Kai stebėdama tiesioginę „Prada“ mados namų pristatymo transliaciją iš Milano pamačiau pirmuosius ant podiumo žengusius modelius, iškart supratau, kad šįkart Miuccia Prada tikrai nenagrinės neatrastų teritorijų. Žurnalistams ne kartą prisipažinusi, kad įkvėpimo paprastai ieško nekenčiamuose reiškiniuose (prisiminkite vyriškus golfo marškinius) ir todėl stebina originalumu, šįkart Milano intelektualė pristatė savotišką geriausių hitų rinkinį bei moteriškos empatijos studiją. Melancholiškai atrodantys šlapi plaukai bei nublukęs makiažas, jau ne kartą matyti klasikiniai siluetai bei „Prada“ vizitine kortele tapę aksesuarai bylojo apie norą grįžti į saugią erdvę, pasirengimą tyrinėti ne aplinką, o save. Galbūt tai odė penktojo dešimtmečio moteriškumui? Gal troškimas moterims grąžinti išgrynintą, tiesiog išmėsinėtą eleganciją? Nors garsiausi mados kritikai savo apžvalgose rašė apie kartais makabrišką Alfredo Hitchcocko filmų idilę bei modernumo neigimą, man šio pristatymo modeliai priminė paaugles, kurias tėvai vedasi į svečius ir liepia apsirengti gražią mamos jaunystės suknelę. Tiesa, jos neklauso, maištauja – vandeniu sudarko savo šukuoseną, prasegtą suknelę dėvi ant nutįsusio megztinio, nustumia vieną petį žemyn. Ar tai galėtų reikšti bandymą šiuolaikinę madą aprengti klasikiniu drabužiu ir amžiną kartų konfliktą?
Kaip itin taikliai pastebėjo „Style.com“ apžvalgininkas Timas Blanksas, šou erdvė šiek tiek priminė dar sausį vyrų mados savaitės metu matytas projekcijas, tačiau šįkart M. Prada sukūrė tikrą „film noir“ nuotaiką – gausybė šešėlių, bėginėjančios katės, tarsi kažko laukiantis moters siluetas, prigludęs prie sienos. Šiek tiek baugu, tamsu, šalta – truputį baikšti atrodo ir podiumu žengianti „Prada“ moteris, kurios suknelė netvarkinga, lūpos pamėlusios, eisena truputį per greita, žingsniai dideli. Kaip sakė pati dizainerė, aplinka nėra labai svarbi, nes patys drabužiai kuria visą šou scenarijų, emociją. Šiai minčiai veikiausiai pritartų ir pats A. Hitchcockas, daug dėmesio skirdavęs net smulkiausioms aktorių aprangos detalėms.
Kaip jau minėjau, šis M. Prados darbas yra tarsi bandymas atsigręžti į geriausius mados namų kūrinius – A linijos sukneles, liemenį paryškinančius griežtos struktūros paltus, šiek tiek dekonstruotą siluetą, nesuderinamų audinių bei spalvų derinius. Visa tai kolekcijai suteikė įdomų neišbaigtumo, maišto prieš šiandieninį tobulybės standartą jausmą, kurį aš susiejau su paauglyste bei noru viską daryti savaip. Nors šie drabužiai iš tiesų simbolizavo moteriškumo ir M. Prados meilės itališkoms tradicijoms triumfą, juos gerokai sugriežtino platūs diržai ant liemens, nepatogiai atrodantys odos sijonai bei paltai, metalizuoti audiniai bei po pagrindiniais drabužiais slypintys prasegti juodi megztiniai, slenkantys nuo pečių.
Taip pat M. Prada kalbėjo apie rimtą šių laikų problemą – nenorą kalbėti apie romantikos svarbą kūryboje, nes tai nėra modernu ir nepriimtina XXI-ojo amžiaus visuomenei. Nors ant podiumų neretai išvystame trapią, jautrią moterį, jos emocijos yra įsuptos į geležinį minimalizmo apdarą, kuris neleidžia nuslysti suknelės petnešėlei ar netyčia atsisegti užtrauktukui. Būtent tokio romantiško efekto dizainerė ir siekė – netyčinio, trapaus, emocingo šiuolaikinės moters įvaizdžio. Jį atspindėjo dryžuotos tamsintų žalios bei raudonos spalvų suknelės bei dviejų dalių kostiumėliai, kailiu dekoruotos griežto palto rankovės, net kiek „lolitiškai“ atrodantys švelnios rožinės bei žydros spalvų langelių paltai, dengę perregimą siuvinėtą apatinuką primenančias sukneles.
Šį M. Prados darbą objektyviai vertinti būtų labai sudėtinga – jį reikia pajausti, įsigilinti į dizainerės kūrybos istoriją ir dabartinio moters vaidmens visuomenėje kontekstą. Nors tai nebuvo nauja, keista ir nešokiravo, ši kolekcija ir ypač visas jos pristatymas (rekomenduoju peržiūrėti video įrašo gale) mados industrijos atstovams sukėlė daug emocijų. Tai tarsi grožis ir elegancija, tačiau netekę savo prekinės išvaizdos, XXI-ojo amžiaus moters išmesti bei sutrypti, todėl esantys be formos, netvarkingi, mutavę. Kai kitų Milano dizainerių kolekcijos spindi auksu, M. Prada žino, kaip įžvelgti didesnę vertę žiūrint į lietaus nuplautą didmiesčio šaligatvį.
Žinoma, „Prada“ pristatymuose ypatingas dėmesys visuomet skiriamas aksesuarams, nes būtent jie traukia daugelio potencialių klienčių dėmesį – įsigyti įspūdingą kolekcijos suknelę yra gan sudėtinga bei netgi šiek tiek nepraktiška, tačiau temą atspindinti rankinė ar bateliai su „Prada“ logotipu garantuoja ilgaamžiškumą, kokybę, gaminio originalumą. Šį sezoną grįžusi prie klasikos, M. Prada nusprendė nepateikti siurprizų (prisiminkite japonišką avalynę pavasario kolekcijoje). Krokodilo odos bei standaus vilnos audinio rankinės buvo siuvamos tradicinės pusapvalės formos su vidutinio ilgio rankena (akį traukė nebent ryškios raudona, žalia spalvos), o stambaus kulno platforminės basutės, nors ir šiek tiek „išplaukusios“ formos, buvo būtent tai, ką labiausiai mėgsta „Prada“ gerbėjos. Galbūt ne itin originalu, tačiau neabejotinai praktiška bei komerciškai sėkminga.
Ypatingą vaidmenį pristatyme atliko ir makiažo meistrės Pat McGrath sukurtas manekenių įvaizdis, puikiai atitikęs neišbaigtumo, paslėptos elegancijos temą. Kaip sakė pati artistė, šis jos kūrinys – tarsi šešėlis ar puikaus vakarykščio makiažo likučiai: šiek tiek išblukusios vyno spalvos lūpos, kurių ryškus tik centras, pilku padūmavusiu šešėliu apvestos akys, truputį sulipusios blakstienos. Įvaizdį sustiprino Guido Palau sukurta šlapių plaukų šukuosena, lyg „Prada“ moteris būtų patekusi į lietų, kuris sudarkė jos nuostabias garbanas, nuplovė didžiąją dalį makiažo ir paliko tik netvarkingas, tarsi pirštais atgal nubrauktas sruogas. Tarsi scenoje iš filmo, kur pagrindinė herojė lieka stovėti viena lietuje.
VIDEO
Nuotraukos style.com, vogue.com
Bučkis