Popietės šviesai krentant pro didelius studijos langus žvilgsnį kartas nuo karto pagauna pastelinių spalvų šilko atspindžiai. Ant ilgų kabyklų ilsisi mados sostines aplankiusi 2014-ųjų pavasario-vasaros sezono kolekcija, vienas kitas jaukiai atrodantis kašmyro bei vilnos paltas, keletas tarsi vanduo tekančio audinio suknelių. Nors pokalbio su dizainere Ramune Piekautaite metu studiją pamažu palieka visa mados namų komanda, pašnekovė neskuba. Kaip visuomet elegantiška bei santūri, ji dalinasi idėjomis, varto savo kolekcijų albumus ir atskleidžia, ką reiškia būti mados kūrėja. Tiesa, ne tik Lietuvoje – kukliai paslėptą ženklą RP jau atrado Niujorkas, Paryžius, Tokijas, Stokholmas…

Platesniam mados gerbėjų ratui po kurio laiko vėl pasirodėte šį pavasarį – surengėte “cruise” kolekcijos pristatymą. Kodėl idėja surengti didelį šou gimė būtent šiemet?

Kolekciją renginyje pristačiau po šiokios tokios pertraukos, nors nuo 1997-ųjų iki 2009-ųjų šou rengdavau bent kartą per metus. Tiesa, pastaruoju metu Lietuvoje didelius pristatymus rengti pagal pasaulinį mados savaičių kalendorių nebūtų protinga, nes per pusę metų klientės pamiršta, ką matė ant podiumo. Keista būtų ir rengti šou prieš sezono pradžią – manau, kad “pamatau ir dėvėti noriu dabar” idėja pasiteisina.

Aš nusprendžiau dirbti tiksliai pagal pasaulinį kalendorių, nes pavyzdžių pasiuvimas atima nemažai laiko, kolekcija gimsta lėtai, paskui ją reikia paleisti į gamybą. Aišku, rengiame ir fotosesijas – jos kūrėjui itin naudingos, nes galima sudėlioti kiekvieną klostę, išgauti tobulą efektą. Viskas atrodo preciziškai tiksliai, ko ant podiumo kartais neužfiksuosi.

Taigi šiuo metu renkuosi pristatyti profesionalias fotosesijas ir platinti nuotraukas, o jei jau rengti pristatymą, tai nebent kažką panašaus į tarpsezoninių kolekcijų – tai malonumas sau ir šventė klientėms.

Pastaruoju metu nesunku pastebėti, kad nemažai dizainerių siekia rengti individualius pristatymus, rudenį bei pavasarį vyksta tikras renginių maratonas. Tiesa, nemažai ir norinčių dalyvauti festivaliuose. Kodėl iki šiol nematome vienos didelės Vilniaus mados savaitės, kurioje savo darbus rodytų tiek žinomesni, tiek pradedantys mados namai?

Lietuvoje tikrai nemažai talentingų dizainerių, tad natūralu, jog pristatymai rengiami savarankiškai – taip sulaukiama didžiausio klientų bei žiniasklaidos dėmesio. Esu dalyvavusi mados savaitėse Maskvoje, Rygoje, bet pastebėjau, kad jų organizatoriai dažniau stengiasi dėl savęs, o ne dėl kūrėjų. Manau, mados festivaliai labiausiai tinkami jauniems, pradedantiems kūrėjams, nes į jų šou galbūt susirinktų labai nedidelė publika, o į festivalį ateina nemažai žmonių, nereikia rūpintis renginio organizavimu, galima visą dėmesį skirti kolekcijai, garantuotas žiniasklaidos dėmesys.

Šiuo metu beveik visi Lietuvos dizaineriai rengia komercinius pristatymus, tačiau mano verslas yra ne šou. Aš parduodu drabužius, ne bilietus, tad man didžiausia šventė yra gatvėje sutikti moteris, dėvinčias mano drabužius.

Manau, nesuklysiu teigdama, kad esate viena žinomiausių šalies dizainerių, kuri išsiskiria stipriu asmeniniu braižu. Kaip pavyko jį atrasti, suformuoti, ištobulinti?

Kolekcija prasideda nuo audinių, atspalvių pasirinkimo. Dabar turiu galimybę gaminti savo audinius ir kurti spalvas. Tai dizaineriui suteikia daugiau laisvės.

Mano asmeninis braižas vystosi labai natūraliai. Aš kuriu dėvimą madą, todėl esu labai priklausoma nuo klienčių. Galbūt net galėčiau pasakyti, kad būtent klientės mano stilių ir sukūrė. Jei tiksliau, jį sukūrėme kartu, jos po truputėlį atrado mane, aš – jas, iš jų mokiausi, jos pradėjo manimi pasitikėti ir drąsiau išbandydavo naujoves.

Kolekcija ne visada tik nuo manęs priklauso, kartais ji pati mane veda reikiama linkme, atrodo tarsi gyvas organizmas. Juokauju, kad kiekvieną kartą kurdama  išgyvenu skausmingą romaną su dažniausiai laiminga pabaiga.

Kalbate apie nemažą klienčių ratą ir sėkmingą mados namų veiklą, tačiau Lietuvoje vis dar gausu skeptikų, teigiančių, kad tokiai mažai šaliai tiek dizainerių tikrai nereikia.

Juk mūsų tiek daug ir visi kažkaip gyvename, ar ne? (juokiasi) Tie, kurie bus labiausiai užsispyrę, turės daugiausiai kantrybės ir aistros darbui, tikrai išsilaikys. Skeptikų yra visur ir, manau, normalu, kad tai, ką pristato kūrėjas, patinka ne kiekvienam, gal net ne kas dešimtam. Juk būtų neįdomu, jeigu visi tik girtų ir žavėtųsi.

Kaip apibūdintumėte savo klientę?

Turiu nemažai klienčių, kurios yra stiprios ir savimi pasitikinčios moterys. Joms nereikia logotipais puoštų drabužių, kad galėtų kitiems parodyti, kuriam socialiniam laipteliui priklauso. Jau sunku kažką nustebinti garsių mados namų rankine – visi žino, kaip tai atrodo, kiek tai kainuoja, tad nematytas braižas iškart patraukia akį, mano klientės sulaukia nemažai komplimentų.

Ruduo-žiema 2013

Ar svarbu būti savo prekės ženklo ambasadore? Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje jų gausu – savo kūrybos drabužius dėvi Stella McCartney, Victoria Beckham…

Aš pirma pradėjau – juk taip patogu, į parduotuvę eiti nereikia! (juokiasi) Dėvėdama savo kūrybą išbandau naujus audinius, konstrukcijas ir galiu tai drąsiai siūlyti savo klientėms. Būti savo mados namų ambasadore man atrodo natūralu.

Koks jausmas dėvėti savo kurtą drabužį? Ar kurdama kolekciją galvojate apie tai, kaip vienas ar kitas kūrinys pritaptų asmeniniame garderobe?

Sukūrusi kolekciją dažnai net nežinau, ką norėčiau matyti savo spintoje! Būna, drabužius matuojuosi pati, mąstau, dėvėčiau ar ne, tačiau pasitaiko, kad pripaišau eskizų ir galvoju – šito juk tikrai nesirengčiau, kas taip darytų? Viena klientė nedėvėtų, gal ir kita… piešinį metu lauk.

Pasitaiko ir netikėtų įkvėpimo momentų. Kartą atostogaudama išvydau stendą su jūriniais mazgais. Rodos, nieko neįprasto, bet kaip užkabino! Šį rudenį akivaizdaus įkvėpimo šaltinio nematyti, tai buvo daugiau nuoseklaus darbo rezultatas, taip pat naujų mados krypčių atspindys. Jų nepaisyti negalėčiau – juk keičiasi ilgiai, formos… Bet kai kas išlieka – kai kurios klientės su mano siūtais paltais jau dešimtį metų vaikščioja.

Taigi dažniausiai mąstau apie tai, ko norėtų klientės, kaip drabužis tiks įvairiems figūrų tipams – vienos moterys nori paslėpti trūkumus, kitos siekia išryškinti ištreniruotą kūną. Pavyzdžiui, aš pati prigludusių drabužių beveik nedėviu, tačiau klientės juos dievina.

Ar Jums pasitaiko vadinamųjų kūrybinių blokų?

Kiekvienos kolekcijos pradžią išgyvenu tikrai skausmingai, ją reikia it kūdikį išnešioti, nors kartais ir saldumynai padeda (juokiasi).  Kūryba visuomet užsiimu antradieniais – būna vienas, antras, trečias – ir nieko! O kitą per diena sukuriu puse kolekcijos. Tiesa, piešiu ne itin gerai, tad neįsivaizduoju, kaip konstruktorės supranta mano mintis, vizijas ar idėjas. Eskizas – pradžia, o pagrindinis darbas vyksta primatavimų metu. Tai, ką iškenčia popierius, ne visada tinka žmogui, arba tai, kas gražu, efektinga eskize – nepatogu dėvėti, per sudėtinga, per brangu pasiūti. Kūrybiniai blokai dažniausiai užklumpa, kai bandau suderinti savo kūrybą su gamybos ir komercijos skyrių pageidavimais.

Manau, nesuklysiu teigdama, kad Jūsų kartos dizainerius šiandien ne vienas jaunas kūrėjas laiko autoritetais. Kaip manote, kokios aplinkybės nulėmė tokią stiprią Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino studentų laidą?

Gal tas laikmetis po revoliucijos, mūsų asmeninis alkis? Pati sau drabužius siuvau vien dėl to, kad nebuvo galima nusipirkti to, ką norėčiau dėvėti. Rinka buvo tuščia, mums nestigo aistros, noro kažką daryti, siekti. Žinoma, dabar jau turime didelį įdirbį, o tuomet visi buvome ambicingi studentai: aš, Julija Janulaitytė, Seržas Gandžumianas, Sandra Straukaitė. Įstoti i kostiumo dizaino katedrą buvo sunku – vienais metais šešios vietos į tekstilę, kitais – šešios į rūbų modeliavimą, tad įstodavo tik stipriausi.

Daug talentingų jaunų žmonių matau ir šiandien. Jie drąsiai bando įsilieti į šį verslą, daug keliauja, dalyvauja parodose, savarankiškai ruošia kolekcijas. Tiesa, dažnai patys talentingiausi ir darbščiausi viešajame gyvenime net nesirodo – dirba užsienio kompanijose ar čia Lietuvoje kuria įvairiems prekės ženklams.

Jeigu šiandien vėl būtumėte jauna kūrėja, tik pradedanti savo kelią, ar vėl nuspręstumėte minti VDA slenkstį, o galbūt karjeros startas atrodytų visiškai kitaip?

Viską nuo pradžių? Manau, važiuočiau studijuoti į užsienį, nes dauguma koledžų šiuo metu kartu dėsto ir mados verslą, ir dizainą, ko pas mus labai trūksta. Teorija yra teorija, be praktikos ji niekas, o tam reikia išmanyti ir verslo subtilybes. Turbūt mokyčiausi Milane – man artima itališka stilistika, italai labai stiprūs “pret-a-porter” srityje, o paskaitų skaityti ateina garsūs kūrėjai.

Dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo kilusi susidomėjimo mada banga, jaunam kūrėjui galimybę parodyti save suteikė Vilniaus madų dienos, vėliau tapusios festivaliu “In Vogue”. Jaunatviškas idealizmas stūmė mane į priekį, bet nuo pradžių visko pradėti dabar jau nenorėčiau – ilgokai užtruko. (juokiasi)

Manote, kad kūrėjas turi turėti ir verslininko įgūdžių?

Nebūtinai, tačiau dabar tai įprasta, net kalbant apie taikomuosius menus. Aš esu kūrėja, o šalia manęs stipri komanda, kuri padeda įgyvendinti kilusias idėjas. Man atrodo, kad kiekvienam kūrėjui galima rašyti naują vadovėlį – visos istorijos skirtingos, tad skiriasi ir veiklos modeliai.

Ruduo-žiema 2013

Mados namams itin svarbu profesionali ir patikima komanda. Kaip Jums pavyko suformuoti savąją, ar ji didelė?

Šiuo metu 44 žmonės, tačiau komandos formavimas nėra baigtinis procesas, ji nuolat kintame, atsiradus poreikiui, prisijungia nauji specialistai, visi tobulėjame skirtingai. Kai pradėjau, neturėjau aiškios minties, kaip turėtų veikti mados namai. Žinojau tik tiek, kad noriu kurti drabužius. Verslo modelio neturėjau, tuo metu Lietuvoje nebuvo nei šios srities profesionalų, nei mados verslo.

Pradžioje buvau aš, buhalterė, šeši siuvėjai, pora konstruktorių. Grupė po truputį augo, pradėjau nuo individualaus siuvimo, vėliau kūriau ir “pret-a-porter” drabužių kolekcijas. Tuomet atsirado pirmoji parduotuvė Mindaugo gatvėje, “Maximoje” – mažytė, dvidešimties kvadratų, bet tuo metu tai atrodė labai gerai. Viskas vyko su jaunatvišku polėkiu, be rimto planavimo, skaičiavimų, lėkėme strimgalviais. Po poros sezonų parduotuvė persikėlė i Rotušės aikštę, neseniai atsidarė nauja parduotuvė Klaipėdoje, internetinė parduotuvė, kolekcijos dabar parduodamos ir už Lietuvos ribų. Todėl iš pradinės komandos liko vos keletas žmonių, nuo siuvėjų iki administracijos. Komanda formavosi natūraliai, išliko stipriausi.

Šiuo metu nemažai dirbate ir su įvairias mados salonais užsienyje. Kodėl tokį žingsnį nusprendėte žengti būtent dabar?

Gal Lietuvoje jau nemažai padariau, gal tiesiog pasijaučiau pakankamai stipri. Nors vis dar abejoju dėl kiekvienos smulkmenos, suprantu, kad tai natūralu ir reikia žengti pirmyn. Ryšiai su užsienio šalimis prasidėjo nuo to, kad prieš keletą metų buvau pakviesta dalyvauti parodoje Prancūzijoje su keletu kitų lietuvių dizainerių – jų komandai trūko penkto kūrėjo. Gavau užsakymų, užsikabinau. Jau trečią sezoną dalyvauju parodose Londone, Niujorke, Paryžiuje, taip pat Antverpene, Kopenhagoje.

Kaip manote, kuo Jūsų kūryba patraukė dėmesį?

Man visada buvo sunku kalbėti apie tai, ką aš darau. Galiu sukurti drabužį, o jį apibūdinti, papasakoti istoriją man iššūkis. Praėjusiais metais parodoje Paryžiuje  mūsų stendas sulaukė labai daug dėmesio, daug kas sakė, kad kūryba bendrame kontekste išskirtinė. Klausiu kuo? O lankytojai atsako, kad net pasakyti sunku, bet atrodo kitaip – drabužio konstrukcija aiški, bet su įdomia detale. Jo nėra “per daug” – lengva derinti ir dėvėti, kokybiški audiniai ir pasiuvimas. Mados namų produkciją šiuo metu parduoda salonai JAV, Japonijoje, Australijoje, Belgijoje, Bahreine, Švedijoje, ne už ilgo ir Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje.

Ar egzistuoja tokie kūriniai, kuriuos galėtumėte drąsiai vadinti itin sėkmingais bendrame savo karjeros kontekste?

Vieno kūrinio neišskirčiau, bet tikrai yra keletas paltų, nertinių, kuriuos klientės prašo iš naujo įtraukti į kolekciją. Pavyzdžiui, viena populiariausių palaidinių pirmą kartą buvo pristatyta 2006-ųjų pavasario kolekcijoje, tačiau įvairios jos variacijos ant podiumo pasirodė dar ne kartą. Išbandžiau ir įvairius audinius – pirma ją siuvome iš kašmyrinio šifono, paskui iš šilko, trikotažo. Dėvėdama šią palaidinę komplimentų sulaukiau ir Paryžiaus mados savaitės metu, prie manęs prieidavo, pagirdavo ir net paklausdavo, kas drabužį kūrė!

Pastaruoju metu tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vis garsiau kalbama apie greitos mados fenomeną, taip pat kūrinių kopijavimo skandalus. Ar matote tai kaip rimtą problemą?

Jei nuoširdžiai, pastaruoju metu Lietuvoje nuskambėję konfliktai man kelia šypseną. Nemanau, kad kopijavimas yra problema garsiesiems mados namams. Mados lyderiai kuria tendencijas, o masinės gamybos kompanijos jas išvysto ir pateikia daug pigesnį ir daugeliui prieinamą variantą. Besidomintys mada visada atskirs “Chanel” švarkelį nuo “Zara” varianto. Juk pati Gabrielle Chanel sakydavo, kad išvysti savo darbų kopijas nėra blogai, nes tai – pradinių idėjų sklaida, tuo reikia tik džiaugtis!

Pavasaris-vasara 2014

Prie Jūsų minėtos idėjų sklaidos prisideda ir žiniasklaida, kuri Lietuvoje yra linkusi madą nužeminti, suteikti jai buitišką atspalvį.

Taip, pastebiu tai. Spaudoje man patinka ne kiekvienas mano duotas interviu, kitų tenka išvis atsisakyti, nes daugiau kalbama ne apie kūrybą, o asmeninio gyvenimo peripetijas. Manau, manipuliuoti mada labai lengva – galima ją suprimityvinti, subuitinti, tačiau įmanoma ir pakelti iki meno. Reikėtų daugiau kalbėti apie saviraišką, ženklų kalbą madoje – juk suknelė nebyliai pasako, ar šiandien aš ieškau darbo, ar noriu sutikti tą vienintelį… O kaip apžvalgininkas sugebės šiuos simbolius atskleisti – priklauso tik nuo jo.

Paskutinis klausimas, kuris itin aktualus šiandienos mados kūrėjams – ar kuriant kolekciją Jums pačiai tenka įdėti daug rankų darbo?

Adatos ir siūlo į rankas neimu, nes tikiu, kad kiekviename etape dirba profesionalai. Konstruktorė geriau jaučia, kiek reikia audinio, siuvėjos žino, kaip mano idėjas paversti realybe. Kiekvienas dizaineris turi savo metodiką. Kai kurie garsūs kūrėjai eskizų išvis nepaišė – segiojo audinį ant manekeno, kitus nurodymus perduodavo žodžiu. Suprantu, kad šiandien jaunimas nori patys viską atlikti, bet dabar dizaineriui nereikia mokėti siūti. Svarbu idėjos, gera komanda ir tiesiog bendras supratimas, ką padaryti įmanoma, o ko – ne. Viską galima išbandyti savo kailiu, tik užtruksite. Kaip aš.

Būna važiuoju po eilinio nesėkmingo antradienio ir sakau sau, kad tikrai uždarysiu mados namus. Ir gatvėje pamatau nuostabiai atrodančią moterį, dėvinčią mano paltą. Suprantu, kad kai noriu nuleisti rankas, likimas suteikia motyvacijos judėti į priekį. Ir kuo toliau – tuo smagiau dirbti, nes dviračio išradinėti nebereikia ir man tai labai patinka.

—

Dėkoju dizainerei už pokalbį. Nuotraukos – Ramunės Piekautaitės mados namų.

X