Nauja Miuccios Prados provokacija: ar tai, kas iš pirmo žvilgsnio sudaro neigiamą įspūdį ir net primena kičą, gali vos po penkiolikos minučių pavirsti karščiausia mados naujiena bei tapti ištikimų mados vergių dėmesio centru? Ar garsus mados namų vardas kartais kolekcijai pelno puikius įvertinimus vien tik todėl, kad tai sena ir įtakinga kompanija, nors identiški kūriniai jauno dizainerio kolekcijoje būtų nušvilpti? Vėl ironiškai pašiepusi mados pasaulio blizgesį bei naujausių tendencijų vaikymąsi, M.Prada pristatė darbą, kurio vertinti visiškai objektyviai būtų tiesiog neįmanoma – Prada mados namų kolekcijose visos idėjos slypi tarp eilučių. Ne išimtis ir šis pavasario/vasaros 2011 sezonas, kai iš pirmo žvilgsnio chaotiškas pristatymas po gilesnės peržiūros tampa tarsi naujai atrasta knyga.
Kolekcija
Japonija, Pietų Amerika, Meksika, Ispanija, trečiasis dešimtmetis, glamūras, kičas… Į tokius minimalistinius drabužius turbūt dar niekada netilpo tiek daug skirtingų asociacijų ir įkvėpimo šaltinių. M.Prada, vadinama viena iš nedaugelio mados pasaulio intelektualių, savo gerbėjus pakvietė tęsti dar birželį pristatytos vasaros 2011 vyrų kolekcijos žaismingo minimalizmo temą, neatsiejamą su šiandieninio gyvenimo šūkiu „mažiau yra daugiau“.
Būtent tokia žinutė šįkart slypėjo ir moterų kolekcijos apdaruose – minimalistiški ryškiaspalviai (siūti iš japoniškos medvilnės) drabužiai savo siluetais palaikė pusę „mažiau“, o parinkta spalvinė gama ir tarsi iš kitos kolekcijos atkeliavę aksesuarai minimalizmą persvėrė į „daugiau“. Jil Sander mados namų stilių priminusios itin kuklios, tačiau skulptūriškai išpūstos ar užapvalintos linijos simbolizavo norą paprastą patogų drabužį paversti džiugesniu, atspindėjo naujojo minimalizmo idėjas.
Neapsiriksiu teigdama, jog visas dizainerės dėmesys buvo skirtas spalvai bei raštui. Miuziklų kostiumų bei muzikos gyvumo įkvėpta M.Prada pasiūlė itin gausią spalvų paletę nuo ryškių oranžinių iki energingų mėlynų tonų, drąsiai naudojo dryžuotą audinį, kurį papuošė baroką primenančiais dekoratyviais elementais. Netrūko ir lengvo kičo – kai kurios suknelės buvo išmargintos bananų, beždžionių, šokančių žmonių paveikslėliais, prie jų derinti įspūdingų rėmelių akiniai, kadaise labai madingos „lapių uodegos“, šioje kolekcijoje jokios rimtesnės funkcijos kaip ir neturėjusios.
Negalima pamiršti ir link kolekcijos finalo artėjusių Meksikos bei Ispanijos įkvėptų modelių lengvai platėjančiais sijonais, dailiais siuvinėjimais, net kutų detalėmis ir didžiulėmis plačiabrylėmis skrybėlėmis. Flamenko šokio apdarą kiek priminę sijonų ir batelių deriniai puikiai derėjo prie pristatymo garso takelio iš operos „Karmen“.
Šou užbaigė kiek ironiškas mažų juodų suknelių paradas (vėlgi su „lapės uodegomis“) parauktomis rankovėmis ir kaklo linija. Tarsi kiek šmaikštokai interpretavusi tendenciją kolekcijų pristatymus užbaigti juodu drabužiu, dizainerė prie jų priderino batelius itin aukšta platforma, spalvingus kailio akcentus.
Kadangi žinoma, jog tai – Prada kolekcija, o jose visados galima perskaityti vieną kitą M.Prados siunčiamą žinutę, daugelis kritikų šį italės darbą vertino gan palankiai, bet jei žiūrėtume grynai iš komercinės pusės, tektų pareikšti ne vieną priekaištą. Jei modeliai, dėvintys šiuos drabužius, jau atrodo gerokai išsipūtę, kaip su jais atrodytų tipiška italė? Ar tokie drastiški modeliai gali patraukti pirkėjo akį? Ar, galų gale, ši kolekcija išties nusipelno gerų vertinimų, kai, nežinant, jog čia Prada, turbūt pasakytume, jog drabužiai mažų mažiausiai keisti? Na, tenka susitaikyti su tuo, jog M.Prados niekas nedrįsta peikti net tada, kai griūna jos modeliai. Tiesiog skaitykime tarp eilučių ir nežiūrėkime į drabužį kaip į praktiškai dėvimą audinį. Tai visai atskira M.Prados filosofija.
Detalės
Video
Nuotraukos style, vogue
Bučkis