Nors dažnai sakoma, kad kartojimas – mokslų motina, šių metų pavasario-vasaros sezono Paryžiaus aukštosios mados savaitės metu kiekvienos kolekcijos aprašymą teko interpretuoti bent po kelis kartus. Bendradarbiavau su portalu „lrytas.lt“ bei žurnalu „Stilius“, teko nemažai padirbėti ir kviestine tinklaraštininke. Na taip, pagaliau sugebu nepatikrinusi teisingai parašyti „Valentino“ dizainerių Marios Grazios Chiuri ir Pierpaolo Piccioli vardus, tarsi eilėraštį išmokau visų dizainerių įkvėpimo šaltinius bei drabužių ypatybes. Įdomu? Taip. Naudinga? Žinoma. Vis tik „Spintos guru“ nusprendžiau parašyti tiek tiek kitokią apžvalgą – pateikti ne sausą informaciją apie kolekcijas, bet asmeninius pastebėjimus apie aukštosios mados raidą pastaruoju metu bei šio sezono išskirtinumą. Galbūt kai kurie mano komentarai pasirodys kiek per daug kritiški, tačiau tikiuosi, kad sugebėsite į mados savaitę pažvegti ir mano akimis.
Prisimenu, jog prieš keletą metų rašiau straipsnį apie tai, kad aukštoji mada miršta – dėl finansinių problemų veiklą nutraukti turėjo prancūzas Christian Lacroix, buvo rimtai kalbama apie beprasidedančios recesijos smūgį mados namų vadovybėms, paskutinį kartą ant podiumo nusilenkė Valentino Garavani. Paskui „Christian Dior“ mados namus paliko couture genijus (neketinu slėpti asmeninių simpatijų) Johnas Galliano, šou rengęs net Versalio rūmuose, jo postą laikinai perėmė nesėkmingus darbus pristatęs Billas Gayttenas. Žinoma, nemažai sumaišties įnešė ir dizainerių kaita po „Valentino“ stogu, gandai apie Karlo Lagerfeldo pasitraukimą iš industrijos. Šioms audroms nurimus prasidėjo tai, ką galima vadinti haute couture pavasariu (apie tai rašau ir kitos savaitės „Stiliuje“) – praėjusiais metais „Dior“ nusprendė pasikviesti pilkąjį minimalizmo kardinolą Rafą Simonsą, į Paryžiaus mados elitą įsiliejo italas Giambattista Valli, po kūrybinės krizės atsigavo Jeanas Paulis Gaultier. Tradiciją Paryžiuje rengti pristatymus atgaivino net „Versace“ mados namai. Taip, „Chanel“ podiumai vis dar įspūdingi, Giorgio Armani šypsena vis dar akinamai balta, o pirmosiose eilėse įžymybės ploja kaip plojusios. Bet ar viskas išties taip puiku? Pažvelgusi šiek tiek giliau bei skyrusi laiko apmąstymams drįsčiau abejoti ir bijau, kad šis sezonas atmintyje išliks kaip vienas prasčiausių.
Nors pastaruoju metu K. Lagerfeldo darbus „Chanel“ mados namams vertinu gan skeptiškai (dizaineris bando įtikti ir jaunoms merginoms, ir „Chanel“ kostiumėlius mėgstančioms damoms), jo naujausia aukštosios mados kolekcija pasirodė bene geriausia iš to, ką teko matyti ir apžvelgti šią savaitę. Kai daugelis stengiasi aukštosios mados kolekcijose pademonstruoti viską, ką sugeba, K. Lagerfeldas dažnai pasilieka prie klasikos, tad bendrame kontekste atrodo blankiai. Šįkart nuosaikios prabangos filosofija jį išgelbėjo – kai kiti bandė būti „over the top“, mados kaizeris, įkvėptas V. Šekspyro „Vasarvydžio nakties sapno“, parodė puikų šviesų darbą. Norėčiau pabrėžti žodį „šviesų“, nes tai nebūtinai reiškia spalvą – tiek suknelėse, kurias puošė pusė milijono žvynelių, tiek kostiumėliuose, pasiūtuose iš pinto tiulio, šilko bei satino, buvo galima įžvelgti dizainerio optimizmą, pagarbą aukštosios mados menui. Žinoma, daugelis aptarinėjo K. Lagerfeldo sprendimą ant podiumo išleisti dvi nuotakas vedinas vaiku ir taip palaikyti tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą Prancūzijoje. Vieni šiam sprendimui pritarė, kiti dizainerio idėją pavadino nereikalingu kišimusi į valstybės reikalus. Aš manau, kad tai tylus ir mandagus būdas išsakyti savo poziciją (neapsimesiu, kad mados pasaulyje ši problema nėra opi) neištariant nė žodžio, o papildoma reklama dar niekam nepakenkė. Vienintelė abejonė – ar asmeninį požiūrį buvo galima atskirti nuo „Chanel“ vardo.
Deja, būtent nuo „Christian Dior“ kolekcijos ir prasidės liūdnoji apmąstymų dalis. Neslėpsiu, kad iš pradžių kiek pakritikavusi R. Simonso debiutinį aukštosios mados bandymą po kurio laiko jį tiesiog įsimylėjau, tačiau pavasario-vasaros sezono kolekcija tokios reakcijos tikrai nesulauks. Kritikų įvertinti ganėtinai palankiai, naujieji belgo kūriniai man paliko slogų įspūdį, nes vis dar nesugebu suprasti, kodėl jo darbai taip kardinaliai skiriasi nuo nuostabaus „Jil Sander“ laikotarpio. Iš tiesų šios kolekcijos idėja bent jau teoriškai graži – R. Simonsas, vaikystę leidęs Belgijos provincijoje, visuomet jautė stiprų ryšį su gamta, tad nustebo sužinojęs, kad pirmuosius savo žingsnius tėvų sodyboje Normandijoje žengė ir pats Christianas Dioras, vėliau ne vieną kolekciją bei kvapą skyręs gėlėms iš vaikystės priminimų. Tai, ką teko matyti ant podiumo, visą romantišką idėjos dvasią išsklaidė, nes dalis drabužių atrodė pernelyg statiški, tarsi nebaigti, o kruopštieji gėlių siuvinėjimai lyg bandė paslėpti kažkokias klaidas. Nenudžiugino ir arba labai ryškios, arba labai blankios spalvos, nes taip ir nepavyksta pamatyti tos lengvai atpažįstamos „Dior“ moters, apie kurios sukūrimą svajoja R. Simonsas. Drąsi išvaizda (kristalais nusagstytos lūpos bei trumpų plaukų perukai) taip pat nepadėjo. Neslėpsiu, kad ant „Dior“ podiumo norėtųsi matyti tai, ką dizaineris tris paskutinius sykius rodė dirbdamas „Jil Sander“, tad ši kūrybinė sumaištis mane truputį glumina ir verčia nenoriai rašyti, kad įdomiausias pristatymo elementas buvo medeliais bei krūmokšniais puošta erdvė…
Kai Paryžiaus aukštosios mados savaitės renginius pradėjo „Atelier Versace“ pristatymas viename prabangiausių Paryžiaus viešbučių, ne viena dešimtis mados gerbėjų forume „The Fashion Spot“ nekantriai laukė pirmųjų nuotraukų. Rodos, veltui, nes tai, ką teko išvysti, privertė smarkiai abejoti D. Versace supratimu apie aukštąją madą. Prabanga? Taip. 24-ių karatų auksas, kailis bei neoninės spalvos? Galbūt ne… Prieš keletą metų, kai vietoje pristatymų „Atelier Versace“ darbų nuotraukos buvo skelbiamos internete, kolekcijos atrodė gerokai subtilesnės, meistriškesnės bei išties gerai apgalvotos. Deja, keli paskutiniai sezonai, skirti mados namų grįžimui į auksinius Gianni Versace laikus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nebuvo itin sėkmingi, nes Donatella pavojingai balansuoja ant originalumo bei kičo ribos. Šįkart riba buvo peržengta, nes vietoje suknelės ant podiumo neturėtume matyti dulkių šluostę primenančio rožinio kailio liemenės, suveržtos diržu, o finaliniai numeriai neturėtų priminti nelaimingo atsitikimo su dušo užuolaida. Atsiprašau visų ištikimų „Versace“ gerbėjų už šiuos pastebėjimus, tačiau pateisinti kolekcijos kokybės stoką sudėtinga.
Kiek daugiau gerų žodžių galima parašyti apie „Valentino“ kolekciją, taip pat įkvėptą paslaptingo sodo idėjos (gamtos tema vyravo ir „Chanel“ bei „Dior“ pristatymuose, tad galime tai vadinti tikrų tikriausia aukštosios mados tendencija). Tiesa, Maria Grazia Chiuri bei Pierpaolo Piccioli nesirinko akivaizdžios galimybės eksperimentuoti su gėlių raštais, tad savo dėmesio objektu pavertė… sodo vartelius, kurių išraitymų „efektą“ išgavo sukdami plonytes šilko juosteles ir jas jungdami į įmantrų tinklą. Rodos, žvelgiant iš toli visa kolekcija atrodo blankokai (minimalistiškos šviesios suknelės, vienas kitas tradicinis raudonas drabužis, daug nėrinių ir, žinoma, ilgos rankovės), tačiau detalės išties vertos „haute couture“ vardo. Ar tai stipriausias šio dueto darbas? Drįsčiau abejoti, nes žymiai įspūdingiau atrodė šios žiemos bandymas pabudinti tamsiąją „Valentino“ moters pusę, tačiau tikrai ir ne pats prasčiausias, nes finalinės eisenos metu aplodismentų negailėjo net pats Valentino Garavani. Aišku, tai ne verdančio kraujo fatališka kilminga italė, kurią dievino mados namų įkūrėjas, bet ir nebe ta paauglė, kuri 2010-aisiais atrodė trapi it popierius.
Nemažai diskusijų sukėlė Jeano Paulio Gaultier kolekcija, skirta Indijai ir iš jos šiaurinės dalies kilusių čigonų gyvenimo būdui. Keletą pastarųjų sezonų išgyvenęs savotišką kūrybinę krizę ir tiesiog kartojęs tai, ką jau darė ar matė (prisiminkite filmų, Holivudo žvaigždžių įkvėptas kolekcijas), dizaineris sulaukė skaudžių kritikų kirčių ir net pasiūlymų bent trumpam pasitraukti iš mados pasaulio. Kaip neseniai paaiškėjo, kūrėjas turėjo ir nemažai finansinių problemų. Nors teigiama, kad viskas pagaliau išsisprendė, o naujasis darbas sutiktas palankiai, mane šiek tiek nuvylė pastangos kurti kažką teatrališko, o ne siekti „haute couture“ būdingo meistriškumo. Taip, nuo kelių platėjančios suknelės nuleista pečių linija atrodė įdomiai, tačiau jos ir gausybė apyrankių bei auskarų labiau tiktų „pret-a-porter“ savaitei. Aišku, puikus sprendimas – prasiskleidžianti nuotakos suknelė bei po ja tupinčios indų mergaitės, tačiau vienas drabužis visos kolekcijos išgelbėti negali. O gaila, nes po nuostabaus „pre-fall“ sezono tikėjausi gerokai daugiau.
Italui Giambattistai Valli jaučiu didelę simpatiją – ne kiekvienas „alta moda“ mokykloje savo talentą suformavęs italas geba tapti gerbiamu bei oficialiu Paryžiaus couturier. Nors už aukštosios mados kūrinius man gerokai labiau patinka jo tarpsezoniniai darbai, viena iš paskutinių kolekcijų, įkvėpta gėlių žiedų, man paliko puikų įspūdį. Tad net neabejojau, jog sparčiai tobulėjantis dizaineris ir vėl pateiks siurprizą. Na, siurprizu tapo nebent tai, kad didžioji dalis drabužių buvo juodai balti, o ant podiumo pasirodė akivaizdi „Dior“ kopija – kelnės po suknelės sijonu. Žinoma, G. Valli išlaikė savo išskirtinį braižą bei pasistengė, kad nebūtų nuobodu (abstraktūs gyvūnų kailių raištai, išgaubtos formos, metalo diržai ir vainikai), tačiau šiai kolekcijai trūko gyvybės bei energijos, kurią esu įpratusi matyti ant jo podiumo. Gražu? Taip. Verta pagyrų? Deja.
Nuolatiniai tinklaraščio skaitytojai turbūt nustebs, tačiau priešpaskutinę šio komentaro pastraipą norėčiau skirti Giorgio Armani kolekcijai. Kodėl reikėtų nustebti? Priešingai nei ką tik aprašytam kitam italui, šiam dizaineriui simpatijos nejaučiu ir tiesiog nesuprantu susižavėjimo jo kūryba, kuri, mano nuomone, lyg ir nekinta nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Taigi iki šiol rinkausi jo kolekcijų bei reklaminių kampanijų tiesiog neminėti (išimtis – Editos Vilkevičiūtės 2010-ųjų žiemos reklaminė kampanija), tačiau naująją aukštosios mados kolekciją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Dizaineris šįkart atsisakė minties įkvėpimo šaltiniu pasirinkti vieną konkrečią tautą ar kultūrą (paskutinės kolekcijos buvo įkvėptos berberų, japonų) ir pateikė tikrą mišinį, akims malonų tarsi azijiečių „fusion“ virtuvė gomuriui. Ryškios spalvos (R. Simonsas turi iš ko mokytis), subtilūs ir tuo pačiu geometriniai „art deco“ siluetai, nepriekaištingai atrinkti aksesuarai bei abstraktūs raštai leido man suprasti, kodėl „Armani Prive“ kolekcijoms ekspertai negaili komplimentų.
Galutinė išvada? Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, o visi pokyčiai tik į gera, šis sezonas įrodė, kad visos taisyklės turi išimčių. Aukštoji mada – itin gilias tradicijas turinti meno šaka, tačiau šią kultūrą dabar sergstintiems dizaineriams šįkart su tokia garbinga padėtimi susitvarkyti nepavyko. Tikiuosi, kad tai – tik ant podiumų siautęs pavasaris, savo kvapais bei spalvomis susukęs kūrėjams galvas. Galbūt artėjant „pret-a-porter“ savaitei šį karštį atvėsins Paryžių baltai nuklojęs sniegas.
Nuotraukos vogue.com
Bučkis
P.S. Šis rašinys tikrai nėra objektyvi ar profesionali apžvalga – informacinių straipsnių sezoną parašiau nemažai, tad tikiuosi, jog suprantate, kad šie vertinimai (neretai kiek piktoki…) tėra mano asmeninis požiūris, kurį atskleisti bei paaiškinti galiu tik tinklaraštyje.