Sakoma, jog nepakeičiamų nėra. Kiekviena karta turi savo didvyrius ir herojus, istorijos vadovėlių puslapių vertas asmenybes, tačiau tik nedaugelis jų sugeba išlikti visų laikų „geriausiais“, „talentingiausiais“, „įdomiausiais“. Kiek kadaise garbintų karvedžių ar valdovų šiandien žinomi tik iš vos pastebimos žymės knygos puslapyje? Kiek pasaulio valdymą ir ekonomikos sistemą iš esmės pertvarkyti padėjusių XVI ar XVII amžių politikų pavardžių galėtume rasti dabartiniuose politiką apžvelgiančiuose leidiniuose? Tenka pripažinti, jog tokių pavyzdžių būtų galima rasti daug. Ne tik politikoje ar senovės istorijoje, bet ir šiandieniniame mados pasaulyje. Nuo vasario vienuoliktosios, kai mados pasaulis neteko Alexanderio McQueeno, praėjo vos aštuoni mėnesiai. Pirmuosius tris gedėjome. Paskui įnikome į svarstymus, koks likimas laukia mados namų, o spalio pradžioje įvykus Paryžiaus mados savaitei jau kalbėjome apie Alexanderio įpėdinę Sarah Burton. Nubraukusi keletą ašarų ir padėjusi puokštę gėlių ant A.McQueeno kapo, mados bendruomenė nuskubėjo pasveikinti naujosios Paryžiaus valdovės – juk, karaliui mirus, tegyvuoja naujas karalius! Tačiau kartu su senuoju valdovu išėjo kai kas daugiau – vienas paskutiniųjų savo vardo mados namus įkūrusių couturier. Eros pabaiga.
Turbūt kiekvienas mados gerbėjas lengvai prisimintų ant savo studijos Rue Cambon 31 name laiptų sėdinčios Gabrielle „Coco“ Chanel nuotrauką. Tačiau tik nedaugelis žino, jog ant tų laiptų išsipildė jos svajonės, jog žiūrėdama į veidrodinę sieną ji išgyveno sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį. Dabar smulkutę moterį iš senos fotografijos pažįstame tiesiog kaip Karlo Lagerfeldo valdomus mados namus įkūrusią moteriškos aprangos reformatorę. Taip pat ir Christian Dior mums tapo Johnu Galliano, o Givenchy – Riccardo Tisci. Istorijos detalės tampa nebesvarbios. Svarbu tai, kas vyksta dabar. Jei kam ir parūpo mados istorija, atrodo, jog užtenka žinoti, jog Breakfast at Tiffany’s Audrey Hepburn vilkėjo Givenchy, Yves Saint Laurentas mums padovanojo le smoking, o vienintelis Christiano Dioro nuopelnas yra new look.
Neišvengiamai kyla klausimas: o už ką atsiminsime Alexanderį? Įspaudą pop kultūroje (kyla asociacijos su Lady Gaga, ar ne?), „rags to riches“ šlovės istorija, laiką aplenkusius futuristinius pristatymus, ekscentriškas kolekcijas, paremtas istoriniais motyvais? Galbūt, tačiau šias ganėtinai paviršutiniškas detales palikime trumpiems reziumė enciklopedijose. Mados istorikams ir ekspertams Alexanderis neabejotinai reiškė moderniojo meno, klasikinių haute couture tradicijų ir komercinės mados burtininką. Jis vienintelis maištavo prieš masinę ready-to-wear gamybą ir madų savaičių metu pateikdavo darbus, pranokusius šiandieninius aukštosios mados kūrinius. Užtenka peržvelgti paskutinę genijaus kolekciją rudens/žiemos 2010 sezonui – baroko formų ir puošnumo įkvėpti darbai nė iš tolo negali būti lyginami su ready-to-wear karaliumi tituluojamu kitu Alexanderiu – A.Wangu. McQueenas puikiai suprato, jog didžioji dalis jo kūrinių tinkami, geriausiu atveju, raudonajam kilimui, bet nenustojo kūręs gražiausių XXI a. pradžios couture meno pavyzdžių. Kyla klausimas, kaip jis nesusidūrė su finansinėmis problemomis? Net galva apsisuktų pagalvojus, kokį pelną atnešdavo masinei rinkai skirta jo linija McQ bei supaprastinti podiumo pavyzdžių McQueen modeliai.
Tačiau palikime praeitį už nugaros, nes miglota mados namų ateitis kol kas vis dar kelia gausybę klausimų. Neveltui mados namų vadovybė dizainerio įpėdinį paskelbė tik po beveik keturių mėnesių nuo Alexanderio mirties – gegužės pabaigoje. Nors tarp galimų kandidatų skambėjo net tokie vardai kaip Gartehas Pughas ar Olivieris Theyskensas, naująja kūrybos direktore Alexander McQueen mados namuose tapo buvusi dizainerio dešinioji ranka Sarah Burton. Vieni kritikai šį pasirinkimą gyrė kaip puikią galimybę ir toliau tęsti bei puoselėti Alexanderio palikimą, kiti kritikavo, nes S.Burton neturi išvystyto savito braižo ir jos kūryba taps tiesiog kadaise šlovingo vardo šmėkla.
Savų argumentų turi abi barikadų pusės, tačiau vis tik manau, jog palaikau antrąją komandą. Kodėl? Atsakymas akivaizdus. Vėl paminėsiu tuos pačius Givenchy ir Christian Dior mados namus. Ar jų kolekcijose dažnai matote šių mados namų įkūrėjų darbų atspindžius, išlaikytą senąjį stilių? Ne. Tiek R.Tisci, tiek J.Galliano yra žinomi ir buvo pasamdyti ne tam, kad kopijuotų, o tam, kad interpretuotų, perkonstruotų, pateiktų savas vizijas. Gal ir liūdna, kad iš mados namų liko tik logotipas, tačiau šiandieninei visuomenei neįdomu vis žvalgytis atgal – jai reikia naujovių. Mada gyvena neilgai – gimsta, sužiba ir miršta vos per šešis mėnesius. Ar įdomu būtų vis galvoti, kaip iš naujo perdirbti A.Hepburn suknelę ar new look sijoną? Pirmoji S.Burton kolekcija Alexander McQueen mados namams parodė, jog Sarah tiesiog įaugęs tradicinis A.McQueeno stilius, ji moka jį puikiai pateikti, tačiau yra vienas didžiulis trūkumas – visos beprotiškiausios idėjos gimdavo būtent Alexanderio galvoje.
Nuskambės kiek drastiškai ir turbūt daugeliui Jūsų ši mintis atrodys beprotiška, tačiau tikru paskutiniu couturier laikyto A.McQueeno mados namų vadovybės vietoje aš būčiau dizainerio vietą perleidusi arba jaunam ir perspektyviam dizaineriui (kodėl ne Mary Katrantzou ar Gareth Pugh?), arba… visiškai užvertusi šį mados istorijos puslapį ir uždariusi mados namus. Kodėl? Niekas niekada nebepakartos to, ką darė Alexanderis, o pasamdyti jo buvusią dešiniąją ranką reiškia paprasčiausią baimę judėti pirmyn. Alexanderio McQueeno ir idėjos valdovų couture meistrų karta išėjo Anapilin ir neverta it Orfėjui bandyti grįžti į Hado mirties karalystę, nes ne paslaptis, kuo viskas pasibaigė. Sveiki atvykę į pakeičiamųjų erą.
Nuotraukos vogue.com iš Alexander McQueen S/S 2011 pristatymo Paryžiaus mados savaitės metu
Tekste pateikta subjektyvi nuomonė
Bučkis