Mados pasaulyje prieš Kalėdas vis dažniau kalbama apie komerciją, vartotojiškumą, prabangos perteklių bei absoliučiai nereikalingą pompastiką. Net garsiausios mados aukos kartais pripažįsta, jog dauguma pirkinių yra skiriami ne meilei bei dėmesiui išreikšti, bet būtinai pareigai atlikti. Atrodo, kad iš tiesų nereikia nei prabangių batelių, nei mados pasaulio tradicija tapusių kašmyro megztukų. Tačiau vieni mados namai šiose diskusijose lieka nepaliesti. Kai tik užsimenama apie rudu kaspinu perrištą ryškiai oranžinę stačiakampę dėžutę, nutyla net didžiausi kritikai. Nes tai yra daugiau nei paprasta komercija. Daugiau nei tiesiog dovana. Tai jau 170 metų besitęsianti mados pasaka, į mažytę dėžutę sutalpinanti Paryžiaus meistrų tradicijas, dramatiškas mados namų istorijas bei klasika tapusį dizainą. Hermes – tai daugiau nei mados namai.
Hermes mados namų istorija prasidėjo Paryžiuje. Į Prancūzijos sostinę 1828 metais atvykusi vokiečių protestantų Hermesų šeima 1837-aisiais nusprendė įkurti pakinktų bei kitų jodinėjimui reikalingų įrankių dirbtuves ir parduotuvę. Thierry Hermeso įkurtas salonas buvo atidarytas Paryžiaus Grands Boulevards rajone bei skirtas Europos didikams bei aristokratams, pageidavusiems tik aukščiausios kokybės medžiagų bei pasiuvimo. Toks buvo ir T.Hermeso tikslas – mokymasis iš konkurentų spragų, aukščiausia kokybė bei geriausia ir plačiausia pasiūla, leidžianti pirkėjui pačiam pasirinkti spalvą, audinį bei modelį.
Gandas apie nepriekaištingas prekes tarp Europos aristokratų pasklido greitai. Puikius įrankius karietoms gaminusi kompanija žinojo, kaip įtikti net išrankiausiems klientams. To meto Paryžiuje kiekviena pasiturinti šeima turėjo po dvi-tris karietas, o sostinės gatvėmis bėginėjo net 80 000 žirgų. T.Hermesas žinojo, kad paprastais pakinktais bei kitais aksesuarais pirkėjams tiesiog neįtiksi, tad visą produkciją suskirstė į keturias grupes: visuomenei, armijai, praktiškumui bei prabangai.
Tačiau šlovę įkurtai kompanijai pelnęs T.Hermesas 1880 metais perleido savo sūnui Charles-Emile Hermesui. Talentingas bei verslus vaikinas nusprendė, kad kompanijai Europos rinkos per maža, tad Hermes vardą reikia garsinti ir už šalies bei žemyno ribų. Visų pirma saloną perkėlęs arčiau Eliziejaus rūmų (aukščiausios klasės kompanijai reikėjo ir atitinkamai prabangaus salono garsioje vietoje) bei pradėjęs masinę prekybą, C.E. Hermesas savo tinklo gaminius pradėjo eksportuoti į Rusiją, Šiaurės Afriką, Pietų bei Šiaurės Amerikas, Aziją.
Perversmas, kompaniją iš žirgininkystės reikmenų firmos pavertęs į aukštos klasės mados namus, prasidėjo kartu su C.E.Hermeso sūnų Adolpho ir Emile-Maurico įsijungimo į Hermes veiklą. Vis modernėjantį bei naujovių trokštantį pasaulį geriau nei tėvas pažinę broliai suprato, kad kompanijai trūksta modernaus ir novatoriško požiūrio į dabartinę madą. Taip atsirado haut a courroie rankinė, į kurią buvo siūloma patogiai susidėti tiek rimbą, tiek pirštinaites, tiek atsargines vadeles. Idėjos autorius buvo Emile-Mauricas, jauniausias bei romantiškiausias šeimos vyras. Tikru estetu buvęs Hermesų šeimos narys tiesiog nepakęsdavo nuobodžių kasdienių daiktų, tad stengdavosi juos gražinti bei dekoruoti iki tobulybės. Taigi jis sugalvojo, kad paprastos reikmenų rankinės per daug nuobodžios ir joms reikia suteikti formą bei pridėti dekoratyvinį dirželį.
Žinoma, rankinė tapo madingiausių salonų liūtų bei aristokratų „must-have“ ir šeima tikėjosi, jog dizainerio talentą atskleidęs E.M.Hermesas ir toliau liks dėl odinių dirbinių pamišusiame Paryžiuje. Tačiau įvyko tai, be ko unikali Hermes istorija netektų dalies romantiško žavesio. Vaikinas nusprendė išvykti į išsvajotąją Maskvą bei asmeniškai perduoti carui jo užsakytus reikmenis. Iki šiol kalbama, jog tėvo parduotuvės kasos šiek tiek ausinių monetų pasiėmęs Emilie-Mauricas išvyko su pustušte užsakymų knygute ir minimaliu kapitalu, tačiau grįžo su keliais šimtais užsakymų, caro favorito vardu bei plačia pasididžiavimo šypsena veide.
Sukūręs šeimą bei Pirmojo Pasaulio Karo metu Prancūzijos kavalerijai jodinėjimo įrankius teikęs Hermes vadovas nusprendė išvykti į Šiaurės Ameriką. Greitai naujas idėjas pastebėdavęs E.M.Hermesas iš Kanados į Europą parvežė… užtrauktuką. Taip, tą patį, be kurio šiandien būtų sunku įsivaizduoti kasdienes rankines, ilgaaulius batus bei didelę dalį kasdien dėvimų drabužių.
Būtent nuo užtrauktuko pristatymo Paryžiui ir prasidėjo Hermes mados namų istorija. Dvidešimtojo amžiaus pirmoji pusė buvo perversmo, naujovių bei technikos vystymo laikotarpis, tad kito ne tik pramonė, bet ir mada, drabužiai, žmonių požiūris į aprangos funkcionalumą bei estetinę pusę. Paryžiaus publika jau žinojo, kad raitelis už Hermes neras nieko, tačiau kompanijos žengimas į mados pasaulį atrodė išties netikėtas. Bet čia vėl pasitarnavo išganingasis užtrauktukas – žmonės greitai susižavėjo itin patogiu bei funkcionaliu išradimu, pritaikytu ne tik rankinėms, bet ir paltų užsegimams bei kišenėms. Buvo pristatytos ir verstos odos golfo kepuraitės. Legenda byloja, kad pačią pirmąją dėvėjo būtent Vinsdoro kunigaikštis.
Tačiau legendiniai Hermes dirbiniai pasauliui pristatyti buvo tik ketvirtajame dešimtmetyje. 1935 metais mados namai pristatė Sac a depeches rankinę (ją dabar žinome Kelly vardu), o po kelių metų – ir garsiąsias šilkines skareles. Iš kiniško šilko siuvamos keturkampės skarelės buvo žinomos ne tik dėl didelių kainų bei nuostabaus grožio, bet ir dėl itin sudėtingos dažymo technologijos. Augaliniais dažais išgaunamos šilko spalvos buvo dažomos po kelis kartus. Pradėjus dažyti pirmąją detalę, skarelę tekdavo palikti džiūti visam mėnesiui ir tik tada pradėti antrą sluoksnį. Buvo suskaičiuota, kad Hermes spalvų paletė turi net 200 000 atspalvių, tad sunku įsivaizduoti, kiek laiko reikėjo pagaminti vienai vienintelei raštuotai skarelei.
Žinoma, auksinis Hermes amžius prasidėjo antrojoje dvidešimto amžiaus pusėje, kai išplito prabangą mėgusių Holivudo žvaigždžių kultas. Taip populiariojoje kultūroje išplito pavadinimai Kelly bag bei Birkin bag, kurie atsirado spaudoje pasirodžius legendinėms Grace Kelly bei Jane Birkin nuotraukoms, kuriose šios ikonos rankose laikė mylimas Hermes rankines. Taip atsirado ir garsieji Hermes rankinių laukimo eilių sąrašai, išankstiniai užsakymai, mados namų kultas. Šiandien jiems kuria Paryžiaus provokatoriumi vadinamas dizaineris Jeanas-Paulis Gaultier, kolekcijas demonstruoja garsiausios manekenės, o reklamas kuria geriausi fotografai.
Tačiau kokia gi paslaptingųjų oranžinių dėžučių istorija? Juk būtent jos tapo skiriamuoju Hermes dirbinių ženklu, laukiamiausiu bei geriausiai atpažįstamu įpakavimu ir labai lauktos prabangios dovanos ženklu. Pasakojama, kad prieš Antrąjį Pasaulinį Karą kompanija dirbinius įpakuodavo į standų popierių paauksuotais krašteliais, o pakuotę aprišdavo smėlio spalvos kaspinu. Tačiau karui prasidėjus bei popieriaus fabrikams užsidarius kompanija neteko pagrindinių pakuočių tiekėjų.
Istorija pasakoja, kad gamyklose liko tik keletas rulonų niekam neparduoto ryškiai oranžinio pakavimo popieriaus. Ryški spalva neatrodė labai solidžiai, tačiau iš padėties suktis turėjusi kompanija nusprendė, kad tokia pakuotė vis tiek geriau negu jokios. Po kelių metų karas pasibaigė, tačiau prie ryškiaspalvių ir lengvai atpažįstamų įpakavimų pripratę klientai pareiškė, jog ši spalva jiems pradėjo patikti.
Taigi oranžinis įpakavimas liko. Šiandien, nuo ryškiaspalvės dėžutės sukūrimo praėjus šešioms dešimtims metų, ši spalva vis dar verčia mados namų vadybininkus klausti savininkų, ar tikrai verta palikti tokią keistą spalvą. Tačiau atsakymas vienareikšmis – verta. Ji įamžina ne tik mados namų sugebėjimą išsilaikyti, tačiau ir pabrėžia jų ilgaamžiškumą, tradicijų svarbą ir unikalią istoriją. Tai ne komercija, o svajonė, telpanti į mažą dėžutę, aprištą kaspinėliu. Mažą oranžinę dėžutę, reiškiančią daugiau nei paprastą dovaną.
Specialiai CityOut.lt – Deimantė, Spintos guru
Iliustracijos iš hermes.com.
Bučkis