Tikiu, kad rašančiam žmogui nėra nieko sudėtingesnio nei apibūdinti jaudulį. Ne, ne tą, kuris dažnai paverčiamas banaliu ir tekste tingiai nutapomas frazėmis „dreba rankos“ ar „darosi silpna“. Galbūt toks kūno reakcijų aprašymas tiktų pirmą kartą publikai grojančiam pianistui, tačiau tikrai ne bendrai atmosferai, kurią apibūdina žodis „jaudulys“. Tuomet įsivaizduoju prieš pasirodymą į salę besirenkančius žmones, rankose čežantį bilietų popierių, šalia sėdinčios pasipuošusios žiūrovės kvepalų aromatą ir ore tiesiog „kybantį“ klausimą „o ką išvysime šįkart?“. Gęsta šviesos, pradeda skambėti muzika ir atrodo, kad visi pojūčiai staiga paaštrėja. Girdi daugiau nei tik garso takelį ir suvoki, kad akys regi ne tik modelių paradą.
Kai atrodo, kad apžvalginiuose tekstuose poetiškumui vietos šiais laikais nėra, kartą per metus galima sau leisti tai pamiršti. Todėl rašinį apie Juozo Statkevičiaus aukštosios mados kolekciją 2014-ųjų pavasariui bei vasarai norėjau pradėti padėka kūrėjui, o ne kritiniais klausimais, kuriuos iškelti visuomet spėsiu. Ačiū už suteikiamą malonumą svarstyti, kaip žodžiais išreikšti jaudulį, ir valandą, kai margintas šilkas bei išskleistas baltas skėtis privertė patikėti Japoniją esant šalia.
Apžvalgą pradėti padėka nusprendžiau dėl gan neįprastos priežasties – pirmųjų vertinimų, išgirstų išėjus iš salės bei internetinėje erdvėje perskaitytų komentarų. Nors ieškoti analogijų bei aptarti kolekciją lyginant ją su kitų kūrėjų darbais yra išties įdomu bei naudinga nagrinėjant bendrą mados industrijos kontekstą, šįkart to man pasirodė kiek per daug, o elementarių padėkų kūrėjui už vakarą beveik neteko matyti. Nesupraskite klaidingai – stebint pristatymą iš tiesų buvo galima atrasti panašumų su pasaulyje garsių mados namų kūryba, aptarti japoniškos tematikos atskleidimą ar net scenografinius sprendimus. Vis dėlto esu linkusi manyti, kad tai – lengviausias pasirinkimas bet kuriam kritikui, ypač nenorinčiam plačiau aptarti kopijavimo ir interpretavimo sąvokų.
Norėčiau pabrėžti ir tai, kad kasmet eidama stebėti J. Statkevičiaus pristatymo tikiuosi išvysti ne industriją sudrebinti galinčias naujas idėjas (dizaineris turi kaip reta ryškų individualų braižą), o tobulo išbaigtumo, kokybės pavyzdį, estetikos šventę. Ar tuomet galime vadinti tai mada? Veikiausiai ne, tačiau tai paaiškina, kodėl ant bilieto bei plakatų puikuojasi žodžių junginys haute couture, o ne pret-a-porter. Žinoma, tai nereiškia, jog derėtų atlaidžiau reaguoti į kai kurias kūrėjo klaidas ar šiek tiek per daug gerai pažįstamus stilistinius sprendimus, tačiau paaiškina, kodėl reakcija po šou, mano nuomone, buvo truputį neadekvati ir net primenanti pastabumo varžybas.
Kaip jau minėjau įžangoje, J. Statkevičiaus aukštosios mados šou man siejasi su jauduliu, kurį sukuria ne tik ant podiumo regimi drabužiai, bet ir visų pojūčių sintezė. Už valandą išlaikytą dėmesį bei pristatymo ritmą reikėtų dėkoti režisieriui Gintarui Varnui – jo dėka šou pradžia buvo įtraukianti, pats kolekcijos demonstravimas dinamiškas, o finalinė dalis – įsimintina. Po netikėta įžanga virtusio trumpo kovos menų pasirodymo salę užliejo tamsa ir vieną iš akmenukais dengtų plotų nušvietė projekcijos, imitavusios smėlio tapybą ir japonišką sodo tvenkinį. Kai podiumo priekyje atsivėrė veidrodinėje sienoje sumontuotos slankiojančios japoniškos durys, pasirodė tradiciniu šalies kostiumu dėvintys vyrai, šou metu ant podiumo išleidę bei pasitikę grįžtančius modelius. Nors tai – itin smulkus akcentas, jis pristatymui suteikė ceremonijos nuotaiką, atkreipė dėmesį į kiekvieną pasirodantį modelį.
Apgalvotas buvo ir pristatymo finalas, nes kai kurie svečiai ant savo kėdžių rado po baltą gvazdiko žiedą ir užuominą, kad tai – komplimentas dizaineriui. Išėjęs nusilenkti J. Statkevičius nustebino tradiciniu japonišku drabužiu ir net specialiomis kojinėmis bei sandalais, tačiau baltų gėlių lietus įspūdį tik sustiprino. Ar šią idėją galima laikyti pernelyg akivaizdžiomis savimeilės apraiškomis? Gal, tačiau kai ant podiumo palengva leidžiasi žiedai, o atsistoję ploja penki tūkstančiai žiūrovų, reginiu nesigrožėti sunku. Juokais galima teigti, kad tos kelios akimirkos maloniai nustebino net griežtus dizainerio reikalavimus įvykdyti siekusius fotografus, tik įdomu, ar visose nuotraukose, kur užfiksuotas pats priklijuotą barzdą besiplešiantis J. Statkevičius, tikrai neregėti jo juodų sandalų padų…
Vis dėlto tas pats dizainerio perfekcionizmas lėmė, kad rasti didesnių priekaištų aukštosios mados kolekcijai sunku. Šių metų pavasarį keliavęs į Tekančios Saulės šalį bei įkvėptas joje persipinančių senosios tradicinės bei moderniosios kultūrų, J. Statkevičius savo kolekcijoje nesiekė parodyti iš turistinių gidų ar spalvingų nuotraukų pažįstamos stereotipinės Japonijos. Prisijaukinęs tiek imperinio laikotarpio pradžią menančias tradicijas, tiek jaunatvišką bei naujosiomis technologijomis patobulintą XXI-ojo amžiaus šalies veidą, dizaineris asmeninius atradimus bei pastebėjimus perteikė labai savitai, neišsižadėdamas sau priimtinos europietiškos elegancijos.
Pirmieji podiumu žengę modeliai dėvėjo klasikinio kirpimo baltus drabužius – tiesaus kirpimo sluoksniuoto audinio sukneles, kelnių kostiumus. Derinius papildė japoniški diržai, nedidelės skrybėlaitės, kartais – ir dailūs balti saulės skėčiai. Itin įdomu man pasirodė tai, kad kai kurios juodos grafinės detalės, puošusios baltus drabužius, priminė art deco stilistiką, intrigą kūrė ir perregimo audinio intarpai, švarkų nugaras papuošusios iš medžiagos suformuotos gėlės.
Manau, nesuklysiu teigdama, kad stipriausias kolekcijos siluetas buvo kelnių kostiumas. Nesvarbu, ar pasiūtas iš lengvo it pūkas balto audinio, iš smulkiai marginto šilko (tai sukūrė japoniško kimono įspūdį) ar ryškios neoninės medžiagos, kiekvienas kostiumas buvo nepriekaištingai sukirptas, patrumpinus kelnes ar įliemenavus švarką tobulai pritaikytas moteriškai figūrai. Efektingai atrodė ir moderniąją Japoniją atspindinčioje šou dalyje pristatyti sijonų kostiumėliai, iškart priminę anime komiksuose matytas mokyklines uniformas. Šią temą dizaineris interpretavo gan įdomiai – švarkai buvo kirpti asimetriškai, surišami ryškiai rožine virve, iš po rankovių lindo balti marškinių rankogaliai. XXI-ojo amžiaus aktualijas atitiko ir sportiškai atrodžiusios didelės ryškios delninės, neoniniai „De Grisogono“ laikrodžiai, valiūkiškos kuprinės, kelių apsaugos, net iš lakuotos neoninės odos pasiūti „Manolo Blahnik“ aukštakulniai bateliai. Iš bendro konteksto kiek iškrito nebent keletas ryškių suknelių ir prie jų derinti sportbačiai, o gal tai – tik odė šiuolaikinės Japonijos eklektikai?
Kiek daugiau klausimų kėlė finalinė pristatymo dalis. Joje J. Statkevičius, tarsi staiga pamiršęs kolekcijos temą, ant podiumo užkėlė keletą savo klientėms gerai pažįstamų šviesių spalvų suknelių. Smulkiai siuvinėtos, pagražintos audinio sluoksniavimu bei pabrėžiančios liemenį, jos atrodė puikiai, tačiau kiek sulėtino pristatymo ritmą, atrodė jau ne kartą matytos tiek pristatymuose, tiek žurnalų puslapiuose. Tiesa, žvilgsnį kliudė ir manekenėms nepritaikyta viršutinė konstrukcijos dalis, nes krūtinės srityje suknelės atrodė pernelyg kietos, tarsi sukaltos iš skardos. Pats finalas nudžiugino labiau – tamsių spalvų vakariniai ansambliai žavėjo dideliais apsiaustais, plevenančiu audiniu, subtiliais japoniškais akcentais. Galbūt kai kurie modeliai pernelyg priminė italo Giorgio Armani aukštosios mados liniją „Armani Prive“, tačiau buvo sunku nesigrožėti ramia ir suvaržyta, tačiau tuo pat metu dramatiška audinio istorija.
Paskutiniu šou akcentu tapo žinomiausios šių dienų lietuvių manekenės Editos Vilkevičiūtės demonstruotas šviesus nuotakos apdaras su raudono pamušalo apsiaustu. Nors finalinio akordo norėjosi kiek stipresnio, ryškesnio, gal net teatrališkesnio, E. Vilkevičiūtė įstabaus grožio drabužį pristatė puikiai, atskleidė imperatorišką jo dvasią, valdingumą, baltą tyrumą.
Nors pats pristatymas man pasirodė kiek kuklesnis nei praėjusių metų renginys, pasirinkta kolekcijos tema bei jos atskleidimas įsiminė ilgam. Mano nuomone, J. Statkevičiaus podiumo moteris dar niekada nebuvo tokia artima scenos aktorei – ji turėjo labai aiškų personažą (dama, geiša, mokinė, provokatorė, imperatorė…) bei papasakojo, kaip Japonijoje kito moteriškumo samprata, pačios moters požiūris į save. Istorijos pamoka, kuri tęsiasi net podiumą palikus paskutiniam „Manolo Blahnik“ kulniukui. Tikiuosi, kad kitų metų kursas bus ne mažiau įdomus.
Panaudotos nuotraukos priklauso ir yra pasiskolintos iš DELFI (K.Čachovskis, T. Vinickas), lrytas.lt (D. Umbrasas, T. Bauras), Vinco Alesiaus facebook profilio, De Grisogono facebook profilio (R. Mickevičiūtė)
X