Jis augo maištingame aštuntojo dešimtmečio Londone, kai roko sceną valdė Sex Pistols, jaunimas atvirai maištavo prieš nusistovėjusias taisykles bei formavosi pankų judėjimas. Jam nieko nereiškia į Princui Charlesui skirto kostiumo rankovę įsiūti juostelę su užrašu I am a cunt (versti turbūt nereikia, ar ne?) ar legendinį dizainerį Hubertą de Givenchy išvadinti „nesvarbiu“ ir „klaikiai nuobodžiu“. Alexanderis McQueenas, tylusis mados chuliganas, žodžiais nesisvaido, tačiau savo poelgiais pasako daugiau, nei kiekviename sakinyje žodį „f***“ vartojantys jaunieji mados dizaineriai. Ir mados pasaulis jį šlovina, nes nepraustaburnis Londono vaikėzas kuria tai, kas lengvai nurungia Paryžiaus aukštosios mados namų geriausias kolekcijas.
Kultūrinio perversmo įkarštyje – 1969 metais – gimusio A. McQueeno ateities jo tėvai tikrai nebūtų regėję net spalvingiausiuose sapnuose. Rytų Londono taksisto šeimoje gimusio vieno iš keturių McQueenų vaikų įspūdingas dizaino talentas skleistis pradėjo dar vaikystėje. „Mano aplinkoje tai atrodė išties keista, tačiau net mano pirmas prisiminimas yra susijęs su mada. Mano šeima gyveno savivaldybės skirtame būste, nuo kurio sienų luposi tapetai bei byrėjo lubų tinkas. Puikiai prisimenu, kaip kartą ant vienos besilupančių tapetų atidengtos sienos nupiešiau suknelę. Turbūt tai ir buvo pirmasis mano eskizas“,- juokauja dizaineris.
Nuo pat mažens iš po ranka pasitaikiusių atraižų bei skiaučių trims seserims sukneles kūręs vaikas kartą tėvams pareiškė, jog užaugęs bus mados dizaineriu. Žinoma, jie viską nuleido juokais, tačiau užsispyręs vaikinas nusprendė siekti savo tikslo. Šešiolikmetis A. McQueenas metė Rokebio mokyklą ir tapo amatininku-mokiniu vienoje prestižinės Savile‘io gatvės siuvykloje. Ten būsimasis dizaineris įgijo siūvimo pagrindus, išmoko sukirpti medžiagą, konstruoti drabužio formą.
Keletą metų blaškęsis tarp įvairiausių siūvimo įstaigų (A. McQueenas spėjo padirbėti net garsioje teatrinių kostiumų ateljė Angels and Bermans) ir rengęs tokius įžymius politikus, kaip Princas Charles‘as ar Michailas Gorbačiovas, niekaip nesugebėjo pradėti tikros savarankiškos karjeros. Tiesa, būtent šiuo jo karjeros metu ir įvyko garsusis bei mados pasaulio legenda tapęs incidentas su Princu Charles‘u. Dirbęs siuvykloje, kurioje kostiumus siūdinosi pats karališkosios šeimos narys, A. McQueenas nusprendė šiek tiek pajuokauti. Į naujutėlaičio Princui skirto kostiumo rankovės pamušalą dizaineris įsiuvo vos matomą juostelę su skambiu užrašu I am a cunt. Ar Charles‘as ją rado, neskelbiama.
Tačiau dvidešimtmetį A. McQueeną Londonas išvargino ir keliems metams dizaineris išvyko padirbėti į Milaną. Ten jis dirbo Romeo Gigli mados namuose, tačiau, neradęs ieškotų karjeros perspektyvų, 1994 metais grįžo į Londoną bei nusprendė įsidarbinti turbūt pačioje garsiausiose Anglijos mados talentų kalvėje – Cental Saint Martins mados koledže. Šioje mokymo įstaigoje dizaineris buvo paskirtas į raštų, ornamentų bei sukirpimo mokytojo vietą. Tačiau itin išlavintus įgūdžius bei neįprastą talentą pastebėjęs koledžo direktorius A. McQueenui pasiūlė įstaigoje ne dėstyti, bet mokytis ir gilinti asmenines žinias.
Pabaigęs visą mokymosi kursą, mados kūrėjas gavo mados dizaino specialisto diplomą. Būtent nuo jo diplominio darbo kolekcijos ir prasidėjo staigus kilimas į mados pasaulio viršūnę. Įtakinga mados kritikė bei stilistė Isabella Blow, garsėjusi šokiruojančia išvaizda bei netikėtais poelgiais, taip susižavėjo pradedančio dizainerio kolekcija, kad nusprendė ją nusipirkti. Iki šiol sklando gandai, kad nelabai turtinga, tačiau ilgamete mados kūrėjo drauge bei patarėja tapusi I. Blow kolekciją nusipirko dalimis bei namo ją parsivežė įpakuotą į šiukšlių maišus. Gerais draugais A. McQueenas ir I. Blow išliko iki pat stilistės savižudybės 2007 metais.
Į tarptautinę areną dizaineris įžengė po netikėto LVHM mados koncerno prezidento Bernardo Arnaulto sprendimo jauną britą pakviesti į vyriausiojo Givenchy mados namų dizainerio vietą. Po kito Central Saint Martins koledžą baigusio brito Johno Galliano išėjimo mados namams reikėjo dizainerio, kuris sugebėtų išlaikyti Galliano šokiravimo pojūtį, tačiau suteiktų Givenchy šiek tiek daugiau modernumo bei jaunatviškos energijos.
Tačiau A. McQueeno karjera šiuose legendiniuose Paryžiaus namuose buvo tikras fiasko. Visų pirma dizaineris pareiškė, kad legendinis mados namų įkūrėjas H. de Givenchy yra „nesvarbus“ bei „klaikiai nuobodus“, o jo mūzos bei Holivudo stiliaus ikonos Audrey Hepburn išvis nėra girdėjęs. Apie jaunąjį provokatorių kalbėjo bei nekantriai pirmosios aukštosios mados kolekcijos laukė visas Paryžius, tačiau teko smarkiai nusivilti. 1997 metų kolekcija buvo tokia prasta, kad net pats dizaineris Vogue žurnalistams prasitarė, jog „ši kolekcija – paskutinis š….“.
Bet supratingasis B. Arnaultas suprato į piktą bei arogantišką mados pasaulį staiga įmestą dizainerį bei leido jam toliau dirbti su Givenchy projektais. A. McQueeno kolekcijos vis gerėjo, tačiau 2001 metais, pasibaigus penkerių metų trukmės kontraktui, dizaineris mados namus nusprendė palikti. Tokio atsakingo karjeros žingsnio priežastis? „Tas kvailas kontraktas mane varžė. Jokios kūrybinės laisvės. Nusprendžiau išeiti ir visai nesigailiu“,- žurnalistams tuo metu dažnai rėždavo A. McQueenas.
Turbūt šis sprendimas išties buvo geras, nes būtent nuo lemtingųjų 2001-ųjų ir prasidėjo A. McQueeno aukso amžius. Dizaineris pasinėrė į asmeninės mados linijos eksperimentus bei tapo tuo, kurį visas Paryžius vadino „naujuoju Galliano“, „rinktiniu britų chuliganu“ bei „aukštosios mados košmaru“. Taip ant podiumo pasirodė robotai, ant baltų suknelių pristatymo metu purškiantys dažus, bekojės manekenės, iš gyvų žmonių suformuota šachmatų lenta, stiklinėje piramidėje patupdyta Kate Moss holograma.
Keisčiausia tai, kad metams bėgant A. McQueeno idėjų šaltinis nesenka bei kiekvieną sezoną išlepusi mados publika vis dar aikčioja nuo dizainerio kolekcijų grožio ir netikėtų idėjų. Tiesa, jau keletą metų dizainerio pristatymai rengiami palyginti kuklūs, tačiau kyla bei vis labiau stebina pačių kolekcijų kokybė bei temos. Bene naujausia A. McQueeno aistra – gyvūnijos pasaulis. Jo kolekcijose jau matėme paukščių sparnus, egzotiškų gyvačių raštus, stirnų ragų ornamentus, drugelio sparnų fragmentus. Bet turbūt įdomiausia bei ironiškiausia buvo šiai 2009 metų žiemai skirta Gausybės rago kolekcija, subtiliai pašiepusi žmonijos vaitojimus bei mados pasaulio komerciškumą ekonominio nuosmukio metu. Modelių galvas „puošė“ dažais apipurkštos skardinės, siaubą keliantis iškraipytas makiažas, kontrastuojantis su elegantiškais nespalvotais drabužiais.
Tačiau kas šio mados maištininko laukia ateityje? Juk visa mados industrija pamažu virsta nuobodžia bei komerciška pramonės šaka, senosios Paryžiaus aukštosios mados meistrų tradicijos nyksta, o kurti dėvėti neįmanomą grožį tiesiog neapsimoka. Tačiau A. McQueenas būtų ne A. McQueenas, jei tiesiai šviesiai nepareikštų nusispjaunąs ant visokių krizių bei klientų pageidavimų. Mada yra didžioji jo gyvenimo meilė, kurios dizaineris neaukotų net stovėdamas ant skurdo ribos.
A. McQueenas nekreipia dėmesio į spaudimą bei kuria įstabaus grožio kūrinius, kuriems aprašyti kritikai naudoja tik aukščiausiojo laipsnio būdvardžius. Tačiau britas vis tik žino, kad aukštoji mada jo niekad nepadarys nei įžymybe, nei turtuoliu. „Aš savo gyvenimo taip tikrai neplanavau. Malonu, kai žmonės atpažįsta bei gerbia tavo darbus, tačiau nemanau, kad verta tą daryti dėl šlovės. Ją palieku filmų žvaigždėms. Esu tik jų tarnautojas“,- su vos juntamu sarkazmu nukerta mados genijus ir turbūt tyliai laukia, kol galės pasiūti suknelę pačiai Karalienei. Tik įdomu, koks mažas siurprizas slypėtų suknelės pamušale…
Specialiai CityOut.lt – Deimantė, Spintos guru
Nuotraukos iš coutorture, TFS.
Bučkis