Šiandien Spintos Guru bloge – ypatinga apžvalga. Sulaukusi ketvirtakursės VDA dailėtyros studentės MARTYNOS GERVYTĖS pasiūlymo aprašyti Taikomosios Dailės Muziejuje vykstančią parodą „Du mados šimtmečiai“, kurią pati labai norėčiau aplankyti, ilgai tikrai nesvarsčiau. Taigi be didžiulis „ačiū“ Martynai už nuostabų tekstą bei nuotraukas!
Aleksandras Vasiljevas, besidominties mada puikiai žinomas mados istorikas, meno kritikas ir kolekcininkas, bei Lietuvos dailės muziejus jau trečiąjį kartą džiugina mados istorijos tematikos paroda. Anksčiau vilniečiai ir miesto svečiai galėjo aplankyti parodas „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830-1900 m.“ (surengta Radvilų rūmuose 2009 m. rudenį) bei „Art deco stilius 1918-1939 m.“ (Taikomosios dailės muziejuje rodyta šiais metais, iki rugpjūčio vidurio), taip pat šlovinančias moteriškumą, kostiumo meną, bylojančias apie nenugalimą moters potraukį puoštis. Naujoji paroda „Du šimtmečiai mados“ funkcionuoja kaip jungtis tarp abejų praėjusių, iliustruodama mados pokyčių tėkmę ir suknelės silueto metamorfozes nuo XIX a. pradžios (1820 m.) iki XX a. vidurio (1940 m.).
Kompaktiška mados storija su ypatingą vizualinį pasitenkinimą sukeliančiais eksponatais – taip apibūdinčiau parodą. Nustebino nedidelė, pailga muziejaus erdvė, subtiliai kurianti laiko juostos iliuziją. Tiesa, pats mados istorikas patvirtino, kad paroda su laiku plėsis, taip įgaudama dinamiškumo, apimdama platesnį laiko tarpą – nuo baroko iki XX a. pabaigos.
Ekspozicijos struktūra aiški – nuo romantizmo epochos keliaujame link JAV padiktuotų madų – didžiosios depresijos ir čarlstono, neaplenkdami art deco ir flapper įvaizdžio. Paroda orientuota ne tik į kostiumo istoriją, bet papildyta ir tapybos darbais bei fotografijomis (tame tarpe ir iš įvairių Lietuvos fotoateljė), leidžiančiomis susidaryti dar aiškesnį ir realesnį įvairių laikmečių vaizdą. Parodoje keli stendai skirti ir vyrų aksesuarams – gausiai siuvinėtoms petnešoms, kepurėms. Vis dėlto labiausiai moterišką prigimtį domina suknelės.
Dar prieš įeinant į parodos salę, lankytojus pasitinka manekenas su krinolinu, pūsta po sijonu dėvima konstrukcija, būtinu naujojo rokoko stiliaus atributu. Krinolinas veikia kaip simbolis ar raktas norint atrakinti beveik pusę parodos kostiumų – tai būtinas XIX a. vid. kostiumo atributas, paskirstantis apatinės suknelės dalies tūrį tolygiai aplink dėvintįjį, kartais pasiekdavęs ispūdingą plotį. Būtent krinolino konstrukcijai reikėtų dėkoti už liemens linijos grąžinimą į tikrąją jos vietą po ampyro epochos, kai talija prasidėdavo iš karto po krūtine.
Vasarinė gėlėto kartūno suknelė su apatiniu batisto sijonu, išsiuvinėtu lygiuoju dygsniu. Prancūzija, apie 1855. Andriaus Valužio nuotr.
XIX a. antrojoje pusėje krinoliną išstumia turniūras – pagalvėlė, akcentuojanti ir išpučianti užpakalinę suknelės dalį, sukurianti vadinamąją „krypuojančios žąsies“ eiseną. Su turniūro atsiradimu madoje siejami Charles Worth mados namai, pats dizaineris vadinamas Paryžiaus aukštosios mados krikštatėviu. Šio laikotarpio suknelės gausiai dekoruojamos, siuvinėjamos muslinu, marabu plunksnomis, puošiamos šleifais, vyrauja pasiuvimas iš šilkinio brochet audinio.
Vakarinė šilkinio brochet (brošė) audinio suknelė, papuošta rankų darbo nėriniais (Anglija, apie 1887) ir Moters su šinionu portretas (Austro-Vengrija, XIX a. 8 deš.). Andriaus Valužio nuotr. Vakarinė šampano spalvos šilko suknelė, papuošta siuvinėtu muslinu ir marabu plunksnomis (Anglija, 1888) ir Paul-Louis Frederic Liot (1855–1902) Damos baline suknele portretas. 1900 Andriaus Valužio nuotr.
Tuo pačiu laikotarpiu egzistavo ir visiškai priešingas: tiesus, be pūstų kostiumo tūrių, beveik aptemptas tiems laikams siluetas – cuirasse. Tokius kostiumus galima atskirti iš žemai nuleistos klubų linijos, drapiruočių šonuose dekoro ir uždaros viršutinės suknelės dalies, neatidengiančios biusto.
Cuirasse silueto vizitinis kostiumas, pasiūtas iš šilkinės taftos ir šilkinio brochet (brošė) audinio
Pokyčiai madoje visada neatskiriamai susiję su istoriniais, socialiniais veiksniais. Pūstų suknelių „mechanizmų“ išnykimą galima aiškinti epochos įvykiais – Pirmasis pasaulinis karas į madą atnešė funkcionalumo nuotaikas, nebeliko tarnaičių, kurios galėtų padėti sutraukti korsetus nugaroje. Liberalizmo paliestos moterys dabar nešiojo trumpus plaukus ir sijonus, rūkė bei kitaip griovė nusistovėjusias normas bei etiketo kanonus.
Parodoje tai iliustruoja art deco laikotarpio suknelės, kurių ryškiausias bruožas – žema ir neakcentuota liemens linija. Šio laikotarpio moteris – plona, maža krūtine ir apnuoginta nugara. Ploni šilko, šifono, tiulio audiniai sukuria lengvą, judrų suknelės siluetą, kurį dar labiau pabrėžia siuvinėjimai stiklo karoliukų siūlėmis, atkartojančiomis kiekvieną dėvinčiosios judesį. Būtinas tokio kostiumo aksesuaras – ilgi perlų karoliai. Art deco laikotarpio suknelės atgaivina savo koloritu – tai avietiniai, oranžiniai, žali spalvingi ir gausiai ornamentuoti rūbai.
Gėlėta šilkinio muslino suknelė, siuvinėta strazais art deco stiliaus raštais, puošta violetinių našlaitėlių puokštele (Anglija, 1927) ir Damos su šilkiniu Manilos šãliu portretas (Londonas, 1929). Andriaus Valužio nuotr.
Egzistuoja ir kita art deco pakraipa – tai holivudinis, prabangus gour stilius, kurio populiarumą lėmė visuomenė, atradusi kiną ir tokias aktores kaip Greta Garbo, Jean Harlow. Kokybiški audiniai ir žemę siekiančios moterišką figūrą išryškinančios, undinės siluetą sukuriančios suknelės yra šio stiliaus esmė. Gaila, bet parodoje nėra daug būtent gour pakraipos kostiumų.
Vakarinė dirbtinio šilko gour stiliaus suknelė, siuvinėta biseriu ir strazais. JAV, 1934. Andriaus Valužio nuotr.
Dar viena parodos dalis – vestuvinių suknelių ekspozicija, kurioje galima išvysti kostiumų nuo 1907 iki 1945 m. Kaip priešprieša vestuvėms parodoje yra visiškai juodų vakarinių suknelių ekspozicija. Įdomu stebėti, kaip įvairūs mados kūrėjai, turėdami beveik tą patį pagrindą, pritaikė jam visiškai skirtingą puošybą ir siluetą.
Vestuvinė krepžoržeto ir tiulio suknelė, puošta fleur d’orange – vaškinių apelsino žiedų puokštele. 1913. Andriaus Valužio nuotr.
Bet koks kostiumas būtų nepilnavertis be aksesuarų. Stenduose dažniausiai galima išvysti biseriu siuvinėtas pinigines ir rankines, vėduokles, kurios savo reikalingumu nenusileidžia pirštinėms, skėčius, šalius. Privalomi baliaus aksesuarai – lornetai, dėklai mažoms gėlių puokštelėms ir teatriniai žiūronėliai. XX a. trečiajame dešimtmetyje atsiranda ir dekoratyvinė kosmetika, o kokia gi mados paroda be Chanel kvepalų buteliuko.
Moterų aksesuarai
Galima ilgai ir nuobodžiai regzti panegirikas parodai, tuščiai moralizuoti, jog parodą privalo pamatyti kiekviena moteris, privalanti puoštis ir būti grožio etalonu niūriais dabartiniais laikais. Aš pati mieliau rinkčiausi Proenza Schouler portfelį nei medžio ir kaulo rankinuką, o matydama flapper sukneles, nepaisant jų idealaus siuvinėjimo, mano širdis verkia – su savo išmatavimais toje epochoje nebūčiau tokia graži, kokia esu dabar. Todėl straipsnio tikslas – informuoti apie tokį renginį galbūt absoliučiai apie tai nieko negirdėjusius asmenis, skatinti juos nepagailėti savo laiko (ar pinigų) ir apsilankyti spintoje iš praeities. Nes spinta yra vistiek neatskiriama nuo mūsų gyvenimo – ji yra jo kultūros veidrodis, tiesiogiai atspindintis to meto visuomenės nuotaikas.
Paroda „Du mados šimtmečiai“. 2011 m. rugsėjo 9 d. – 2012 m. rugsėjo 9 d., Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius).
Nuotraukos iš ldm.lt, 15min.lt