Kiekvieną sezoną „Mados infekcijos“ laukiu ne tik dėl kolekcijų ar Renatos Mikailionytės bei Sandros Straukaitės naujų beprotiškų idėjų. Mados festivalis man tampa savotišku tyrimo lauku, padedančiu suvokti, kaip pamažu keičiasi tautiečių požiūris į madą, jos tikslus bei ateitį Lietuvoje. Kol vieni lipdami Šiuolaikinio Meno Centro laiptais vis dar atsainiai mėto pastabas apie tai, kad Lietuvai mada vis dar nereikalinga, nes niekas jos nesupranta, kiti žvilgsniu godžiai ryja kiekvieną informacijos dalelę, matomą ant podiumo ir ne tik. Vieni peikia, kiti dėkoja. Vieni ateina pasirodyti, kiti – pažiūrėti, ką rodo aplinkiniai. Taip, „Mados infekcija“ išties kelia nemažai diskusijų, nors mados gerbėjus pirmą kartą nudžiugino dar 1999-aisiais ir jau gali vadintis išties žinomu, itin profesionaliu renginiu. Bet ką jau kalbėti, kai net sąvoką „mada“ daugelis piliečių iškart spalvina tamsiomis spalvomis bei iškart klijuoja tuštybės etiketę. Vis tik 2013-ųjų pavasario-vasaros sezonui skirtos dvi festivalio dienos parodė, kad tuštumą regi tik tie, kurie nieko daugiau ir nenori regėti. „Mados infekcija“ siūlo daugiau. Kas ieško, tas randa.
Neslėpsiu – atrasti pavyko išties nemažai. Netgi netikėtai daug, nes iš pradžių peržvelgus itin moterišką šio sezono „Infekcjos“ dalyvių sąrašą buvau nusiteikusi ant podiumo matyti vien tik šiuo metu vyraujantį ir pabosti spėjusį minimalizmą, vis dar meistriškai perkuriamą šiandienos mados karalienių Phoebe Philo, Stellos McCartney, Miuccios Prados. Ant podiumo išvydus tiek sovietinės vaikystės prisiminimų kupinus siluetus, tiek šiandienai pritaikytą devintojo dešimtmečio sportinį stilių, tiek romantišką mamos suknelės interpretaciją, pasidarė gerokai ramiau – lietuvės su pasaulinės industrijos naujienomis susipažino, tačiau aklai sekti tendencijomis neskuba. Tiesa, tenka pripažinti, jog po kelių dienų pagaliau prisėdus iš naujo peržvelgti nuotraukų ir sudėlioti įspūdžių, daugelyje kolekcijų pavyko įžvelgti nemažai panašumų – joms būdingas lietuviškas kuklumas (gink Dieve ne prastumas ar idėjų stoka), gaivų vasaros šerbetą primenančios spalvos, itin švarus, tarsi dešimt kartų pamatuotas siluetas, tad keletą darbų netyčiomis net sumaišiau. Galbūt tai – pirmieji bendri nacionalinės mados bruožai, atitinkantys mūsų mentalitetą bei estetinį suvokimą? Labai tikiuosi, kad taip, nes šie darbai kardinaliai skyrėsi nuo matytų Rygos ar Talino mados savaitėje. Lietuvių kūrėjų kolekcijos visos turėjo išskirtinius idėjinius pamatus, tačiau jas siejo dėmesys detalėms, net paprasčiausio modelio išbaigtumas.
Pastarieji teiginiai kelia dar vieną klausimą: ar lietuviška mada sparčiai vakarėja ir siekia prisiderinti prie didžiųjų pasaulio rinkų? Atsakymas, drįstu teigti, dvilypis. Pagal kokybės standartus bei naująjį grožio suvokimą lietuvių mada išties gerokai artimesnė Vakarams nei latviška ar estiška (ten iki šiol netrūksta užuominų apie slavų kultūros įtaką), tačiau Londone ar Niujorke lietuvio dizainerio darbus pastebėti nebūtų sudėtinga – kol vakariečiai jau kenčia nuo įvairių kultūrinių sąsajų pertekliaus, mūsų tautiečiai dar tik ieško jungčių, nestokoja originalių idėjų, produktą įvelka į kuklų „less is more“ drabužį ir… neprašauna. Pakankamai santūriai bei solidžiai atrodė tiek itin moteriškas bei romantiškos nuotaikos palytėtas Ievos Daugirdaitės minimalizmas, tiek Mildos Čergelytės demi-couture eksperimentai, įkvėpti japonų mafijos. Svečių iš Norvegijos, Danijos, Vokietijos kolekcijos šio magiško nekaltumo bei subtilumo išties stokojo, jų darbuose vyravo idėjinis chaosas.
Norėtųsi pasidžiaugti pagrindinių festivalio organizatorių S.Straukaitės ir R.Mikailionytės sugebėjimu nuolat stebinti, sugalvoti kažką naujo, sužavėti lietuvių publiką. Vieni svarbiausių šio sezono pakeitimų – kiek pakitęs podiumas, tapęs moderniu amfiteatru, dizainerių gėlėms skirta vieta su „vardiniais“ kibirais. Malonus siurprizas – ir ant ŠMC laiptų suklijuota tradicinė kaukolė, optiniai žaidimai su ja antrajame aukšte bei milžiniška balta kaukolė podiumo centre. Nors keli pažįstami modeliai teigė, kad šio sezono podiumas jiems labai nepatiko (daugiau vaikščiojimo, sudėtingiau atkartoti choreografiją, keistas apšvietimas), žiūrovai tarsi susitarę tvirtino, kad kiekvieną modelį patogu apžiūrėti iš bet kurios salės pusės. Aš pati kartu su tinklaraštininko akreditacija gavau stovimą vietą, tačiau užsiėmus strategiškai puikią vietą aukštai ir per podiumo vidurį vaizdai buvo nepakartojami.
Kiek keistoka, tačiau įdomu – nors visi bilietai į festivalį buvo tiesiog išgraibstyti, pasigedau ne vieno žinomesnio pažįstamo veido. Turbūt tam tiktų paprastas paaiškinimas, jog, apsilankę Roberto Kalinkino bei Juozo Statkevičiaus pristatymuose, lietuviai nusprendė, kad mados jiems jau pakanka. Tiesa, pats gerbiamas ponas J.Statkevičius „Infekcijos“ pirmojoje eilėje ištvėrė vos du ar tris pristatymus – po jų garsaus dizainerio festivalyje nebebuvo galima išvysti. Įžymybių fotografai dėl to pernelyg neliūdėjo, nes abi dienas jų pagrindiniu taikiniu tapo kelios ilgaplaukės blondinės, kurioms veiksmas ant podiumo veikiausiai buvo gerokai mažiau įdomus nei savas pasirodymas prie fotografų sienos. Džiugu, kad vienai kikenti stebint šias išskirtines moteriškes (ir rimtu veidu aptarinėti kolekcijas, žinoma) neteko – kompaniją palaikė tikru išsigelbėjimu Vilniuje tapusi Kotryna, taip pat susipažinau su kita tinklaraštininke Simona.
Taip pat pastebėjau, kad „Infekcijoje“ šįkart buvo kaip niekada daug jaunų veidų – paaugliškos šypsenos puošė tiek savanorių, tiek modelių, tiek festivalio svečių veidus. Galbūt vyresnei publikos daliai tai ir atrodė keistoka arba net nepriimtina, stilingas bei energingas jaunimas į baltus ŠMC koridorius įnešė ne ką mažiau spalvų nei gėlėtosios sezono kaukolės, daug fotografavo(si) ir stengėsi visais įmanomais būdais patraukti naujienų portalų korespondentų dėmesį.
Kolega Kotryna ir šių žodžių autorė. Simonos Aleknaitės nuotrauka.
LIETUVOJE…
Du vakarai, devynios moterys, vienas podiumas – magiška kombinacija, nulėmusi itin jaukią bei malonią festivalio aurą, galbūt net savotišką švelnų feministinį-patriotinį pasididžiavimą, kad gležnos šviesiaplaukės lietuvaitės sugeba atlikti titaniškus darbus bei ant savo liaunų pečių išlaikyti visą festivalio svorį bei prestižą. Joms puikiai pavyko, nes kiekviena kolekcija atrodė vis stipresnė, įspūdingesnė, įdomesnė. Štai šviesoforo spalvų įkvėpta „D.EFECT“ kūrėja Eglė Žiemytė ir vėl nustebino įspūdinga platformine avalyne, itin gaivia spalvų palete, tarp romantikos ir griežtumo balansuojančiais siluetais, skirtais saulėtai vasarai miesto gatvėse, kur fontanas virsta jūra, o parkas – Palangos pušynu. Ieva Daugirdaitė (manau, festivalio atradimas) savo kolekcijoje nevengė užuominų į mamų bei močiučių jaunystės laikus – buvo nesunku įsivaizduoti, kaip stilinga mergina seną suknelę ar sijoną paverčia nauju moderniu minimalistišku apdaru, o likusį audinį skiria perlenkiamoms delninukėms. Laura Dailidėnienė subtiliai palietė sportinio stiliaus temą – jos kolekcijoje šviesiems bei trapiems it ryžių popierius audiniams struktūrą suteikė metalizuoti akcentai, abstraktūs kepuraites simbolizuojantys galvos papuošimai. Lina Gudanavičiūtė taip pat atsigręžė į laisvalaikį, tik kolekcijos leitmotyvu pavertė džinsinį audinį, iš kurio origami būdu lankstė sijonus, sarafanus, sukneles, o derinius užbaigė iš laikraščių padarytomis skrybėlėmis, kurias norėtųsi laikyti ironiška užuomina į pastarųjų sezonų Marco Jacobso darbus.Kūrėjų duetas Aušra Urbanavičiūtė ir Diana Kuzmickaitė maloniai nustebino įdomiomis aštuntojo dešimtmečio siluetų interpretacijomis, žaidimais su formomis bei apimtimis. Žavus kolekcijos akcentas – sodrios brangakmenių spalvos bei sportinės detalės.
Šokiravo (gerąja prasme) jaunos dizainerės Mildos Čergelytės kolekcija, kurią įkvėpė japonų mafija bei aukštosios mados tradicijos. Demi-couture kolekcija, jau rodyta Anglijoje bei Turkijoje, stebino itin smulkiais rankų darbo siuvinėjimais bei parodė, jog Milda per metus išties subrendo, užaugo, išlipo iš abstrakcijos bei pernelyg jaunatviškų eksperimentų fazės. Ant podiumo žengusi moteris nebebuvo maištaujanti mergina – šią gražuolę teisingiau būtų pavadinti ekscentriška aristokrate. Kita dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė elgėsi priešingai – ji mintimis grįžo į sovietinę vaikystę, iš naujo atrado jos spalvas, ledų skonį, išlietas ašaras išpurvinus sijoną bei rūpestingą mamos žvilgsnį. Manau, nesuklysiu teigdama, kad ryškios spalvos bei kiek vaikiški siluetai (babydoll, A linija, tiesus uniforminis kirpimas) išties priminė spalvingiausią bei itin saulėtą gyvenimo tarpsnį, o ant podiumo padėta beržo šaka (per ją šokinėjo modeliai) bei melancholiška muzika beveik išspaudė ašarą.
GERIAUSIAS LIETUVIŠKAS-KORĖJIETIŠKAS MOMENTAS
Sandra Straukaitė. Manau, ypatingų komentarų jos pristatymui nereikia – besišypsantys žiūrovai, ryškios spalvos, vasariška nuotaika ir „Gangnam Style“…
UŽ SIENOS
Teks pripažinti, kad šį sezoną užsienio svečiai buvo įdomūs, tačiau lietuvaitėms neprilygo nė iš tolo. Norėtųsi išskirti nebent minimalistus prancūzus „Martinez Lierah“, nustebinusius subtiliu architektūriškumu (tik pažiūrėkite į siurrealistišką batelių platformą!), grafikos elementais dėmesį patraukė vokiečių „Grosser Heinrich“ darbas, o daugelio girta gruzino „Bessarion“ kolekcija mane smarkiai nuvylė, nes atrodė tarsi įvairių sezonų „Givenchy“ kolekcijų mišinys, kuris galbūt ir patiektas patraukliai, tačiau mada daugiau besidominčiam asmeniui iškart kelia įtarimą (ilgos liemenės ant suknelių, banguotas sluoksniavimas, „bomber“ švarkeliai, kepurėlės, odos akcentai…).
P.S.
Nors tai ir ne mano sritis, norėtųsi pagirti žmones, atsakingus už šio sezono pristatymų garso takelius – būtent jie tiesiog privertė džiaugtis dėl tinklaraštininkams skirtų stovimų vietų, nes kojos kilnojosi pačios, o nedidelį kampą salės kairiajame krašte kartu su Kotryna pavertėme tikra šokių aikštele… Ir kalbu ne tik apie „Gangnam Style“!
Nuotraukos: mano, Simonos Aleknaitės, Swo žurnalo, Mados Infekcijos oficialaus facebook tinklalapio
Bučkis