„Mados pasaulyje netrūksta dramos ir įtampos. Kiekvienas industrijos veikėjas nori būti įspūdinga asmenybė. Tačiau čia niekas nesinervina. Nėra dramatiškų istorijų, pakelto balso tono. Ir taip visuomet“,- žurnalui „Harper’s Bazaar“ prieš keletą metų pasakojo viena italų mados namų „Bottega Veneta“ darbuotoja. Sunku patikėti – ilgiau pasidomėjus mados industrija bei ne vieną valandą praleidus žiūrint įvairius dokumentinius filmus apie šio pasaulio užkulisius nesunku susidaryti įspūdį, jog šis verslas – pačių beprotiškiausių asmenybių su pačiais keisčiausiais įgeidžiais epicentras. Užtenka prisiminti sveiku protu nepaaiškinamus Karlo Lagerfeldo pareiškimus arba kasdienę Tomo Fordo rutiną auksiniais „Gucci“ laikais ir pasidaro neįmanoma įsivaizduoti, jog mados kūrėjai kartais vietoje pompastikos bei egoizmo renkasi nuosaikumą, besąlygiškai atsiduoda tobulybės paieškoms bei labiau rūpinasi ne savimi, o klientu. Vis tik tokios retos išimtys egzistuoja. Viena jų – vokiškasis „Bottega Veneta“ protas Tomas Maieris, kurio žodyne nerasite sąvokų „must-have“ ar „itin madinga“.
55-erių metų amžiaus Pforzheime (Vokietija) gimusį mados kūrėją galima drąsiai vadinti netradiciniu taisyklių laužytoju, dėl ko jo sąjunga su „Bottega Veneta“ filosofija jau vienuolika metų mados pasauliui dovanoja puikius bendro darbo vaisius. Vis tik T. Maierį būtų sunkoka įvardinti kaip įprastą mados kūrėją. Priešingai nei daugelis populiariausių šiandienos dizainerių, vokietis drąsiai teigia, jog tikrai nesiekia kiekvieną sezoną išradinėti rato – jam svetimas noras pristatyti hitu tapsiantį suknelės ar kelnių modelį, nes kūrėjas mieliau stengsis tobulinti tai, ką jau yra sukūręs. Tai – viena puikiausių T. Maierio savybių, nes kiekviena jo kolekcija atrodo tarsi organiškas prieš pusmetį matyto darbo tęsinys. Ant podiumo visuomet žengia ta pati su niekuo nesumaišoma „Bottega Veneta“ moteris, dievinanti nuosaikią prabangą, tačiau nuolat ieškanti naujų būdų, kaip perteikti ypatingą sezono nuotaiką ir išlaikyti drabužio funkcionalumą.
Praktiškumas, ilgaamžiškumas ir nepriekaištinga kokybė – 1966-aisiais įkurtų mados namų (jų pavadinimas reiškia „Venetos siuvykla“) vizitinė kortelė. Kompanijos įkūrėjai Michele Taddei ir Renzo Zengiaro ne tik rėmėsi Italijos odadirbių tradicijomis, bet ir siekė kurti geriausią bei prabangiausią galanteriją pasaulyje, kurios išskirtinis bruožas – jokių logotipų ar etikečių, tik tobula oda, pinta garsiuoju intrecciato būdu. „Bottega Veneta“ kaipmat išgarsėjo tarp stilingų jaunų keliautojų, išplito kompanijos šūkis „When your own initials are enough“ („Kai užtenka tik jūsų inicialų“). Vis tik kažin ar būtų galima tuometinį „Bottega Veneta“ statusą pavadinti mados namais – viskas 180 laipsnių kampu apsisuko tik kompanijos vairą perėmus T. Maieriui.
Kai „Bottega Veneta“ mados pasaulyje dar nebuvo itin puikiai žinomas vardas, būsimasis dizaineris turėjo paveldėti tėvo architekto verslą – nuo pat mažens kartu su berniuku ant kelių braižęs pastatų planus, T. Maierio tėvas tikėjosi, jog sūnų sužavės tikslumą bei kūrybiškumą sujungianti profesija. Iš dalies jo viltys išsipildė – jaunasis vokietis pasižymėjo puikia vaizduote, tačiau mokykloje suprato, jog jam itin nesiseka matematika. Sprendimą pasirinkti aprangos dizaino mokslus nulėmė močiutės mados žurnale pamatytas straipsnis apie legendinį kūrėją Yvesą Saint Laurentą ir jo alma mater Paryžiuje – „Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture“, kur išvyko ir vokietis. Baigęs studijas T. Maieris dirbo „Sonia Rykiel“, „Guy Laroche“, „Hermes“ mados namuose, o 1997-aisiais įkūrė ir savo asmeninę laisvalaikio aprangos ir maudymosi drabužių liniją. Linijos kolekcijos parduodamos didžiausiuose JAV miestuose, nes 1999-aisiais į Čikagą persikraustęs dizaineris iki šiandien nemažai laiko praleidžia užatlantėje, kur Majamyje turi savo namus bei Niujorke leidžia vasaras.
Į „Bottega Veneta“ mados namus vokietis pakliuvo gan netikėtai – 2001-ųjų vasarį kompaniją nupirko industrijos milžinė „Gucci“ grupė, kuriai vadovavo ir tuometinis „Gucci“ kūrėjas T. Fordas. Pastebėjęs puikius T. Maierio darbus garsiuose Paryžiaus mados namuose, amerikietis nedelsdamas pasiūlė jam kūrybos direktoriaus vietą Italijoje ir birželį sutartis jau buvo pasirašyta. Kaip sakė pats T. Fordas, jis stengėsi vokiečiui siūlyti ne savo nuomonę ar patarimus, tačiau palaikymą ir skatinimą kurti kiek įmanoma laisviau. Ir neapsiriko – T. Fordas tik dar kartą patvirtino, jog jo akis – viena žvitriausių visoje industrijoje, nes per dešimtmetį darbo „Bottega Veneta“ mados namuose tyliosios prabangos kūrėjas pardavimus „išaugino“ 800 (pagal kitus šaltinius – 1400) procentų.
Kalbant apie pardavimus būtina paminėti, jog pirmojo XXIa. dešimtmečio viduryje pradėjęs kurti „ready-to-wear“ tipo kolekcijas, T. Maieris pirmą kartą „Bottega Veneta“ ženklo vardu pristatė ir vyriškus, ir moteriškus dėvimuosius drabužius, taip pat įkūrė ir namų dekoro, baldų linijas. Negalima pamiršti ir galanterijos – jai vokietis skyrė ypatingą dėmesį, nes suvokė, kad kokybę mėgstantys klientai nori ne tik drabužių – jiems itin svarbūs ir ilgaamžiški aksesuarai. Vienas ryškiausių dizainerio kūrinių – garsioji pintos odos „Cabat“ rankinė (pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio „cabas“ – krepšys), akimirksniu tapusi kultine, net jei jos nepuošė jokie ženklai ar logotipai. Šią rankinę sudaro net keturi pintos odos sluoksniai, oda prieš pynimą turi būti išmatuota, išbandytas jos tvirtumas, spalva. Tik gavus kokybę patvirtinantį leidimą galima pradėti ją pjaustyti 8-9 milimetrų pločio juostelėmis – tai optimalus malonią minkštą tekstūrą ir pakankamą tvirtumą išlaikantis plotis. Jei ši rankinė bus siuvama iš krokodilo odos, jai pagaminti prireiks net 17 krokodilų. Ne paslaptis, jog toks meistriškas darbas turi būti tinkamai įvertintas – pigiausia rankinės versija kainuoja apie keturis tūkstančius, o už įmantriausią gali tekti sumokėti ir 65 tūkstančius eurų. Beje, 2006-aisiais „Bottega Veneta“ net atidarė specialią odadirbių mokyklą, kurioje kruopščiai treniruojami būsimieji mados namų darbuotojai.
Ruduo/žiema 2012, intrecciato būdu pinta „Cabat“ rankinė
Nors šios rankinės papuošė ne vieną įžymybę, dizaineriui svarbiausios – paprastos klientės, kurios vaikosi ne naujausių mados vėjų, o ieško kokybės ir praktiškumo. Net kūrėjo draugė aktorė Julianne Moore, nuolat besinešiojanti savo „Cabat“, tvirtina, jog T. Maieriui svetima Holivudo žvaigždžių manija nuolat puikuotis naujausiais garsių dizainerių kūriniais, nes jis domisi tik tikrosiomis klientėmis bei jų poreikiais. Viena jų – makiažo meistrė Pat McGrath, neretai vadinama svarbiausia mados savaičių pagalbininke. Vieno pristatymo užkulisiuose moteris tvirtino: „Taip, mano rankinė neretai mėtosi ant žemės, guli po modelių kojomis, retkarčiais net būna apspardoma ir visur su manimi keliauja, tačiau aš esu tikra, kad ji – amžina.“
T. Maieris – neabejotinai vienas iš dviejų įtakingiausių vokiečių mados pasaulyje (antrasis – K. Lagerfeldas), nes tikra vokiška valia bei užsispyrimas, net savotiškas pragmatiškumas leido šiam kūrėjui puikiai perprasti „Bottega Veneta“ filosofiją bei pateikti savitą nuosaikiosios prabangos viziją. Jo kolekcijų drabužiams nereikia rašyti atskirų pagyrų už audinius ar sukirpimo tikslumą – jie bet kuriuo atveju turi būti nepriekaištingi, spalvos malonios akiai, o modeliai klasikiniai, nepavaldūs laikui, tačiau neabejotinai modernūs ir tinkantys XXIa. kosmopolitei. Vokiečio tikslas – savo mados namų klientei pateikti „visą pakuotę“ nuo batelių bei rankinės iki kokteilio suknelės ar odinio palto. Suknelėse moterys randa net iškart įsiūtus apatinius drabužius, nes, pasak dizainerio, būtų tiesiog kvaila, jei tektų kelias savaites ieškoti vien apatinių, kurie tobulai tiktų prie naujojo apdaro. Ir kas galėjo pamanyti, jog vokiškas racionalumas reikalingas ir chaotiškajam mados pasauliui…
„Bottega Veneta“ moteris gali būti pragmatiška minimalistė (vasara 2011)…
…moderni kosmopolitė (vasara 2012)…
…ir vakaro deivė ( žiema 2009)
Nuotraukos vogue.com, Bottega Veneta
Bučkis