Nors šiandieninį kiną išties mėgstu bei atidžiai stebiu judančių vaizdų pasaulio naujienas, XXI-ojo amžiaus kino industrija man niekada neatstos auksinio Holivudo amžiaus – penktojo, šeštojo bei septintojo XX a. dešimtmečių. Ne todėl, kad tuo metu žiūrovų akių dar nekankino gausybė specialiųjų efektų, galvos skausmą sukeliantis 3D vaizdas ar tiesiog suvokimas, jog kiekvienas kino kadras apdirbtas kompiuterinėmis technologijomis ir net lėkščiausi filmai dėl jų vadinami šedevrais. Ne, prie to priprantama. Šiandienos kine labiau pasigendu estetikos, dėmesio aplinkai, smulkiausioms makiažo bei aprangos detalėms, net po pusės amžiaus galinčioms įkvėpti mados kūrėjus bei mylėtojus. Ar šiandien galime paminėti nors vieną moderniojo kino aktorę, kurią žinotume ne tik dėl talento, bet ir dėl nuostabios išvaizdos, nepriekaištingo stiliaus bei mados ikonos statuso? Vargiai, tačiau XX-asis amžius mados istorijai padovanojo ne vieną įstabią moterį, gerbiamą ir žinomą iki šių dienų. Viena jų – amerikietė Grace Kelly, apie kurios tris mėgstamiausius filmus bei jų kostiumus šiandien norėčiau Jums papasakoti.
Žinoma, būtų kiek per drąsu teigti, jog šių dienų kinas, jei kalbame apie estetikos svarbą, yra beviltiškoje situacijoje. Negalima nepaminėti tokių šedevrų kaip „A Single Man“ ar „Marie Antoinette“, tačiau ne paslaptis, jog jų režisieriai (Tomas Fordas ir Sofia Coppola) – mados pasaulyje puikiai žinomi bei gerbiami talentai. Pirmuoju atveju filmą nuostabiu galima pavadinti todėl, jog jo kūrėjas mados dizaineris tobulai atkartojo septintojo dešimtmečio atmosferą, o antruoju – režisierė kostiumų autentiškumui skyrė tiek dėmesio, jog jie buvo įvertinti net Oskaru. Tačiau tai – pakankamai retos išimtys, kurių kino teatrų ekranuose norėtųsi matyti daugiau.
Dėl šios priežasties nuolat atsisuku į praeitį bei bandau pasinerti į šešių ar septynių dešimčių senumo filmus, kurie šiandieniniam kino gurmanui tampa savotiška grožio, stiliaus, elegancijos oaze su ne tik puikiais kostiumais, bet ir ne ką mažiau dėmesio vertais scenarijais. Kai apninka bloga nuotaika ar kino teatrų repertuaras atrodo mažų mažiausiai kvailas, be galo malonu vėl atrasti Alfredo Hitchcocko, Blake’o Edwardso, Williamo Wylerio, Charleso Walterso, Stanley Doneno kūrybą, kurios karūnos deimantais galima drąsiai vadinti garsiąsias filmų aktores. Tarp jų – ir G. Kelly, kurios trys garsiausi filmai (neslėpsiu – žiūrėti tikrai ne pirmą kartą) šią savaitę vėl žavėjo ir mane.
G. Kelly – neabejotina auksinio Holivudo amžiaus ikona bei, kaip teigia kritikai, intelektualiausia bei aristokratiškiausia blondinė kino istorijoje. Ginčytis būtų sunku – visuomet dailiai sušukuoti šviesūs plaukai, tobulus bruožus išryškinantis subtilus makiažas bei nepriekaištingas stiliaus pojūtis (apie „Hermes“ rankinės „Kelly“ vardo istoriją pasakoti jau turbūt nereikia) šią aktorę pavertė ne tik kino istorijos šviesuliu, bet ir vienos garsiausių monarchijų atstove. Reikėtų nepamiršti pridėti, jog nemažai lėmė ir puikus aktorės išsilavinimas privačioje mergaičių mokykloje, prancūzų kalbos žinios bei griežtas auklėjimas.
Veikiausiai šiek tiek ironiška, tačiau pirma peržiūrėjau patį paskutinį aktorės filmą (nors jai tebuvo 26-eri, karjerą teko aukoti dėl santuokos su Monako princu Rainier III) – 1956-ųjų „High Society“, tapusį aktorės vestuvių simboliu. Filmas pasakoja apie aukštuomenės atstovę merginą, neseniai išsiskyrusią su charizmatišku aristokratu ir atradusią naują meilę, tačiau negalinčią pamiršti pirmosios. Artėjant antrosioms vestuvėms pirmasis vyras vėl įsiveržia į G. Kelly herojės gyvenimą, o viską dar labiau sujaukia jaunosios tėvo meilės skandalas bei vestuvių apžvelgti atvykę spaudos atstovai. Išties smagus bei įdomus filmas, kuriame G. Kelly kolegomis tapo Bingas Crosby, Frankas Sinatra (taip taip!), Louisas Armstrongas. Turbūt nesunku atspėti, jog filme muzikos bei dainų netrūksta.
Filmo kostiumai mane sužavėjo tuo, jog G. Kelly dėvėjo tiek kasdienį kelnių bei marškinių derinį, tiek itin puošnias vakarines sukneles. Pirmasis derinys – šviesios chaki spalvos tiesaus kirpimo kelnės aukštu liemeniu bei marškiniai – tobulai įkūnija šeštojo dešimtmečio vidurio moterų meilę laisvesnei aprangai bei išpopuliarėjusioms kelnėms, tačiau aristokratiškąją filmo temą atskleidžia Christiano Dioro kūrinius primenančios suknelės paryškintu liemeniu bei platėjančiu didelės apimties sijonu, tikusios tiek prisistatymui spaudos atstovams, tiek vestuvėms. Vis tik pati įstabiausia – žemę siekianti bei aktorės lieknumą pabrėžianti pobūvio suknelė, sukurta iš lengvo mėlyno audinio bei siuvinėta spindinčiais šviesiais siūlais.
Antrasis filmas – 1954-ųjų A. Hitchcocko „Rear Window“, G. Kelly pavertęs pirmojo ryškumo Holivudo įžymybe. Nors filmo veiksmas sukasi apie Jameso Stewarto herojų – dėl lūžusios kojos namie dienas leidžiantį fotografą, įtariantį, jog priešais jo langus esančiame name įvykdytas nusikaltimas -, ekraną nušviečia G. Kelly sukurtas turtingos fotografo merginos elito atstovės personažas. Kaip ir daugelyje A. Hitchcocko filmų, šiame rutuliojasi dramatiška bei įdomi istorija, įvykių eiga nuolat kinta, netrūksta siužetą praskaidrinančių komiškų elementų.
Vien iš G. Kelly kostiumų nesunku suprasti, jog aktorė vaidina itin stilingą bei prabangą mėgstančią merginą – fotografo bute ji pasirodo dėvėdama įspūdingą balinę suknelę gausiai siuvinėtu šviesiu sijonu, segi puikius perlų vėrinius. Šypseną sukėlė juoda šifono suknelė, priminusi buvusio „Dior“ dizainerio Billo Gaytteno aukštosios mados bei paskutinę rudens kolekciją, kuriose išties netrūko užuominų į klasikinį aktorės stilių. Vienas mano favoritų šiame filme – elegantiškas žalias kostiumėlis bei įdomaus „halterneck“ kirpimo berankovė palaidinė, prie kurių kostiumų dizaineriai vėl derino perlus, griežtos formos juodos odos rankinę bei masyvią auksaspalvę apyrankę.
Paskutinis mano matytas ir turbūt garsiausias aktorės filmas – 1955-ųjų A. Hitchcocko (G. Kelly buvo jo favoritė) „To Catch a Thief“. Ne paslaptis, jog šiam filmui žavesio suteikė ne tik A. Hitchcockui būdinga kriminalinė istorija, bet ir Prancūzijos Rivjeros aplinka, žaismingas aktorių G. Kelly bei Cary Granto duetas. Pastarasis – pagrindinė filmo žvaigždė – vaidina buvusį garsų papuošalų vagį, kurį policija įtaria atnaujinus savo veiklą, tačiau C. Granto herojus nori įrodyti savo nekaltumą bei pats surasti naująjį vagį. Manoma, jog naujuoju vagies taikiniu gali tapti G. Kelly herojė, tad būtent su ja buvęs nusikaltėlis bando užmegzti ryšius ir taip netikėtai prasideda naujas romanas.
Manau, jog nesuklysiu teigdama, kad šio filmo suknelės – vienos garsiausių visoje kino istorijoje, nes dailus mėlynas vakarinis apdaras bei prabangi balta suknelė, prie kurios priderintas deimantų vėrinys, geriausiai atskleidė aktorės grožį (jai beveik nereikėjo makiažo) bei yra nuolat eksponuojamos kino kostiumų parodose. Negalima pamiršti ir stilingo geltonų atspalvių paplūdimio derinio, garsiosios vairavimo scenos, kur G. Kelly mūvi stilingas baltas pirštinaites, taip pat elegantiško juodai balto apdaro, prie kurio derinta plačiabrylė skrybėlė.
Nuotraukos – filmų screenshot’ai
Bučkis