O šventas naivume! Tikriausiai nepavyktų rasti nė vieno mados industrija besižavinčio žmogaus, kurio neviliotų garsioji Tomo Fordo paslaptis. Na žinote – privatūs uždari šou, pristatomi tik mažai grupelei mados pasaulio įtakingiausiųjų. Jokių langų. Jokių fotoaparatų ar telefonų. Jokių aprašymų. Visa, kas buvo pamatyta, turi likti tarp keturių sienų. Ar Tomas Fordas užsiiminėja juodąja magija? Ne, tiesiog tvirtina, kad nori išlaikyti liukso klasės mados paslaptį, išskirtinumą, nepasiekiamumą. Mažoji išrinktųjų saujelė purkštauja, kad gautos informacijos dar bent kelis mėnesius negalės niekur panaudoti, o tūkstančiai paprastų mirtingųjų kantriai laukia bent žodžio apie uždraustąją kolekciją. „Vogue.com“ dėka prieš keletą dienų pagaliau galėjome išvysti tai, ko laukėme nuo Londono mados savaitės pradžios rugsėjo mėnesį, tačiau ar laukti bei nekantrauti iš tiesų buvo verta? Ak, tas naivumas…
Dar rugsėjį internete pasirodė kelios užuominos, atkeliavusios iš pirmų lūpų. Įvairūs žurnalistai bei redaktoriai, gavę progą savo akimis išvysti Tomo Fordo pristatymą, naująją kolekciją vertino labai skirtingai. Kol vieni žavėjosi „klasikiniu Fordu, sugebančiu atskleisti moteriškumą visai kaip „Gucci“ laikais“, kiti ėmėsi aršios kritikos ir apkaltino dizainerį nenoru domėtis tuo, kas vyksta šių dienų mados pasaulyje – mat kolekcija pernelyg panaši į kūrėjo darbus iš 2000-2004 metų periodo, ypač jo kurtų „Yves Saint Laurent“ kolekcijų. Taip pat daugelio kritikų dėmesį patraukė ir tai, kad arogantiškasis (na, nėra ko slėpti – ši savybė amerikiečiui išties būdinga) Tomas pristatymo pabaigoje didingai stovėjo laukdamas aplodismentų ir stovinčių svečių. Deja, salėje pasigirdo tik tylūs, nepatogumu paženklinti plojimai. Fiasko ženklas ar tiesiog nusivylimas?
Vis tik pats Tomas Fordas, paklaustas apie savo pavasario/vasaros 2012 kolekcijos temą, buvo nuoširdus ir iš dalies pritarė kritikų nuomonei: „Na, gal mano požiūris ir yra kiek senamadiškas. Aš noriu kurti klasikinius drabužius. Manęs nevilioja galimybė nuolat sekti madą bei kiekvieną sezoną keisti savo požiūrį į drabužį – man žymiai svarbesnis pastovumas ir detalės, kurios moters spintoje galėtų būti amžinai.“ Vis tik kūrėją galima suprasti – dar 2004-aisiais pasitraukęs iš mados pasaulio, jis teigė, kad jį slėgė begalinis spaudimas nuolat kurti kažką naujo ir nematyto, nesirūpinimas mados vertybėmis, jo asmeniniu požiūriu į drabužį. Tą suprato ir jo klientės, nuo 2010-ųjų vėl besidžiaugiančios dizainerio moteriškų drabužių linija – klasikiniai ir lengvai atpažįstami T.Fordo siluetai jas traukia žymiai labiau nei vos kelis mėnesius madingi jaunų dizainerių sprendimai.
Taigi nesistebėkite, jei vėl pamatysite laisvas raukinių palaidines, itin griežtai suveržtą liemenį, pieštuko formos sijonus, kuriančius smėlio laikrodžio figūros iliuziją, elegantiškus aukštakulnius, nepakartojamus kelnių kostiumus, pasiūtus iš blizgaus tampraus satino (jį dizaineris palygino net su „Spanx“!). Žinoma, grįžta ir permatomo audinio sluoksniai, tarp klienčių itin populiarūs kailio bei plunksnų švarkeliai. O kur dar safario stiliaus įtaka, gyvatės oda…
Mano nuomone, Tomo Fordo sprendimas į mados pasaulį grįžti pasirėmus nauja filosofija yra išties vertas dėmesio (kas gi dar kiekvieną sezoną pristatytų naujas kolekcijas ir drąsiai sakytų, kad nieko naujo neparodo?), tačiau pompastika bei begalinis privatumo troškimas kiek glumina net visko mačiusius profesionalus. Žinoma, kiekviename drabužių derinyje nesunku užčiuopti T.Fordo tiek metų kurtą tobulos moters viziją, tačiau šiandieninė tobula moteris nebėra ta pati dešimtojo dešimtmečio pabaigos perfekcionistė, įsispraudusi į siaurutį sijoną bei švarkelį. Dabar, 2011-aisiais, ji renkasi „Celine“ ir „Stella McCartney“ – stilingus ir formalius, tačiau patogumu ir funkcionalumu paremtus drabužius. Na, kaip rašė vienas mados forumo dalyvis, T.Fordas gali džiaugtis, kad oligarchų žmonos kol kas neskursta…
Nuotraukos iš Vogue.com
Bučkis