjai, milžinišką įspūdį paliko XX a. pradžios juvelyriniai dirbiniai. Aukštuomenės papuošalai, monarchų relikvijos bei net „Cartier“ gamintos dėžutės cigarams negalėjo manęs palikti abejingos – nepriekaištinga akmenų šlifavimo technika, „art deco“ stiliaus raštų bei spalvų kombinacijos mane prie stiklo pritraukė geram pusvalandžiui, nes paprasčiausiai nesinorėjo tokių grožybių paleisti iš akių. Jei kada dar turėsiu galimybę apsilankyti šiame muziejuje, tam paskirsiu visą dieną ir fotografuosiu ne tik kardus ir šarvus, dėl kurių pamišęs mano draugas.
Po to sekė ilgas pasivaikščiojimas Oxford Street gatve. Džiaugiuosi, kad tai dar buvo pakankamai ankstyvas sekmadienio rytas ir parduotuvės buvo uždarytos – banko kortelei turas po vieną žymiausių Europos parduotuvių gatvių reikštų skausmingą mirtį. Tiesa, to paties negalėčiau pasakyti apie kitus turistus, kurie nuo pat ryto rikiavosi prie „Selfridge’s“, „H&M“ su Davido Beckhamo nuotraukomis ir net „Primark“. Tiesą sakant, prie pirmojo prekybos centro sustojau ir aš pati, tačiau ne todėl, kad galėčiau sau leisti pasinerti į „Chloe“ bei „Chanel“ spindesį, bet… dėl virtinų, tokių gražių ir primenančių pasakas, jog jaučiausi lyg pabėgusi iš Britų muziejaus į modernųjį Mados muziejų, kur visas grožis slypi už stiklo. Vis tik tęsiau savo kelionę ir atsidūriau Hyde parko pakraštyje, toliau gėrėdamasi prabangių viešbučių fasadais žengiau Park Lane, kol priėjau parką, kuriame pasislėpę Buckingham Palace. Vis tik didžiausią įspūdį paliko ne patys rūmai, sutraukę šimtus turistų, trokštančių bent vienos nuotraukos, o nuostabūs vartai, puošti auksaspalviu metalu. Žinoma, toliau sekė portretų galerijos, Temzė bei centrinėse gatvėse su savo „book’ais“ bėginėjantys modeliai – jų tomis dienomis mieste išties netrūko, o beveik visas virtinas puošė Londono mados savaitės logotipas.
Kitą dieną laukė didysis išbandymas – stojamasis testas į mados žurnalistikos kursą „London College of Fashion“. Vien žingsniuojant į patį koledžą galėjau jausti pavasarinio vėjelio drebinamus kelius, tačiau atvykus į nurodytą vietą pasidarė dar baisiau – tiek daug stilingų jaunų žmonių vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi (mintyse juokiausi iš savęs, mergaitės iš Rytų Europos, kuri Londone žinoma kaip geriausia sritis valytojų eksporto klausimu). Situaciją pablogino supratimas, kad didžioji dauguma – britai, su kuriais tuoj pat teks varžytis rašinio konkurse. Jaudulį bandžiau nugalėti stebėdama tiek esamus, tiek būsimus studentus ir net sugebėjau išskirti šokias tokias britų jaunimo tendencijas, o jų stilių apibūdinti kaip Florence Welch bohemiškumo ir mano močiutės kaimynės aprangos sintezę. Ilgi banguoti plaukai, milžiniškos skrybėlės, „Jeffrey Campbell“ batai, ilgi, tarsi iš užuolaidos pasiūti nėrinių sijonai, tamsus lūpdažis, džinsinis švarkas – taip atrodė tipinė į egzaminą atėjusi mergina. Aš aprangą didžiajai dienai pasirinkau kiek paprasčiau – tiesiog tai, kas tilpo į rankinę…
Na, apie pačią egzamino eigą daug pasakoti neverta. Jis susidėjo iš dviejų dalių: pirmoji buvo du rašiniai, o į antrą (interviu) perėjo tik tie, kurie iš rašinių surinko daugiau nei 50 procentų (jie buvo ištaisyti po dviejų valandų nuo parašymo). Mano baimės pasitvirtino – į antrąją dalį pateko išskirtinai tik britai, o visi užsieniečiai (įskaitant ir mane bei dar dvi lietuvaites) buvo su šypsena išlydėti namo. Žinoma, liūdna buvo nerasti savo pavardės interviu kandidatų sąraše, tačiau ramino mintis, kad bent turėjau šansą išbandyti savo jėgas.
Rodos, tuo mano trumputė Londono istorija ir baigiasi – išskridimo dieną oro uoste savo ir taip sunkią rankinę papildžiau dar dviem žurnalais (ak tas lietuviškas mąstymas, kad namie tokių juk nerasiu) ir turėjau dar vieną progą pažaisti žaidimą „pagal uoslę surask išskridimo į Kauną vartus“. Vartus radau, Londonui pasakiau „goodbye“. Ar dar kartą bandysiu bristi į tą pačią upę? Manau, kad taip. Nors Londonas ir nesužavėjo savo plastiko bei prieskonių kvapu, o patys britai pasirodė kiek arogantiški, bandyti dar kartą žengti per „London College of Fashion“ slenkstį bus verta. Tikiuosi, kad antras kartas bus sėkmingesnis.
Nuotraukos mano
Bučkis
Palik komentarą