Šiandien apie mados iliustratorius neretai kalbama kaip apie nykstančios profesijos atstovus, kuriuos dar XXa. viduryje iš industrijos stumti pradėjo mados fotografai. Ir dabar leidinių viršelius puošia ne elegantiškos iliustracijos, o nuotraukos – ranka kurti atvaizdai tapo tikra retenybe arba tiesiog mėgėjiška veikla, kuri savo įtaka niekada neprilygs garsiojo Rene Gruau darbams. Vis tik teigti, jog iliustracijos tėra praeities atspindys, būtų klaidinga. Vienas geriausių to įrodymų – mano ne per seniausiai atrastas britiškojo „Vogue“ tinklaraštis, kurį pildo ir britas iliustratorius Davidas Downtonas, iki šiol puoselėjantis kruopštaus rankų darbo tradiciją ir, beje, su mada susipažinęs labai netikėtomis aplinkybėmis.
D. Downtonas – profesionalus iliustratorius, baigęs grafikos mokslus ir savo karjerą pradėjęs dar 1984-aisiais. Tiesa, reikėtų pabrėžti, jog jo pažintis su spalvų bei linijų derme prasidėjo gerokai anksčiau – garsus dailininkas net dabar kartais juokauja, jog vaikystėje jam nebuvo geresnės dovanos nei paprasčiausias baltas popieriaus lapas, kurį būsimasis iliustratorius greitai užpildydavo savo spalvingomis idėjomis. Devintajame bei dešimtajame dešimtmetyje D. Downtonas kūrė iliustracijas įvairiems leidiniams, tarp kurių buvo ir „Financial Times“, 1996-aisiais savo talentingąjį dailininką nusiuntęs į Paryžiaus aukštosios mados savaitę, nes buvo sumąstyta vietoje įprastų nuotraukų naudoti tik dailius piešinius. Tuo metu mados dar nepažinęs britas į kelionę žiūrėjo pragmatiškai – apmokama savaitė Paryžiuje bei galimybė stebėti pristatymus jam atrodė kaip labai neblogas pasiūlymas tiek padirbėti, tiek pailsėti. Tačiau jis niekada nebūtų patikėjęs, jog būtent tada pradės savo ilgametį romaną su mados pasauliu. „Aukštoji mada mane tiesiog pribloškė ir atrodė tarsi dalis paralelinės visatos – siluetai, audiniai, teatrališki pristatymai atėmė kvapą ir privertė šią industriją įsimylėti“,- viename interviu pasakojo iliustratorius.
Įkvėptas XXa. iliustracijos grandų (pagrindiniu savo įkvėpėju jis laiko R. Gruau), D. Downtonas pasinėrė į madą ir lengvu akvarelės šydu pradėjo fiksuoti jos gyvenimo detales. Tiesa, įpratęs eskizus kurti renginių metu, vykstant mados pristatymams dailininkas neretai pasimesdavo: „Pirmasis mano aplankytas aukštosios mados šou buvo „Atelier Versace“ ir kai podiumu žengė Kate Moss, stengiausi užfiksuoti jos judesius, drabužius, eleganciją. Tiesa, jai jau einant į užkulisius buvau spėjęs nupiešti tik ranką…“ Nuo tada pristatymų metu talentingas britas tiesiog mėgaujasi reginiais, kartais fotografuoja, tačiau kuria tik likęs vienas. Ramybė jam leidžia įsigilinti į svarbiausią drabužio bruožą – sugebėjimą parodyti, paryškinti kūną, jo linkius, transformuoti visą siluetą. Spalvas bei audinius dailininkas laiko tik antraeiliais dalykais, tad ir jo darbuose mes gali išvysti tik savotišką impresiją, pagautą ryškią detalę ar judesį, atrodantį itin nerūpestingai, lengvai.
D. Downtonas savo tinklaraštyje rodo ne tik mados iliustracijas, bet ir įvairių mados asmenybių portretus, ima iš jų itin įdomius interviu. Vienomis maloniausių moterų šis dailininkas laiko legendinį modelį Carmen Dell’Orefice, burleskos šokėją Ditą Von Teese, modelius Stellą Tennant ir Erin O’Connor. Draugystė britą siejo ir su legendine itališkojo „Vogue“ žurnaliste Anna Piaggi, kurios portretą jis nusprendė sukurti mados savaitės metu, po vieno pristatymo, kai pagalbininkai jau nešiojo kėdes, tačiau iliustratorius bei A. Piaggi vis dar kalbėjosi bei D. Downtonas kūrė eskizą. Žinoma, kitam menininkui galbūt būtų užtekę tiesiog paprastos nuotraukos, tačiau britas tiki, jog gyvo žmogaus atvaizdo kūrimas yra žymiai galingesnis už nuotrauką, nes į ranka tapytą portretą spėja „įsigerti“ dalis asmenybės, akimirkos žavesio, darbo atmosferos.
Šiandien D. Downtonas savo klientais gali vadinti žurnalą „Vogue“, kompanijas „Tiffany & Co“, „Dior“, „Chanel“, „L’Oreal“, kurių atstovai susižavėjo lengvais, tačiau daugiasluoksniais akvarelės bei guašo kūriniais. Pats dailininkas pripažįsta, jog tam tobulam nerūpestingumo bei lengvumo įspūdžiui išgauti pirma tenka nupiešti itin detalų paveikslą, o paskui atiminėti detales, kol rezultatas pradeda atrodyti nepriekaištingai subtilus. To jis moko ir būsimuosius iliustratorius, besimokančius „London College of Fashion“ bei dievinančius D. Downtono leidžiamą iliustracijų žurnalą “Pourqoui pas?”.
[nggallery id=17]
Nuotrauka ir iliustracijos iš D. Downtono tinklaraščio
Bučkis