Interviu kartais gąsdina. Baisu užduoti kvailą klausimą, supykdyti pašnekovą, galbūt neteisingai interpretuoti jo žodžius. Žinoma, kartais (ypač mokantis Žurnalistikos institute) tokios baimės virsta realybe ir tenka išmokti prisijaukinti net pačius nepatogiausius žanrus, tačiau viena yra kalbėti dviese jaukioje kavinėje, kur pokalbį trikdo nebent ant stalo gulintis diktofonas, o visai kita – sėdėti vitrinoje vienoje centrinių sostinės gatvių ir prieš susibūrusius žiūrovus kalbinti iš kūrybos gerai pažįstamus, tačiau vos antrą kartą matomus mados kūrėjus. Tačiau be tokių iššūkių žurnalistinė karjera netektų savo žavesio, tad be galo džiaugiuosi gavusi galimybę ne tik susipažinti su Giedriumi Paulausku, Robertu Kalinkinu ir duetu „labàdienà“, bet ir kalbėti su jais šiandien jaunam dizaineriai aktualiomis temomis, sužinoti jų nuomonę apie mados pasaulyje vykstančius procesus bei visa tai gyvai perteikti už vitrinos stiklo susirinkusiems žmonėms. Ar tai buvo iššūkis? Taip. Ar klydau? Be abejonės. Tačiau tai – kol kas viena įdomiausių patirčių nagrinėjant madą iš vidaus.
Kai dar balandžio mėnesį gavau žurnalo „Infashion“ redaktorės Gabrielės laišką su pristatyta pokalbių renginio idėja ir pasiūlymu prisidėti, galvoje mintys sukosi tik apie privalomosios literatūros sąrašus bei artėjantį Ramunės Piekautaitės pristatymą. PO.PA? Keistokas pavadinimas. Dizaino savaitė? Esu girdėjusi, tačiau niekada neteko dalyvauti. Interviu ėmimas. Ir dar parduotuvėje? Skamba mažų mažiausiai ekstremaliai. Vis dėlto viena mintis sudomino – savo kūryba, mąstymu bei patirtimi skirtingi mados kūrėjai kalba jaunimui. Ir ne iš televizijos ekrano ar brangaus mados leidinio puslapių. Dalinasi idėjomis, savo istorija ir mintimis apie lietuvišką mados industriją. Nors vieniems tai kelia šypseną, o kiti linkę esamą padėtį dramatizuoti, PO.PA apie madą skatino kalbėti rimtai, o ne paviršutiniškai klausinėti apie įkvėpimą ar kūrėjo dieną. Kadangi panašių principų laikausi ir rašydama bei nuolat pastebiu, kad jaunimui mada darosi vis aktualesnė, tapau PO.PA komandos dalimi – keliavau į brainstormus Vokiečių gatvės „Coffee Inn“, galvojau, ko norėčiau paklausti kūrėjų.
Neabejotinai vienas įdomiausių pasiruošimo PO.PA’i etapų buvo dizainerių kvietimų filmavimas. Nė su vienu iš jų iki tol nebuvau susipažinusi, tad buvo be galo smalsu pamatyti, kas iš tikrųjų yra tie žmonės iš žurnalų viršelių ar minimalistinių plakatų ant Vilniaus sienų. Buvo nedrąsu – trumpi susitikimai turėjo padėti suvokti kūrėjo interesus, jam aktualiausias ir artimiausias temas, pagal ką būtų galima formuoti klausimus renginiui. Pirmasis filmavimas vyko prie dizainerio G. Paulausko namų gražioje senamiesčio vietoje, kur ne kartą teko išvysti kūrėją, išėjusį pasivaikščioti su šeima. Stilingos kelnės, retro stiliaus akiniai, dėmesį atkreipianti barzda – G. Paulausko nepastebėti einant gatve paprasčiausiai neįmanoma. Mama man yra pasakojusi, kad vaikystėje labai bijojau barzdotų „dėdžių“, tad fobija ir jaudulys netikėtai grįžo. Vis tik susitikimas paliko nuostabų įspūdį – dizaineriui labai patiko renginio idėja, jis mielai dalinosi mintimis apie madą ir net į trumpiausius klausimus pateikdavo itin ilgus, išsamius atsakymus. „Klausytis jo bus įdomu, klausimai gali būti labai įvairiapusiški, tačiau veikiausiai užteks vos vieno kito“, – pastebėjusios G. Paulausko kalbumą pusiau juokais, pusiau rimtai patarė Gabrielė bei Marina iš „Tribe“.
Antras susitikimas vyko su R. Kalinkinu tuo metu dar neatidarytoje jo pop up parduotuvėje prekybos centre „Europa“. Dizaineris iškart įspėjo, kad kalbėti galės labai trumpai ir paprašė neplatinti susitikimo nuotraukų iki parduotuvės atidarymo, nes kino juostelėmis puoštas originalus interjeras turėjo išlikti paslaptimi. Teks prisipažinti, kad vos pradėjus filmuoti buvo truputį baisu – R. Kalinkino atsakymai į klausimus buvo itin trumpi (vos vienas kitas žodis), o visa PO.PA komanda atrodė pasimetusi. Baigus filmavimą suvokiau, kad pralaužti ledus būtina, tad nusprendžiau prieiti prie kūrėjo, prisistatyti renginio vedėja ir pasiteirauti, apie ką jis norėtų pakalbėti renginio metu, kokios temos jam atrodo aktualiausios atsižvelgus į PO.PA tikslinę auditoriją. Vietoje atsakymo atskriejo klausimas: „Ar mes buvom susitikę?“ „Naaaa, – užsikirtau, – ne, nebuvome, tačiau lankiausi Jūsų pristatyme ir jį aprašiau…“ „Tu gal Deimantė iš „Spintos guru“?“ Lyg būtų maža to, jog R. Kalinkinas žino apie „Spintos guru“ egzistavimą, dizaineris prasitarė net keletą kartų perskaitęs mano apžvalgą ir pagyrė už kritiką. Nerašau to tam, kad pasigirčiau – tiesiog be galo džiugu žinoti, kad ir mados kūrėjai pritaria, jog kritikos (net jei ji, mano atveju, nėra profesionali) Lietuvos žiniasklaidoje reikia, o pranešimų spaudai kultas neskatina tobulėti.
Paskutinis susitikimas įvyko su dueto „labàdienà“ viena antrąja Rapolu Vosyliumi. Kvietimo filmavimas šįkart buvo šiek tiek kitoks – nuspręsta leistis taku palei Vilnelę už Gedimino kalno ir filmuoti ne patį kūrėją, o „labadiena“ vizitine kortele tapusius didelius baltus lapus su atsakymais į iškart paruoštus klausimus. Iki susipažįstant „labàdienà“ vaikinus buvau mačiusi tik ant „Mados injekcijos“ ir „Mados infekcijos“ podiumų, tad buvo labai įdomu pamatyti, kas slepiasi už jaunimui puikiai žinomo vardo. Su Rapolu pavyko greitai rasti bendrą kalbą – sutarėme, kad apie aukštąją madą renginio metu „labàdienà“ kalbėti tikrai nenori (o ir reikalo nemato), žymiai vertingiau padiskutuoti apie tai, kaip du grafikos dizaineriai susidomėjo drabužiais, kas jiems padeda ir kaip jie jautėsi „Mados infekcijoje“, kurios traukos centru dažniau tampa fotografų sienelė, o ne podiumas. Nebuvo sunku suprasti, kad lengvai bendraujančių ir atsipalaidavusių vaikinų duetas paliks įspūdį į renginį susirinkusiam jaunimui ir įrodys, kad Lietuvoje egzistuoja alternatyvus požiūris į madą bei savo idėja tikintys jauni dizaineriai. Baigus filmuoti „labàdienà“ plakatus persikėlėme į Katedros aikštę, kur PO.PA komanda greitai susuko mano kvietim1 ir gavau progą paragauti PO.PA simboliu tapusio pleistro-lipduko klijų.
Pabendravus su visais kūrėjais buvo nuspręsta į PO.PA svečius žvelgti kaip į trijų skirtingų mados šakų atstovus: G. Paulauską galima vadinti lietuviškos vyriškos mados veteranu, R. Kalinkiną – populiariu ir šiandien puikiai žinomu mados dizaineriu, o „labadiena“ duetą pristatyti kaip vaikinus, kurie į madą žiūri šiek tiek kitaip, ją pritaiko gatvei bei kūryboje pabrėžia savo grafinio dizaino talentą. Visiems kūrėjams net sukurtos skirtingos kėdės su jų vardais, kurios prieš renginį papuošė vitriną bei tapo originalia užuomina to, kas vyks. Pagal kiekvieno kūrėjo stipriąsias puses aš, Gabrielė bei Marina bandėme sugalvoti geriausius klausimus, ieškojome tų temų, kurios būtų įdomios ne tik mums, bet jauniems pradedantiems dizaineriams. Žinoma, aktualu buvo sužinoti, kaip kūrėjai pradėjo savo kelią, kaip išpopuliarėjo, ar Lietuvoje mada gali būti ne tik hobis, bet ir darbas.
Nors renginio dieną nebuvo itin neramu, nes klausimus jau turėjome, o aprangos problemą išspręsti padėjo paskolintas „Tribe“ džemperis, paskutinėmis minutėmis nemažai bėdų sukėlė technika – iš trijų turėtų mikrofonų veikė tik vienas, dinginėjo garsas. Teko skaityti, kad ir renginio metu foninė muzika kartais buvo gerokai per garsi ir nesigirdėjo mano klausimų ar dizainerių atsakymų. Vis tik labai džiaugiuosi, kad nė vienas kūrėjas nevėlavo, pertraukų metu pavyko su visais maloniai pabendrauti – su R. Kalinkinu net padiskutavau apie jo pirmąjį šou ir sužinojau, kad jau pamažu gimsta ir antroji kolekcija. Smagu ir tai, kad eidama link vitrinos audinių parduotuvėje sutikau Seržą Gandžumianą – iš jo neseniai elektroniniu paštu ėmiau interviu Vilniaus universiteto leidiniui „Universiteto žurnalistas“, tad buvo smagu susipažinti gyvai.
Vos pradėjus pirmąjį pokalbį su R. Kalinkinu galėjau lengviau atsikvėpti – už stiklo žmonių netrūko, garsas nedingo, o dizaineris atrodė atsipalaidavęs ir nuoširdžiai bei išsamiai atsakė į kiekvieną klausimą. Nors iPade visi klausimai buvo surašyti tokia tvarka, kokia reikėtų juos užduoti, prasidėjus pokalbiui teko juos taikyti prie to, ką pasakojo dizaineris. Buvo šiek tiek nedrąsu, nes pradžia visuomet baisiausia, tačiau man pačiai R. Kalinkino mintys paliko didžiausią įspūdį. Kūrėjas nevengė papasakoti apie tai, kad nėra baigęs su mada susijusių mokslų, kad yra individualistas, kad jo pirmasis šou „Siemens“ arenoje nebuvo toks, koks turėjo būti. Kalbėjome ir apie dizainerio santykį su įžymybėmis (šiandien R. Kalinkino drabužius neretai vilki Jazzu), nemažai kalbų sukėlusią religiniais motyvais paįvairintą reklamą, būtinybę turėti gerą komandą ir už verslą atsakingus žmones. Dizaineris paskatino jaunimą kreipti mažiau dėmesio į aplinkinių pastabas – tik pats kūrėjas gali žinoti, kokį kelią jam pasirinkti.
Antrieji kalbėjo „labàdienà“ dizaineriai Rapolas Vosylius ir Petras Navickas – Vilniaus dailės akademijos absolventai grafikos dizaineriai, kurie prieš keletą metų pradėjo kurti kepuraites ir marškinėlius, paskui Vilniaus senamiestį apklijavo kirčiuotomis à raidėmis, o prieš porą mėnesių rodė savo kolekciją ant „Mados infekcijos“ podiumo. Kaip ir sutarėme su Rapolu, didžioji dalis klausimų buvo susijusi su jų pagrindinės profesijos ir mados santykiu, moderniosiomis technologijomis šiuolaikinio kūrėjo darbe, kaip jaunas kūrėjas gali apie save pranešti pasauliui. Pokalbio metu nekilo jokių abejonių, kad duetas kurdamas tiesiog gerai leidžia laiką, įgyvendina savo idėjas ir kuria ne kažkam, kas norėtų nusifotografuoti geltonosios spaudos tipo leidiniams, o žmonėms, kurie yra tokie patys, kaip ir jiedu. „labàdienà“ duetas patikino, kad šiuolaikinis anglų kalbos kultivavimas jų nežavi, todėl tiek pavadinimas, tiek lietuviškos gamtos įkvėpti drabužiai parodo, kad ir Lietuvoje yra ką veikti, kad čia netrūksta talentų.
Paskutinis vitrinoje pasirodė G. Paulauskas – nebesinorėjo niekur skubėti, tad nuspręsta dizaineriui suteikti tiek laiko, kiek jam reikės. Originali išvaizda, didelė šypsena, puiki nuotaika ir, kaip rašė „Pravda„, tarsi beatboxerio laikomas mikrofonas – G. Paulauskas publikai patiko, pasisveikino su lauke stovėjusiu ir pokalbio klausiusiu fotografu Visvaldu Morkevičiumi, nevengė juokauti. Kaip jau minėjau, šį dizainerį galima vadinti vienu iš lietuviškos mados veteranų, tad jam skirti klausimai buvo ne tik apie konkrečias istorijas, bet ir apie didesnius mados industrijoje vykstančius procesus. G. Paulauskas pasakojo apie jaunų žmonių kūrybingumą ir tai, kaip vyresni dizaineriai „stato“ savo prekės ženklą ir dėl tam tikrų pakartojimų yra vadinami išsisėmusiais. Taip pat buvo įdomu išgirsti, ką kūrėjas mano apie vyrų dominavimą industrijoje, unisex madą, komerciškumą. Itin vertingi pasirodė G. Paulausko patarimai jauniems dizaineriams, kurie nori, kad į jų kūrybą dėmesį atkreiptų kuo platesnė auditorija – jis rekomendavo suprasti interneto galią, naudotis visomis įmanomomis platformomis (socialiniais tinklais, tinklaraščiais), nebijoti prašyti pagalbos. Paklaususi apie buvimą mados industrijos dalimi, negalėjau nepaminėti dizaineriams dažnai priskiriamo bruožo – arogancijos. Kūrėjas tam pritarė ir juokais pabrėžė, kad menininkai – labai sudėtingi ir neprognozuojami žmonės, o jaunimui patarė išvis nekurti ir nesiklausyti, ką jis nusišneka.
PO.PA’i pasibaigus G. Paulauskas dar užsiminė, kad toks projektas – itin įdomus bei naudingas, nes apie madą kalbėti reikėtų kuo daugiau. Sunku nepritarti – vis daugiau jaunimo atranda madą ir turėtų žinoti, kad ši industrija egzistuoja ne tik Paryžiuje ar Niujorke, bet ir Vilniuje – juk ir čia turime puikių kūrėjų, kurie gali tapti pavyzdžiu bei įkvėpti. Ar renginys pavyko – pasakyti negaliu, nes šįkart teko sėdėti kitoje stiklo pusėje. Vis dėlto žmonės, kurie nepagailėjo skirti beveik dviejų penktadienio vakaro valandų, atrodė susidomėję, o man pačiai klausytis pašnekovų ir šalia jų sėdėti buvo neįtikėtina patirtis. Taip, kartais negirdėjau, kad foninė muzika lauke garsesnė už mano užduodamą klausimą, nesugebėjau sustabdyti pernelyg ilgai kalbančių kūrėjų ir dėl to renginys turbūt šiek tiek užtruko, tačiau vis tiek širdingai dėkoju tiek kalbėti sutikusiems kūrėjams, tiek Gabrielei, kuri pakvietė dalyvauti. PO.PA parodė, kad mada neskauda – žymiai skausmingiau tylėti ir apsimesti, kad mados Lietuvoje nėra.
Nuotraukos Kąrle Dru
Bučkis