Klausimai. Abejonės. Perspektyvos. Kaip ir buvo tikėtasi, jau pirmoji Paryžiaus aukštosios mados savaitės diena skatino ne tiek pasinerti į unikalių haute couture kūrinių grožį, kiek į gilius apmąstymus. Ar po praėjusios vasaros sezono couture savaitės metų pradžioje aukštoji mada vėl sugebės nustebinti ištikimiausius savo gerbėjus ir saujelę klientų? O gal po, kritikų nuomone, itin prastų darbų šįsyk išvysime naujosios couture dekados pradžią paženklinsiantį atgimimą? Ne paslaptis, jog pastaruoju metu iš naujo besimokantis vaikščioti mados pasaulis, prieš keletą metų taip skaudžiai pakirstas finansinio nuosmukio, vis tvirtesniais žingsniais eina link tos industrijos, kurią matėme praeito dešimtmečio pradžioje-dizainerių aukso amžiuje. Tačiau ar tokio paties pagyvėjimo galime tikėtis ir aukštojoje madoje? Jau ne pirmus metus laidojama ir paskutinėje agonijos stadijoje įsivaizduojama couture meistrų kūryba, atrodo, iš tiesų pamažu tampa tiesiog prabangesne pret-a-porter versija, o tikrojo stebuklo, kvapą gniaužiančio meno su kiekvienu sezonu drastiškai mažėja.
Deja, kalbant couture išlikimo klausimo tema dažniausiai būna linksniuojamas Christian Dior mados namų pavadinimas. Ar seniau vienais drąsiausių vadinti provokatoriaus Johno Galliano valdomi mados namai iš tiesų yra pats ryškiausias pavyzdys, kaip genijus, prispaustas vadovybės, turi atsisakyti savo įsitikinimų ir taip nesavanoriškai prisidėti prie aukštosios mados laidojimo? Galbūt, bet nuojauta kužda, jog šį sezoną viskas pasikeis. Naujoji dizainerio kolekcija, įkvėpta floristikos stebuklų, Christian Dior vardą vėl privertė kartoti net šiuos mados namus jau seniai nurašiusius skeptikus. J.Galliano vėl grįžta prie savo senosios šokiravimo taktikos? O gal tai tik paskutinė ir, daugelio nuomone, ganėtinai neskoninga aukštosios mados priešmirtinė grimasa su kičo atspalviu? Klausimų begalė, daugiausia retorinių. Tačiau net jei negalime rasti jiems atsakymų, apie šią kolekciją nekalbėti neįmanoma.
Pristatymas
Didžiulėmis tigrinėmis lelijomis puoštas podiumas, šįkart atsidūręs Rodeno muziejaus Paryžiuje sode, pratęsė J.Galliano gėlėmis puošto couture podiumo tradiciją, tačiau, priešingai nei praeitos kolekcijos pristatymo metu, kai C.Dioro salonas buvo paverstas įvairiaspalvių žiedų kiosku, šį sezoną buvo pasirinkta viena dekoratyvi ir metalinę sieną nuostabiai papuošusi gėlė masyviais žiedais, link kurios žengiantys modeliai atrodė tarsi smulkesnės, trapesnės žibuoklės, tulpės, krokai, orchidėjos.
Dar vienas maloniai nustebinęs dalykas – šį pristatymą stebėjo gerokai daugiau mados industrijos atstovų nei keletą pastarųjų sezonų, kai aukštosios mados pristatymai vykdavo C.Dioro salone, Paryžiaus centre. Ar J.Galliano pagaliau pasiruošęs savo kūrybą parodyti didesniam mados gerbėjų ratui, o gal tiesiog norėjo paskelbti, kad į mados namus vėl sugrįžo spalvos, šiek tiek šoko ir intrigos? Nežiūrint į kolekciją, pats pristatymas jau atrodo tarsi drąsus šūksnis „Dior Couture tiesiog žydi!“.
Kolekcija
Christian Dior mados namams jaučiu ypatingą trauką. Man jie atspindi koketiškąją, prabangiąją Paryžiaus mados istorijos pusę, ko vis tik niekada nenugalės nemirtinga Chanel elegancija, dažniau siejama su praktiškumu, o Dior – su new look moteriškumu ir nenumaldomu prabangos troškimu. Nors daugelis mados gerbėjų šią kolekciją įvardijo kaip J.Galliano sugrįžimą prie senojo savo stiliaus ir pirmą žingsnį naujojo couture aukso amžiaus link, kritikai brito eksperimentų girti neskubėjo ir savo aprašymuose net nevengė ironijos. Šįkart pritariu pastariesiems. Vos pamačiusi pirmąsias internete pasirodžiusias kolekcijos nuotraukas, kaip mat prisiminiau Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“. Kodėl? Argumentų šįkart netrūksta. Ironiškų palyginimų, beje, irgi.
„Šį sezoną susižavėjau gėlėmis, jų spalvomis, moters, apgaubtos gėlės žiedu, vizija“,- prieš pristatymą žurnalistams pasakojo J.Galliano. Nors gėlių tema kai kuriems mados namų gerbėjams pasirodė ganėtinai nuobodi (vienas komentatorius, prisimindamas legendinę „Ir velnias dėvi Prada“ heroję Mirandą, sarkastiškai parašė „Florals for couture? Grounbreaking.„), niekas nedrįso prieštarauti, jog tai vis šis tas nematyto. Pastaruosius kelis sezonus tarsi tą pačią kolekciją iš naujo perkurdavę mados namai jau stokojo naujovių, tad posūkis nuo tipinės elegantiškos Paryžietės aristokratės į mitinę gėlių karalienę jau tapo šiokia tokia intriga. Tačiau ant podiumo pasirodžius pirmiesiems idėjos rezultatams prasidėjo visa keistoji abejonių dalis. Visai kaip ir mano paminėtoje pasakoje, pats J.Galliano tiesiog skraidė ant sparnų besidžiaugdamas naujuoju kūriniu ir iš tiesų privertė mados publiką aikčioti. Tiesa, ne tik iš susižavėjimo. Ant podiumo pasirodė ne tik meistriškai pasiūti drabužiai ar įspūdingai atrodančios manekenės, bet ir… Jo Didenybė Kičas.
Žinoma, nenuneigiamas J.Galliano talentas dirbti su audiniu, jį formuoti, iš naujo perkurti legendinį new-look siluetą niekur nedingo – nebuvo įmanoma atsigėrėti tarsi iš smulkiausių žiedlapių pasiūtais sijonais, suknelėmis, kurias papuošė tarsi ką tik išsiskleidusios lelijos žiedas, juosiantis liemenį, trapias orchidėjas primenančiomis proporcijomis, tulpės formos švarkeliais, kaip visada nepakartojamu plonyčių audinio juostų sluoksniavimu. Bet šį malonumą lyg šaukštas deguto medaus statinėje apkartino dizainerio parinkta spalvų paletė ir aksesuarai, priminę puokštėms įvynioti skirtą permatomą plastiko plėvelę. Gal labiau norėtųsi kibti prie audinių spalvų, nes jos sujaukė kolekcijos vientisumą, podiumu einančių manekenių apdarų atspalviai tiesiog „pjovėsi“ tarpusavyje, o ryškumą viena apžvalgininkė apibūdino kaip „telefonu fotografuoto Šanchajaus parduotuvių rajono nuotraukos“. Taigi nauji Dior karaliaus drabužiai parodė, kad dizaineris pamažu grįžta prie savo senųjų tradicijų ir pomėgio stebinti publiką, tik neaišku, ar jo pastangos šįkart nenueis veltui, o gražių idėjų nenustelbs kiek keistokas rezultatas.
Užkulisiai
Jei couture magija gimsta siaurose Paryžiaus gatvelėse įsikūrusiose dirbtuvėse, tai kita ne mažiau pastangų reikalaujanti kūryba – makiažas ir šukuosenos – pasirodo iš užkulisių, kur ant podiumo matoma prabanga ir blizgesys susimaišo su beprotišku darbo greičiu, laiko trūkumu, tradicine „mados virtuvės“ betvarke, chaosu ir manekenių-podiumo deivių bei džinsais vilkinčių (tačiau ne mažiau svarbių) paprastų darbuotojų kontrastu.
Atkreipkite dėmesį į šukuosenas bei detaliai parodytą makiažą, jo kūrimo procesą. Atrodo, kad iš paletės ryškių spalvų, keleto komplektų priklijuojamų blakstienų ir vieno kito buteliuko plaukų lako galima sukurti pačias įvairiausias proporcijas, visiškai pakeisti veido bruožus ir standžiai suimtų bei viela sutvirtintų plaukų „nulipdyti“ tikrų tikriausią skulptūrą. Ne ką mažiau stulbina ir tai, kad finalines ilgas vakarines sukneles pristačiusias manekenes lydi visa padėjėjų komanda. Kad tik tiulio sluoksniai nesiektų žemės, kad tik netyčia už kokio akmenuko neužkliūtų įmantriai iš plieno išlietas batelio kulniukas… Aukštoji mada dažnai siejama su perfekcionizmu, tad jei jau mados namai pasiryžta ją kurti, tenka pasirūpinti ir šių meno kūrinių priežiūra.
Nuotraukos style, vogue, daylife
Bučkis