Niekam ne paslaptis, jog kartais riba tarp originalumo bei kičo ar net visiškos beskonybės tampa tokia plona, kad net didžiausiems talentams nepavyksta jos apčiuopti. Viena detalė šen, kita detalė ten ir jau gali būti apkaltintas tyčiojimusi iš mados ar skonio stoka. Nors prancūzas dizaineris Jeanas Paulis Gaultier dažnai vadinamas mados vaikėzu, laužančiu taisykles, kritikai vis dažniau kalba apie jo aukštosios mados kolekcijas, grėsmingai artėjančias prie kičo linijos. Taip, kai kurie jo darbai vis dar liudija couture lygio meistrystę bei grožio suvokimą, tačiau kada pasiekiama ta stadija, kai net didžiausi gerbėjai pradeda purtyti galvas bei svarstyti, ar dizaineris neteko proto? Itin didelę panašių diskusijų bangą sukėlė naujausia J.P.Gaultier aukštosios mados kolekcija 2012-ųjų pavasariui/vasarai, kurią dizaineris paskyrė pernai mirusiai britų dainininkei Amy Winehouse. Vieni džiūgauja dėl talento pagerbimo, kiti (įskaitant ir pačios atlikėjos tėvus!) purkštauja iš pykčio dėl neva parodytos nepagarbos. Įdomu – kurie vis tik teisūs?
Nieko naujo, kad J.P.Gaultier mėgsta provokuoti. Štai viena paskutiniųjų jo aukštosios mados kolekcijų buvo paskirta filmui „Avatar“, kita – anarchijai Didžiojoje Britanijoje aštuntajame dešimtmetyje. Jis ant podiumo užkėlė ir išgarsino modelį Andrejų Pejicių, iki šiol laikomą gražesniu nei daugelis merginų manekenių, bei įspūdingų formų dainininkę Beth Ditto iš grupės „The Gossip“. Tačiau tai – tik menkos šmaikščios akimirkos, jei prisiminsime kūrėjo idėjas, propaguotas dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir garsųjį bendradarbiavimą su Madonna bei indėlį į jos „Blond Ambition“ turo rengimą.
Tačiau kodėl ši aukštosios mados kolekcija sulaukė tiek daug atsiliepimų, ypač – neigiamų? Ar A.Winehouse tema išties tokia netinkama, o savotiškas atlikėjos stiliaus interpretavimas – nepagarba? Iš tiesų norėtųsi apginti patį dizainerį, kuris iškart po šou sakė: „Amy buvo išskirtinis talentas ir tikra stiliaus ikona. Negaliu patikėti, kad mados pasaulis jai skyrė tiek mažai dėmesio, tad savotiškai ją prisiminti nusprendžiau aš“. Idėja puiki, pristatymo metu keturi gospelo atlikėjai net sudainavo keletą garsiausių A.Winehouse hitų. Vis tik pačios atlikėjos artimieji (ypač tėvas Mitchas) šiuo šou liko itin nepatenkinti ir net šokiruoti.
„Mes vis dar gedime dėl netekties ir šių nuotraukų pasirodymas įskaudino visą šeimą. Jos įvaizdžio naudojimas drabužių pardavimui mums buvo nemalonus siurprizas. Didžiuojamės Amy įtaka madai, tačiau juodi veliumai bei cigaretės rodo įkūnija ne pačius geriausius Amy laikus ir juos netgi bando paversti savotiškai žaviais. Tai mus išties supykdė“,- žurnalistams pasakojo M.Winehouse. Jo argumentai – pakankamai svarūs, nesutikti būtų sunku. Nors daugelyje laikraščių bei internetinių portalų atlikėja paskutinius kelerius metus buvo vaizduojama kaip daugelio priklausomybių kamuojama bei savo gyvenimo nevaldanti nelaimėlė, J.P.Gaultier nevertėjo to paversti pigiu kiču – iš palaidinės lendančiomis liemenėlėmis, keistais spalvų deriniais, išpūstais plaukais.
Vis tik ar ši kolekcija negalėjo parodyti ir paties J.P.Gaultier silpnosios vietos – originalumo bei kičo maišymo? Norėtųsi šį darbą matyti kaip elegantišką, paryžietišką tipinį Gaultier šou su viena kita buduaro detale, tačiau išlaikantį paslaptį, kurių nemažai turėjo ir pati A.Winehouse. O šįkart daugelyje modelių nebuvo ne tik paslapties, bet ir aukštosios mados kolekcijai būtinų atributų. Kur trapaus grožio suvokimas, akis apžavinti meistrystė, aikčioti iš žavesio verčiantys siluetai? Nors ir nemalonu taip rašyti, tačiau kai kurie modeliai atrodė tarsi skirti pigiai paaugliškų drabužių parduotuvei, o, žinant J.P.Gaultier galimybes, tai – smūgis į paširdžius. Baisu prognozuoti, kaip atrodys jo darbai po gerų 10-15 metų. Negi teks į juos žiūrėti kaip į Helovyno kostiumus?
Vis tik J.P.Gaultier ne vienintelis buvo įkvėptas atlikėjos stiliaus. Kiek subtiliau A.Winehouse išvaizdos detales interpretavo ir Karlas Lagerfeldas savo 2008-ųjų „pre-fall“ kolekcijoje, dedikuotai Britanijai ir jos ikonoms. Daug tamsių spalvų, „babydoll“ siluetų, įdomių aksesuarų bei, žinoma, „avilys“ plaukuose bei juodas akių pieštukas simbolizavo išskirtinę Amy personą. Kolekcija sulaukė didžiulio pasisekimo, o jos veidu tapo modelis Coco Rocha.
Mažiau subtilus ir neįtikėtinai tikroviškas Amy portretas buvo perteiktas 2008-ųjų vasario mėnesio „Vogue Paris“ leidinyje, kuriame publikuota fotosesija „L’Idole“ su manekene Isabeli Fontana. Nuotraukos siekė askleisti Amy tokią, kokia ji tuo metu buvo: keistai moteriška ir atstumianti tuo pat metu (cigaretė dantyse, gausybė tatuiruočių…), amžinai avinti tuos pačius balerinų batelius, gatvėse apsupta fotografų ir, rodos, amžinai nelaiminga.
Oficialaus atsakymo į M.Winehouse skundą J.P.Gaultier dar nepateikė, tad sunku įsivaizduoti, kas vyksta jo mintyse. Noras įamžinti išskirtinę asmenybę – puikus būdas visuomei nusiųsti žinutę apie tokių žmonių svarbą visuomenėje. Tačiau sudėtingo jos gyvenimo periodo „glamūrizavimas“ – sunkiai pateisinamas žingsnis, dėl kurio šeima tikriausiai dar susirems su pačiu dizaineriu.
Nuotraukos style.it, TFS, style.com
Bučkis