Kai blizgių žurnalų puslapiuose kiekvieną mėnesį gimsta herojai, save vadinantys mados kūrėjais, žinovais, įvaizdžio ekspertais ar net viskuo kartu, atrodo gan neįprasta sutikti pašnekovą, kuris po trijų sėkmingų sezonų savo kolekcijas kukliai vadintų projektais. Ir neslėptų, kad vis dar klysta.

Rankose laikydamas kavos puodelį ir pro kavinės langus žvelgdamas į Vilniaus senamiestį stilistas Kęstutis Rimdžius prisipažįsta esąs kiek nustebęs, kad vardinės linijos avantiūra tęsiasi jau pusantrų metų. Ir su šiek tiek ironiška šypsena pasakoja apie pirmuosius bandymus kurti, pažintį su komercine mados puse bei išmoktas pamokas.

Pirmąją kolekciją “Decolte” pristatėte dar praėjusių metų rudenį, tad ši Jums – jau trečioji. Kas paskatino išbandyti sau naują drabužių dizainerio vaidmenį?

Man visuomet buvo įdomu pabandyti kurti drabužius. Kažkada labai norėjau studijuoti mados dizainą, visuomet domėjausi mados aktualijomis, o stilisto darbas įpareigoja domėtis naujausiomis tendencijomis, kirpimais, audiniais.  Nors individualūs užsakymai sukurti drabužį man nebuvo naujiena, džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų “Decolte” mane tiesiog prirėmė prie sienos (juokiasi).

Pirmasis darbas gimė gan spontaniškai: turėdamas daugiau laisvo laiko sukūriau eskizus, atrinkau audinius, atidavėme viską gaminti ir galų gale drabužiai atsirado parduotuvėje. Ir, atrodo, pasisekė visai neblogai, tad nusprendėme sukurti ir pavasario-vasaros liniją, gimusią po kelionės į Zanzibarą, labai natūraliai atsirado ir trečioji. Tiesa, šį rudenį-žiemą norėjau pasiūlyti platesnį drabužių pasirinkimą, itin daug dėmesio skyriau garderobo pagrindams, kurie privalomi kiekvienos moters spintoje nepriklausomai nuo veiklos ar amžiaus.

Išleidęs trečią kolekciją sulaukiau nemažai komentarų, kad galbūt reikėtų kūryba užsiimti rimčiau. Tiesa, savo kolekcijas “Decolte” esu įpratęs vadinti projektais – už tai neretai gaunu pastabų, esą nėra ko kuklintis, tačiau kol kas man drabužių dizainas tėra hobis, būdas išsklaidyti rutiną. Kol tai teiks malonumą – tol kursiu, gal praleisiu sezoną, gal du, o gal ir nė vieno. Pamatysime.

Kodėl nusprendėte bendradarbiauti būtent su smulkesniu butiku? Tikiu, kad turbūt esate sulaukęs pasiūlymų ir iš didesnių kompanijų.

Taip, tikrai buvau gavęs ne vieną didesnį pasiūlymą, tačiau esu iš tų žmonių, kurie stengiasi nelįsti į sritį, kurioje neturi pakankamai žinių ar patirties. Žinoma, kurti smagu, tačiau tenka suprasti, kad atsakomybė taip pat nemaža. Jeigu parduoti seksis sunkiai, nepavyks atrinkti geriausių konstrukcijų bei audinių, už viską atsakyti teks pačiam.

Anksčiau apie tai net negalvodavau, nes individualūs užsakymai nuo masinės gamybos skiriasi smarkiai: turi galimybę atskirai išmatuoti kiekvieną klientę, gali sekti visus drabužio atsiradimo etapus, asmeniškai tariesi su savo srities profesionalais ir, žinoma, daug bendrauji su pačia kliente. Kolekcijos kūrimas – visai kas kita, nes pasiuvami pavyzdžiai, jie išbandomi ir atiduodami gaminti. Ir vis tiek negalima žinoti, kaip atrodys pabaigtas daiktas, tad atėjęs į parduotuvę kartais matau, kad, pavyzdžiui, sagos susiūtos ne taip, kaip aš norėjau. Norint siekti tobulybės tektų sekti kiekvieną smulkmeną gamybos procese. Čia prasideda verslas, o verslo aš iš to daryti nenoriu.

Ar pradėjus kurti kolekciją turėjote perfekcionistišką konkrečią idėją, kaip viskas turėtų atrodyti, ar sumanymas buvo gan abstraktus?

Negalėčiau pasakyti, kad kolekciją sudaro iki galo ištobulinti, nugludinti daiktai. Dar ne. Turiu pripažinti, kad šioje srityje vis dar mokausi. Tai daryti man įdomu ir tikiuosi, jog kada nors atsistosiu viduryje parduotuvės ir pasakysiu “štai, viskas atrodo būtent taip, kaip tikrai noriu”, negalėsiu rasti nė vienos netobulos siūlės ar kišenės formos. Šiuo metu taip dar nėra.

Kalbant apie perfekcionizmą manau, iš viso esu truputį nenormalus žmogus (juokiasi). Dėl to, kad labai mėgstu savo darbą, neturiu namų ir viską investuoju į savo darbo aplinką. Bet toks turbūt ir būsiu – man nėra problema dirbti po 14 valandų per parą ir nesijaudinu, kad miegu tik šešias. Kartais pradedu galvoti, kad ateis tas laikas, kai nebegalėsiu tiek stengtis, o gal ir nebebus įdomu. Tuomet suprantu, kad savo darbą dirbu jau 12 metų ir kiekvieną rytą keliuosi su pilna galva naujų minčių.

Kas Jums buvo įdomiausia susipažįstant su dizaino procesu, kokie atradimai nustebino labiausiai?

Kūryba – labai sunkus darbas. Kadaise maniau, kad mada yra menas, o dabar esu įsitikinęs, tad tai – gryna komercija. Paties dizainerio idėjų galutiniame rezultate lieka labai nedaug, nes beveik visą kūrybiškumą “suvalgo” rinkodara, konstrukcijos, audinių kaštai. Kai išsiuntėme mano “Decolte” kolekciją į saloną Estijoje, jo vadovė pasakė “viskas puiku, bet pavasarį leiskite jam daugiau kurti!”. Ir tenka suvokti, kad toks paskatinimas kaip tik labiausiai traukia atgal, nes viską riboja finansiniai barjerai. Taip, man labai gražu blizgūs audiniai ir metalizuoti paviršiai, bet suprantu, kad Lietuvoje parduoti tokius drabužius beveik neįmanoma, o jų gamyba kainuotų nemažai.

Be to, Lietuvoje siūti drabužius yra labai brangu. Dėl to mūsų dizainerių kurti daiktai kainuoja ne ką mažiau nei žinomų užsienio mados namų. Pavyzdžiui, Lietuvoje odinių kelnių pasiuvimas kainuoja tris šimtus litų, pati oda – keturis. Pridėjus mokesčius savikaina išeina aštuoni šimtai litų. Be nė vieno uždirbo lito pačiam kūrėjui. Taigi pažvelgus iš verslo pusės tenka suprasti, kad kūryba dažnai lieka antrame plane ir dizaineriui tenka skaičiuoti.

Vis dėlto kurti kolekcijas ir matyti rezultatą labai įdomu, nes drabužius dėvi skirtingi žmonės, sukurti modeliai transformuojasi, pastebiu daug naujų derinimo būtų, apie kuriuos nebūčiau pagalvojęs. Labai smagu, kai eidamas į darbą matau mano kurtus drabužius dėvinčias moteris, kartais – net iš pirmosios kolekcijos. Sulaukti komplimentų yra labai malonu, bet tik tol, kol nepradedi į tai žiūrėti kaip į verslą.

Ši kolekcija orientuota ir į kokybiškas medžiagas. Su kokiu audiniu buvo įdomiausia dirbti?

Šį sezoną didžiausiu iššūkiu tapo darbas su oda. Man tai buvo pirmas kartas, tad toks bandymas labai įdomus, tačiau sudėtingas. Tai nėra trikotažas ar šilkas, kuriuos galima surišti ir jie tiesiog puikiai atrodys. Oda reikalauja labai stiprios formos, be to, yra brangi, tad gaminiai turi būti išskirtinai kokybiški, patogūs, o modeliai – išbandyti. Štai neseniai matavausi vienų žinomų mados namų odines kelnes, kurios ant pakabos atrodė tobulai, susižavėjau ir odos kokybe, tačiau apsirengęs pamačiau, kad drabužio konstrukcija labai prasta, pamušalas įsiūtas nelygiai. Kaina didžiulė, medžiaga puiki, tačiau pats drabužis nuvylė.

Jūsų naujausia kolekcija – tarsi bandymas paneigti vyraujančias tendencijas, atsigręžimas į garderobo pagrindus. Ar manote, kad Lietuvoje tokių drabužių idėja  vis dar nėra pakankamai gerai suprantama ir kokybiškų, patrauklių klasikinių detalių tiesiog trūksta?

Nors per pastaruosius keletą metų Lietuvoje tikrai atsirado daugiau mados tinklaraštininkų, įdomiai rašančių žurnalistų ir net puikiai žinomų tarptautinių leidinių versijų, kurios neperkantiems užsienietiškų žurnalų leidžia susipažinti su svarbiausiomis kryptimis, informacijos apie garderobo formavimą dar trūksta.

Teks pripažinti, kad lietuvės vis dar nemoka teisingai pirkti, renkasi pavienius drabužius ir paskui skundžiasi, kad nėra ko apsirengti, nes įsigyti daiktai tarpusavyje nedera. Tačiau spintą papildžius kokybiškomis bazinėmis detalėmis, kurias labai paprasta derinti, gyvenimas tampa žymiai paprastesnis. Tuo paremtas ir daugelio giriamas prancūziškas garderobas. Užsimerkite ir įsivaizduokite prancūzę: prieš akis iškyla klasikiniai tamsiai mėlyni džinsai, aukštakulniai bateliai, truputį padėvėti marškinėliai, gero kirpimo juodas švarkas. Visą derinį užbaigia papuošalai, vakarui pritaikoma daugiau aksesuarų, blizgesnė rankinė.

Prancūzės investuoja į klasiką, o lietuvės dar nesupranta pirminių ir antrinių drabužių sistemos. Antriniai daiktai – paprastos madingos detalės iš pigesnių parduotuvių, kurias maišant su kokybiškais pagrindais išlaikomas savitas stilius, tai tampa įvaizdžiu.

Jūsų pasirinkta garderobo pagrindų idėja puiki, tačiau ir truputį pavojinga. Pažiūrėkime į tobulas odines kelnes, tobulus baltus marškinius – rodos, šiomis dienomis jau sudėtinga atrasti naują požiūrio kampą, sukurti naują klasikinio daikto koncepciją. Ar tai paskatina susimąstyti apie kolegų, klientų reakcijas?

Be abejo, klasiką kurti sudėtinga, ją klientai arba įvertina, arba ne. Jeigu nuoširdžiai, netikiu tais kūrėjais, kurie sako, kad jiems neįdomi aplinkinių nuomonė, klientų, kolegų pastebėjimai. Galbūt tuomet vertėtų užsidaryti studijoje ar išvykti kurti kur nors toliau į provinciją? Jeigu kūrėjas nori viešinti savo kūrybą ir ja reprezentuoti savo talentą, vertinimai turėtų būti labai svarbūs.

Man rūpi, kaip moterims sekasi nešioti mano kurtus daiktus, kas joms patinka, kas nelabai. Kai pirmas pasiūtas odines kelnes daviau išbandyti draugei, ji po poros dienų pasakė, kad liemuo susigarankščiavo, užtrauktukas ne itin patogus, nes atsisėdus jaučiamas tempimas. Tai reiškia, kad viską iškart reikia perdaryti. Galbūt profesionalūs dizaineriai į šį procesą žiūri kiek kitaip, tačiau man, mėgėjui, kiekvienas daiktas labai brangus ir gatvėje savo kūrybos drabužį noriu matyti ne dieną ar dvi, o gerokai ilgiau.

Nemėgstu nei greito maisto, nei kitų greito vartojimo kultūros apraiškų. Tai stengiuosi pabrėžti ir savo klientėms – investuokite į daiktus. Geriau pataupykite metus kitus, tačiau įsigykite rankinę, kurios tikrai norite ir kuri net po ilgesnių nenešiojimo pertraukų vis dar atrodys puikiai. Taigi panašius tikslus keliu ir sau – kurti daiktus, kurie turėtų išliekamąją vertę, kuriuos po penkerių ar septynerių metų išvydus spintoje vis dar norėtųsi apsirengti.

Netikiu vienadienėmis tendencijomis, tad kai žurnalistai manęs klausia, kas šį sezoną yra nemadinga, atsakymo pateikti negaliu. Pasaulis šiandien juda tokiu greičiu, kad atrasti savo stilių tiek aprangos, tiek gyvenimo būdo prasme tampa tiesiog būtina. Pats vertinu kokybę, saiką, tad asmenybės tipas atsispindi ir kūryboje.

Ar idėja kurti drabužinės pagrindus atėjo individualiai dirbant su klientėmis ar asmeninių apsipirkimų metu? Galbūt tuomet pastebėjote, ko šiomis dienomis trūksta parduotuvėse?

Ne kartą esu sakęs, jog Lietuvoje pasirinkimas vis dar per mažas ir jeigu Vilniuje reikia atrasti paprastas klasikines juodas kelnes, tai padaryti gerokai sudėtingiau nei, sakykime, įsigyti žalias, languotas ir platėjančias į apačią… Net mėgstamų siaurų mėlynų džinsų jau seniai nesu pirkęs Lietuvoje – tokius parduotuvėse pastebiu nebent 56 dydžio ir tuomet bandau įsivaizduoti per šimtą kilogramų sveriantį verslininką, bandantį įsisprausti į tokias tampres. Manau, tai lemia trūkumas žmonių, išmanančių mados rinkodarą, galinčių atlikti tyrimus ir užsakyti būtent tai, ko labiausiai reikia pirkėjui.

Vis dėlto suvokiu, kad prieš dvidešimt metų Vilnius atrodė kitaip, neturėjome beveik nieko, o štai kitais metais jau atsidarys “Burberry” salonas, dar po metų sulauksime ir “Gucci”. Žinoma, visuomet atsiras kritikų, kurie sakys, jog mūsų miestų gatvės bendrame Europos kontekste atrodo prastai, tačiau aš manau, kad daugiau pakeliavus tokių kalbų nebūtų. Skirtumo nepastebiu, o lietuvaitės neretai atrodo netgi geriau nei Londono ar Berlyno gyventojos.

Jau minėjote, kad sukurti kolekciją pradedančiam dizaineriui nėra lengva. Vis dėlto nuo debiuto praėjo jau pusantrų metų, minėjote, kad gavote progą susipažinti su mados verslu, techninėmis dizaino subtilybėmis. Ką Jums suteikė tokia patirtis, ko išmokė?

Turiu pripažinti, kad man pasisekė – pats gyvenimas suvedė su žmonėmis, kurie yra pasirinktos sferos meistrai. Ypač vyresnės kartos. Tai žmonės, kurie siuvo bei kūrė dar tada, kai trūko elementariausių medžiagų, todėl šiandien tenka neretai išgirsti, kad geriausi konstruktoriai savo amatą puoselėja jau ne vieną dešimtį metų.

Dabar didesnę dalį kūrėjų vilioja dizainas, o tuomet prioritetas buvo technika. Tai palyginti galiu ir su plaukų kirpimu. Prieš penkiolika metų mėgau eksperimentuoti, rengdavau įvairius šou ir į vyresnius meistrus žvelgdavau su pašaipa. Jau tuomet man sakydavo, kad ateis laikas, kai suvoksiu klasikos grožį. Ir kai sugebėsiu įsisavinti klasikinę techniką ir sukurti tobulą kare – galėsiu sukurti bet ką. Manau, kad mados industrijoje taisyklės tokios pačios ir pirmenybę reikėtų teikti klasikai, kokybei. Galbūt tuomet kūriniai bus mažiau spalvingi, tačiau ne vienadieniai.

Žinoma, Lietuvoje daugelis kūrėjų dar labai jauni, bet pastebiu, kad jie aukština meną ir unikalumą, tačiau bijo būti komerciški. Juk be galo svarbu save tinkamai pristatyti, sugebėti įtikinti klientą pirkti būtent savo kurtą drabužį. Ne ką mažiau reikšminga ir paties dizainerio asmenybė, jo išvaizda viešumoje, kuri leidžia suprasti, ko galima tikėtis iš kūrėjo. Juk pažvelgus į Karlą Lagerfeldą iškart suprantame, kodėl “Chanel” atrodo būtent taip, o pamačius Johną Galliano pasidaro lengviau suprasti jo kuriamą chaosą.

Dabar jau suvokiu, kad smagu dalintis tuo, kas nauja tau pačiam, sulaukti grįžtamojo ryšio. Net nesvarbu, geresnis jis ar blogesnis, nes tiesa, konstruktyvi kritika be galo vertinga. Dizainerio darbas išskirtinis tuo, kad savo klientą apgauti gali tik vieną kartą, kol stovi su juo salone priešais veidrodį. Tą akimirką gali pažerti gausybę komplimentų, bet žmogus išeis į gatvę, parsineš drabužį namo ir anksčiau ar vėliau suvoks, kad buvo apgautas. Ir nebegrįš. Ir dar kitiems pasakys (juokiasi). Todėl kritika būtina kiekvienam kūrėjui, ypač dar besimokančiam.

—

Dėkoju K. Rimdžiui už pokalbį. Nuotraukos iš Decolte internetinės svetainės (fotografas Rokas Darulis) ir iš facebook puslapio Kęstas Rimdžius

X