Štai ir pirmoji sezono kolekcija, kuri (galima sakyti, tiesiogine to žodžio prasme) atrodo lyg atsiųsta pačių mados Olimpo dievų – ji užburia vien žiūrint į atvaizdą ekrane, kiekvienas modelis sukelia galybę asociacijų ir prisiminimų, o patiems drabužiams rasti priekaištų, rodos, neįmanoma. Ir, kas svarbiausia, Rodarte dueto seserys Laura ir Kate Mulleavy panašius kūrinius pristato kiekvieną sezoną. Esame matę nuostabias, tačiau košmaruose gyvenančias balerinas, paslaptingas ateives, gamtos dukras, o dabar eilė atėjo ir prerijų bei laukų merginoms, basomis braidančioms po kukurūzų laukus ir vakarais skaitančioms „Ozo šalies burtininką“.
Kuo ši kolekcija sugebėjo pavergti tiek kritikų, tiek paprastų mados gerbėjų širdis? Visų pirma savo paprastumu. Tenka pripažinti, kad iki šiol Rodarte duetas kurdavo ne moteriai, kuri nori dėvėti stilingus ir tiesiog originalius drabužius, tačiau tikrai mados meno kolekcionierei, kuri savo archyvą demonstruoja nebent ant raudonojo kilimo ar mados savaitės metu. Taigi kai tik ant podiumo pasirodė brazilė manekenė Caroline Trentini, dėvinti puikų ilgą paltą, žemę šluojančią suknelę ir, palyginus, „normalius“ batus, daugelis išties nustebo. Ar dizainerių seserų duetas visiškai atsisako savo senųjų įsitikinimų ir pasiduoda klienčių spaudimui? Ne visai. Tiesiog ši kolekcija puikiai sujungė tiek tradicinį kūrėjų originalumą, tiek klienčių poreikius dėvėti kiek paprastesnius, kasdienai labiau tinkančius drabužius – šiuo atveju dailias sukneles plačiais sijonais, megztukus, paltus, net kelnes vidutinio aukščio liemeniu.
Tačiau vis tik žymiai įdomiau panagrinėti kolekcijos temą – laukinius Vakarus, prerijas, laukus. Seserys Mulleavy teigė, jog pagrindinis kolekcijos įkvėpimo šaltinis buvo 1978 metų filmas „Days of Heaven„, pasakojantis apie porą, vykstančią į Teksaso valstiją, ir jos dramą dirbant rančoje. Jei esate matę šį filmą, nesunkiai atpažinsite jo atspindžius kolekcijoje – darbininkes primenančios suknelės, ramios spalvos, dvidešimtojo amžiaus pradžios vidurio Amerikai būdingi siluetai, tautiniai motyvai, prijuostės, net ant finalinių šifono suknelių atspaustas javų laukas ir dangaus mėlynė.
Neslėpsiu – aš šią kolekciją tiesiog įsimylėjau. Ji vystosi ir auga tarsi gyvas organizmas, kol pasiekia kulminaciją – paskutinius apdarus, pasak dizainerių, reiškiančius ramios dienos pabaigą, netgi vėtrą. Užkulisiuose buvo kalbama, kad manekenių makiažas, šukuosena, bendra spalvų paletė ir net apšvietimas buvo sugalvoti tokie, kad kuo labiau primintų vadinamąją „auksinės šviesos“ valandą, kai besileidžianti saulė auksu nudažo visą gamtą. Idėja puikiai pasiteisino – kiekvienas modelis atrodė tarsi būtybė, ką tik nužengusi nuo kaimo namo verandos. Nepakartojama.
KOLEKCIJA
DETALĖS
INTERVIU VIDEO
Nuotraukos vogue.com, style
Bučkis