Šiuolaikinę itališką madą galima drąsiai suskirstyti į dvi kūrėjų grupes: Miuccia Prada ir visi kiti. Nes tylioji mados intelektualė, beveik niekada nedalinanti interviu ir vengianti viešumo, ant podiumo pristato gerokai daugiau nei gražų drabužį ar tobulo gyvenimo viziją. Per penkiolika pristatymo minučių ji sukuria naują pasaulėžiūrą, nustato sezono standartą ir savo kūriniais kalba apie socialinę nelygybę, moters padėtį visuomenėje bei nostalgiją meilei, kurios galbūt niekada nebuvo. M. Prada yra feministė, buvusi komunistė ir viena įtakingiausių (jei ne pati įtakingiausia) šių dienų mados kūrėjų, tad spalvinga jos biografija bei netradicinis požiūris į madą pavergia net griežčiausius ekspertus, kiekvieną sezoną apžvalgose negailinčius epitetų „genialu“, „netikėta“, „nepakartojama“.
Žinoma, panašios reakcijos sulaukė ir jos naujausias darbas, skirtas 2014-ųjų pavasario-vasaros sezonui bei dedikuotas feminizmui, tačiau besaikės kritikų pagyros tam, kas buvo parodyta ant podiumo, šįkart privertė suklusti. Ar tikrai kiekvieną M. Prados eksperimentą verta vadinti mada, prilygstančia moderniajam menui? O galbūt įsižiebus šviesoms kritikai tiesiog nelinkę nusiimti „Prada“ akinių rožinės spalvos stiklais?
Kai rugsėjo dvidešimtosios rytą „Style.com“ pradiniame puslapyje atsirado milžiniška „Prada“ modelio nuotrauka bei užrašas „Face it, the woman’s a genius„, tikėjausi, kad apžvalgininkas Timas Blanksas savo rašiniu mano mintis apie vakare stebėtą kolekcijos pristatymą sudėlios į teisingą eilę bei leis pamilti iš pirmo žvilgsnio ne itin puikią kolekciją. Neslėpsiu – vakare besiruošdama bėgti į gimtadienį dėmesio kolekcijai neskyriau labai daug. Neišnagrinėjau kiekvieno derinio bei komentaro internete, ką darau kiekvieną sezoną, tad bent nusprendžiau pasipuošti „H&M“ sijonu, neabejotinai įkvėptu „Prada“ rudens-žiemos kolekcijos.
Miuccia made her males essentially passive participants in a dreamy, erotic reverie. Today, her women were ready to kick ass and rule.
T. Blanks
Vis dėlto peržiūrėjus nuotraukas bei perskaičius bent penketą panegirikos kupinų apžvalgų (T. Blanks, C. Horyn, S. Mower, S. Menkes, I. Fox) nejučia susimąsčiau: ar kritikai, apakinti pilkosios Milano kardinolės galybės, sukūrė tai, ką mados žurnalistikoje būtų galima vadinti „Prada“ sindromu? Taip, M. Prada išties sugeba nustebinti. Jos pristatymai yra vieni laukiamiausių visame mados mėnesio kalendoriuje, o šou temos – aktualios, verčiančios į madą pažvelgti naujai. Tačiau kiekvieną sezoną stebėdavusis neįtikėtina reakcija į kolekcijas šįkart nebegaliu susilaikyti. Pavasario-vasaros darbas, mano nuomone, bet kurioje dizainerius ruošiančioje mokymo įstaigoje greičiausiai būtų nušvilptas, tačiau įtakingiausi industrijos kritikai suknelėje su nupieštu veidu bei pritaisyta liemenėle ieško lyčių nelygybės problemos sprendimo. Nors visuomet įvertinu kūrėjo biografijos faktus, kolekcijos idėją, aplinką bei simbolizmo vertę, šiandien nebijau klausti, ką tokio reikia įžiūrėti šioje kolekcijoje, kurią dėvėti sutiktų nebent Anna Dello Russo.
Eklektika bei švelni ironija visuomet buvo vienas stipriausių M. Prados ginklų idėjinėje kovoje su pernelyg į minimalizmą įnikusia „pret-a-porter“ kūrėjų armija. Tiesaus kirpimo paltai ir marškiniai, visas šimtas pilkų atspalvių, išgrynintas įvaizdis – mada tarsi nustojo svajoti ir pradėjo racionalumo erą, o maištininkė M. Prada nusprendė, kad kūrėjas turi kalbėti asmenybei, o ne spintai. Todėl pačiame funkcionalios mados įkarštyje ji grąžino „film noir“ nuotaikas, paskelbė moteriškumo triumfą bei pakvietė flamenko šokiui. Ir tai buvo nuostabu, nes nuo paprastumo moterys norėjo išsivaduoti dėvėdamos puikią spalvingą suknelę ar masyvų kailinį paltą. Tačiau ar, cituojant pačią dizainerę, moteris, kuri nori būti išgirsta, tikrai matys prasmę dėvėti liemenėlę ant suknelės (nekalbame apie Johno Galliano „Dior Haute Couture“), avėti sportbačių ir aukštakulnių mišinį bei nukirpti apatinę ilgų kojinių dalį? Net mintyse pabandžius supaprastinti tokį derinį nieko gero sugalvoti nepavyksta. Galbūt klystu, bet ši kolekcija neturi konkrečios idėjos, vizijos, misijos, užtat joje gausu chaoso bei požiūrio „svarbu nustebinti, o apžvalgininkai sugebės tinkamai interpretuoti“.
I saw them as strong, visible fighters. We need to be fighters in general. There is this debate about women again, and I want to interpret it. My instrument is fashion. I use my instrument to be bold. I had this idea that if you wear clothes so exaggerated and out there, people will look, and then they will listen.
M. Prada
Šis M. Prados darbas iš tiesų privertė abejoti tolesne mados namų kryptimi. Žinoma, kolekciją lengva įsiminti, ji labai teatrališka, tačiau drabužiams stinga M. Prados idėją atspindinčio charakterio, struktūros, elementarios tvarkos. Ar esu nusiteikusi prieš XX-ojo amžiaus vidurio poparto stilistiką, kuri dizainerei padarė didžiulę įtaką? Tikrai ne, tačiau ją buvo galima panaudoti geriau. Nesunku suprasti ir sportinių detalių vietą šioje kolekcijoje, bet ir jos neatrodė puikiai. Ne paslaptis, kad kūrėjo novatoriškumą rodo sugebėjimas klientą įtikinti norėti kažko, ko jis net nežinojo egzistuojant. Ir M. Pradai tai dažnai pavyksta. Tačiau šįkart ant podiumo mačiau ne stiprią bei už vietą po Saule kovojančią moterį, kuria norėčiau būti. Greičiau liūdną jos parodiją – dabartinės popkultūros paveiktą mados auką, bandančią nulaužti „Prada“ kodus. Rodos, šįkart to padaryti nepavyko net pačiai dizainerei, tad belieka laukti vasario mėnesio ir tikėtis, kad Milano feministė bus verta tradicinių pagyrų bei savo kuriamai madai grąžins meno vardą.
Nuotraukos vogue.com, style.com
Bučkis