Režisūrinis Tomo Fordo debiutas kine: posūkis į naujas savo kūrybinių sugebėjimų paieškas ar tiesiog eilinė užgaida savajam „aš“ patenkinti? Prieš metus pasirodžius pranešimams, kad buvęs Gucci dizaineris amerikietis T.Fordas ruošiasi pradėti karjerą kine ir jo debiutą parems tokie įstabūs talentai kaip Colinas Firthas bei Julianne Moore, tiek mados kūrėjo gerbėjai, tiek kino kritikai spėliojo, ar toks stiprus aktorių duetas tikrai tinkamas ambicingo, nors vis tik pradedančiojo kino režisieriaus pirmajam projektui.
Tačiau perfekcionisto T.Fordo su prastesne komanda įsivaizduoti tiesiog neįmanoma, nes režisierius nusprendė ekranizuoti britų novelisto Christopherio Isherwoodo kūrinį „A Single Man“, atvirą ir drąsų pasakojimą apie septintojo dešimtmečio Los Andžele gyvenantį profesorių, netekusį mylimojo ir besistengiantį susitaikyti su vienatve, liūdesiu, vidiniu konfliktu, neleidžiančiu apsispręsti: tyliai kentėti pasislėpus po abejingumo kauke ar išdrįsti pasitraukti iš gyvenimo.
Filmą peržiūrėjau praėjus pusmečiui po jo debiuto pasaulio kino teatruose, pagaliau nusprendusi įvertinti ne tik naują T.Fordo darbą, bet ir vienu geriausių karjeroje vadinamą C.Firtho pasirodymą. Nors domiuosi kinu ir per savaitę stengiuosi peržiūrėti ne mažiau keturių filmų, turiu pripažinti, jog ši ekranizacija mane sužavėjo. Kiekvienas filmo kadras – tarsi atskiros tobulo T.Fordo sukurto (tačiau per daug nenutolusio nuo realybės, o tiesiog sukoncentruoto ties žmogaus vidiniu pasauliu) pasaulio akimirkos. Nepriekaištingai atkartota Kubos krizę ką tik išgyvenusios Amerikos aplinka, puikūs kostiumai, interjero detalės, net 1962 metų tendencijas atkartojantis moterų makiažas. Šį kinematografijos šedevrą rekomenduoju visiems, norintiems tiek estetinio pasigerėjimo akims, tiek sukrečiančios istorijos apmąstymams.
Bučkis