Salėje gęsta šviesos. Tamsoje šiugžda audinys, pamažu keliamas į viršų ir taip atidengiantis įspūdingas podiumo dekoracijas. Pasigirdus pirmiesiems muzikos akordams širdis daužosi it patrakusi. Didžiausias metų mados spektaklis prasideda ir neverta net svarstyti, ar šįvakar išvysiu kažką įdomaus – žinau, kad viskas bus tobula, nepavyks pastebėti nė vieno trūkumo ir visą valandą galėsiu būti pasinėrusi į savotišką transo būseną bei mėgautis trumpalaike kelione į Juozo Statkevičiaus estetikos pasaulį. Neklydau. Valandai praskriejus tarsi penkioms minutėms, atmintyje visam laikui įsirėžė vaizdiniai, dar ilgai priminsiantys apie Renesansą ant J.Statkevičiaus podiumo. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – pristatymą pradėjo baleto šokėja, įkūnijusi Barborą Radvilaitę, visoje kolekcijoje vyravo istoriniai motyvai. Vis tik man šis vakaras simbolizavo kur kas daugiau – tai buvo ženklas, kad naujus horizontus atranda ne tik pats dizaineris, bet ir jo darbo įvertinti atėjusi publika. Mes keičiamės. Tikras lietuviškos mados Renesansas, reiškiantis tamsiųjų viduramžių pabaigą.
–
ĮKVĖPIMAS
–
Nors visą kolekcijos įkvėpimo istoriją baltu ant juodo pakvietime itin įdomiai bei išsamiai išdėstė žurnalistė ir meno istorikė Kristina Sabaliauskaitė, norėtųsi pasidalinti bent keliais sakiniais apie J.Statkevičių sužavėjusį italo Renesanso portretisto Battista Moroni paveikslą „Siuvėjas“. Manote, ironiška? Iš dalies – taip, nes dizaineris yra ne kartą minėjęs, jog lietuviams drabužių kūrėjas iki šių dienų tėra siuvėjas, šiai profesijai nerodoma pakankamai pagarbos ir dėmesio. Drįsčiau teigti, jog Londono Nacionalinėje galerijoje šiuo metu eksponuojamas darbas talentingą kūrėją turbūt sužavėjo ne tik dėl akivaizdžių sąsajų su lietuvišku mentalitetu, Renesanso tapybos lengvumo ar paveiksle vaizduojamo vyro, rankose laikančio žirkles bei juodą audinį. Manau, kad sprendimas nagrinėti šį darbą – savotiška savianalizė, nes, kaip ir pats lietuvis, paveikslo subjektas neatrodo tipiškas siuvėjas – jo žvilgsnis mąslus ir veriantis, kūno kalba rodo pasitikėjimą savimi. K.Sabaliauskaitė pateikia intriguojančią mintį, kad paveiksle gali būti vaizduojamas visai ne siuvėjas (šios profesijos atstovai nebuvo tokie turtingi, kad galėtų sau leisti turėti asmeninį portretą), o žmogus, siuvantis gedulo rūbą sau. Galbūt tai nesąmoningai atspindi tamsiąją kūrėjo gyvenimo pusę, slypinčią už spindinčių vakarėlių durų – dizaineris neseniai neteko tėvo (Juozas Statkevičius vyresnysis buvo pagerbtas tylos minute), praėjusiais metais po „Snoro“ griūties mados namų ateitis buvo pakankamai neaiški.
Battista Moroni „Il Tagliapanni“ arba „Siuvėjas“
–
PODIUMAS
–
Pristatymą rengęs Vilniaus „Siemens“ arenoje, dizaineris sugebėjo vėl pranokti pats save – sudėtingos podiumo konstrukcijos, įspūdingos „Juozas Statkevicius Eau de Parfum“ buteliukų dekoracijos bei neįtikėtinas apšvietimas šį pristatymą pavertė tikru mados spektakliu. Pats dizaineris viename interviu teigė, jog perstatė beveik visą areną, apšvietimo įrangą vežė iš visų Baltijos šalių ir pats asmeniškai tikrino, ar podiumas bus gerai matomas iš visų salės vietų. Puikiam matomumui sąlygas sudarė zigzagais išvingiuotas podiumas, dengtas šviesiu plastiku, kurį nuolat apšviesdavo modelius sekantys prožektoriai, tad buvo galima stebėti tikrą šviesos ir šešėlių žaidimą. Tiesa, galbūt kiek akino nuo blizgaus paviršiaus atsispindinti šviesa ir buvo gaila, kad nepavyko geriau įžiūrėti detalių (sėdėjau priešais podiumą netoli kairiojo krašto), tačiau suvokti renginio didybę bei aplinkos grožį pavyko išties kiekvienam pristatymo svečiui.
Nedidelis pastebėjimas, sukėlęs deja vu jausmą ir aršias diskusijas „Spintos guru“ facebook paskyroje – nors šiame pristatyme kvepalų buteliuko motyvo tikslas labai aiškus (po penkerių metų iš naujo išleidžiami dizainerio kvepalai „Juozas Statkevicius Eau de Parfum“, kurių, beje, dabar ieško ir šių žodžių autorė), pačių dekoracijų išdėstymas priminė prieš keletą metų vykusį „Chanel“ aukštosios mados šou. Tikrai neskubu kaltinti J.Statkevičiaus plagiatu – buteliukų idėją jis prisijaukino ir pritaikė savaip, suteikė jai mistiškumo.
–
PRIEŠ ŠOU…
–
Būrys elegantiškai apsirengusių moterų, ore tvyrantis prabangių kvepalų aromatas, šviesoje spindintys perlai bei klasikinės raudonos lūpos – ne paslaptis, kad J.Statkevičiaus pristatymui moterys stengiasi pasipuošti kiek daugiau nei kitiems renginiams, tačiau šiemet likau itin maloniai nustebinta – žvilgsnio neužkliudė nė vienas prastas ar neskoningas derinys, nors aprangos kodo „Kokteilis“ laikėsi tikrai ne visi. Galbūt publikos norą atrodyti puikiai lėmė ir pristatymo laikas – jis vyko ne iškart po darbų, o devintą valandą vakaro. Išties tobulas būdas užbaigti nemalonųjį pirmadienį ir bent trumpam pasinerti į grožio bei istorijos pasaką.
Maloniai nustebino pakvietimas į pristatymą. Nors nuotraukoje pavaizduotasis yra ne mano (buvau „plius vienas“), išvydusi pakankamai nemažą naujojo „Juozas Statkevicius Eau de Pardum“ buteliuko dizainą atkartojantį kvietimą negalėjau sulaikyti šypsenos. Kitoje jo pusėje – kviečiamojo vardas ir pavardė bei nedidelė „knygutė“ – plonyčiai juodi lapai, ant kurių baltomis raidėmis išspausdintas K.Sabaliauskaitės komentaras apie kolekciją, padėkos bei kitos su pristatymu susijusios smulkmenos. Kiekvienas, atėjęs su pakvietimu, taip pat buvo kviečiamas į kulisus po šou paragauti prabangaus „Meunier & Cie“ šampano. Kvietimu tapo apsaugos prie įėjimo užklijuota apyrankė, kurią, cituojant svečius priėmusį vyrą, apie mano riešą reikėjo apsukti tris kartus…
„Siemens“ arenos laukimo erdvėje taip pat įsikūrė ir „Maybelline New York“ stendas, kur dirbo makiažo meistrė Justina Gafarovaitė. Po kelių savaičių (arba dienų) pertraukos buvo smagu ir vėl pasimatyti su „Maybelline New York“ komandos lietuviškąja bei latviškąja dalimi, bent keliais žodžiais persimesti su tik per renginius dažniausiai sutinkamais žmonėmis.
Autorės apranga. Kaip juokavau, norėjosi bent kartą gyvenime pasakyti „Reikia išsilyginti treningus Statkevičiui“…
–
KOLEKCIJA
–
Gal nuskambės keistokai, tačiau ši kolekcija sulaukė pakankamai nemažai žiūrovų kritikos. Nors daugelis žavėjosi tradicine J.Statkevičiaus elegancija bei „A Lithuanian in Paris“ stiliumi, žiūrovams naujasis darbas pasirodė gerokai per tamsus vasaros sezonui, buvo nusivylusių drabužių kostiumiškumu (pernelyg primena dizainerio kurtus teatro kostiumus), pasirinktu istoriniu laikotarpiu (Renesansas – ne XX-ojo amžiaus vidurio auksinis couture amžius, tad įtiko išties ne visiems), net avalyne – šįkart dizainerio kolekciją papildė Manolo Blahnik kurti bateliai, kurių didžioji dalis buvo brangakmenių atspalvių zomšiniai lygiapadžiai ilgaauliai. Keistai reaguota ir į kolekcijos išskaidymą – šou pradėjo garsaus modelio Benjamino Dukhano (dirba su „Jean Paul Gaultier“, „John Galliano“) pristatytas žmogaus raumenų sistemą vaizduojantis aptemptas drabužis (įdomi dizainerio interpretacija žodžiui „pradžia“: pradėkime nuo to, kas slypi po oda, o ne ant jos), paskui buvo galima išvysti sportinio stiliaus juodus laisvalaikio drabužius bei aksesuarus,o tik tada prasidėjo Renesansui skirtoji dalis.
Vis tik aš būčiau linkusi didžiąją dalį šios kritikos atremti paprastu argumentu – tai yra aukštoji mada, kuriai galioja kiek kitokios taisyklės, nei „pret-a-porter“ kolekcijoms. Čia visiškai nebesvarbu, ar kuriama žiemai, ar vasarai – audiniai gali būti tamsūs, sunkūs, jei tik tokia dizainerio vizija. Taip pat galima pateikti dar vieną paaiškinimą – galbūt mados kūrėjas atsižvelgė į pristatymo metą ir suvokė, kad moterys jo kūryba norės puoštis dar šią žiemą, tad lengvučių šviesių šifono suknelių užkėlimas ant podiumo būtų tapęs komercine nesėkme. Beje, sunkūs aksominiai, vilnoniai audiniai bei subtilus šilko, taftos spindesys puikiai atskleidė Renesanso dvasią. Tą patį galima pasakyti ir apie lygiapadę avalynę, tamsias spalvas, neįtikėtinai prabangias „De Grisogono“ bei J.Statkevičiaus kurtas briliantų kompozicijas.
Svečiams susėdus į savo vietas (šou vėlavo apie 40 minučių) bei tylos minute pagerbus Anapilin išėjusį dizainerio tėvą, ant podiumo buvo suvaidintas nedidelis, bet Lietuvos madai itin svarbus istorijos epizodas – pagal Renesanso muziką lėtai žengė baleto šokėja, dėvinti įspūdingą Barborą Radvilaitę įkūnijantį kostiumą. Nepamirštas ilgas apsiaustas, karūna, eilės perlų, raudona spalva, taip pat – iš paskos žengiančios tarnaitės. Įdomu tai, kad J.Statkevičius kuria kostiumus Andželikos Cholinos spektakliui „Barbora Radvilaitė“, tad kūrybinis tyrimas šiai kolekcijai veikiausiai turėjo nemažai įtakos. Tai – pats puikiausias lietuviškojo Renesanso pavyzdys, nes Barboros Radvilaitės vyro Žygimanto Augusto motina Bona Sforza pradėjo LDK skleisti vakarietiškas grožio, kultūros bei humanizmo idėjas, o jos sūnaus laikais daugelis dvarų jau kvietėsi Vakarų bei Pietų Europos kūrėjus į svečius, domėjosi reformacijos judėjimu. Tiesa, ant podiumo pristatymo pabaigoje pasirodė ir pati A.Cholina, dėvėjusi dramatišką tamsiai mėlyną bei raudoną suknelę, J.Statkevičiaus kurtą būtent jai.
Tikrąjį pristatymą pradėjo jau minėtas B.Dukhanas, dėvėjęs įspūdingą, tarsi iš anatomijos vadovėlio puslapių pasiskolintą kostiumą su renesansiška apykakle bei galvos apdangalu. Tuo pat metu ir gaila, ir įdomu, kad toks modelis buvo tik vienas – būtų buvę įdomu pažiūrėti, kaip J.Statkevičius sulietų savo tradicinę prancūzišką eleganciją su tokia kiek makabriška idėja. Paskui ant podiumo pasirodė dar vienas kiek netikėtas pasirinkimas – juodi sportinio stiliaus drabužiai (džemperiai, kombinezonai), siūti iš odos, gausiai siuvinėti juodais žvyneliais. Šiuos derinius papildė sidabro spalvos aksesuarai – apyrankės, krepšiai, minimalistiški sandalai. Tiesa, net lygiapadžiai pristatymo neišgelbėjo nuo vienos nelaimės – ant podiumo suklupo Smiltė Bagdžiūnė, tačiau profesionali manekenė greitai atsitiesė bei toliau žengė it nieko nebūtų nutikę.
Tuomet prasidėjo itin teatrališka (nors K.Sabaliauskaitė rašė, kad ši kolekcija nuo J.Statkevičiaus darbų teatre smarkiai nutolusi) bei dramatiška Renesansui skirta dalis – manekenės dėvėjo griežtos struktūros sukneles su odos akcentais bei prabangių bordo ir tamsiai mėlynos spalvos deriniais, pristatė įstabius didžiulius galvos apdangalus, netradicinių siluetų paltus, dekoruotus smulkiu siuvinėjimu. Itin įdomiai atrodė siaurėjančios ilgos suknelės bei sijonai – manekenės žengė itin nedideliais žingsniais, atsargiai, elegantiškai. Šių drabužių audiniai buvo marginti jau minėtų brangakmenių spalvų kvadratais, kurie priminė Renesanso laikų herbus bei vėliavas. Dailūs moterišką figūrą pabrėžiantys kostiumėliai bei šilko suknelės stebino silueto grynumu, aiškumu, tačiau geriau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti ir dalį pusiau paslėpto korseto.
Itin drąsiai atrodė kūno spalvos suknelės, puoštos juodomis susikryžiuojančiomis juostomis – jos veikiausiai simbolizavo šarvus ar specialų drabužį/petnešas, kur būdavo patogu pasikabinti durklą. Taip pat viena suknelė palietė religinę temą – ties klubais iškili maža juoda suknelė ties krūtine buvo puošta 18 nedidelių kryželių.
Ne ką mažiau žavi buvo ir vyriškoji kolekcijos dalis, kurioje vyravo įdomaus silueto kostiumai – kelnės šiek tiek siaurėjančios ir gerokai patrumpintos/atlenktos, o švarkai – visiškai tiesaus kirpimo, erdvūs, pabrėžiantys plačią pečių liniją, su netikėtai aukštai esančiomis sagomis. Tiesa, kai kuriuos švarkus dizaineris per liemenį suveržė, taip išgaudamas siluetą, dėl kurio dabar žinomi „Lanvin“ mados namai Paryžiuje. Prie jų puikiai tiko senoviniai marškiniai aukšta apykakle, ilgaauliai su subtilia pakulne. J.Statkevičius teigė, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra buvę. O aš pagalvojau, kad vyriškoji kolekcijos dalis geriausiai tiktų būtent pačiam dizaineriui.
Taigi ši kolekcija man tapo šiokiu tokiu netikėtumu, nes tikėjausi tradicinių dramblio kaulo spalvos kostiumėlių bei safari stiliaus laisvalaikio aprangos, tačiau išvydau visiškai kitą kūrėjo pusę – tamsią, paslaptingą, kažkodėl net kvepiančią seno teatro kulisais. Tai – neabejotinai stiprus darbas, kurį lemta pamėgti ne visiems, todėl netrūko ir kritikos. O aš žemai lenkiuosi mūsų kūrėjui. Beje, trečiadienio vakarą jį mačiau Aleksandro Vasiljevo parodos „Secesijos mada“ atidaryme. Norėjau prieiti, padėkoti už puikią kolekciją. Neslėpsiu – nedrįsau, tačiau puikiai žinau, kad ir be aplinkinių komplimentų J.Statkevičius supranta, kad jo indėlis į lietuviškos mados pokyčius – milžiniškas. Ačiū jam už tai.
Nuotraukos – T.Bauro (lrytas.lt)
–
[nggallery id=15]
–
Pristatymo finalas
Nuotraukos mano, T.Bauro, R.Danisevičiaus (lrytas.lt), video mano.
Už galimybę pamatyti šou labai dėkoju lietuviškajai L’Oreal/Maybelline komandai, o už puikią kompaniją – panelei Irmai.
Bučkis