Kiekvieną gruodį pradėdama pildyti reikšmingiausių metų industrijos naujienų sąrašą pastebiu, kad mados žurnalistika labai primena tai, apie ką mokykloje tekdavo kalbėti literatūros pamokų metu: kad ir kurio laikmečio tekstus reikėtų nagrinėti, kinta tik vardai ir detalės, tačiau temos išlieka tos pačios. Tik jeigu literatūroje dažniau kalbama apie amžinąsias vertybes, mados žurnalistai nuolat domisi tendencijų ištakomis, verslo naujienomis bei, žinoma, nuolat kintančia mados namų padėtimi. Pastaroji tema – turbūt įdomiausia bei sukelianti daugiausiai diskusijų, nes atleidus ar priėmus dirbti naują kūrėją sunku nuslėpti asmenines simpatijas bei į situaciją žvelgti nešališkai. Šiemet kalbame apie Marcą Jacobsą „Louis Vuitton“ pakeitusį Nicolas Ghesquiere, prieš keletą metų netilo spėlionės, kas galėtų pakeisti Johną Galliano „Christian Dior“ mados namuose.
Vis dėlto atmintyje giliausiai įsirėžė praėjusių metų ginčai dėl Hedi Slimane paskyrimo „Saint Laurent“ (taip, vis dar be „Yves“) dizaineriu, kurie privertė diskutuoti ne tik apie podiumų mados supanašėjimą su greitąja mada, bet ir apie pagarbą prekės ženklo istorijai, kūrėjo svarbą visų mados namų verslo strategijai. Apie kontroversišką sprendimą metų pradžioje rašiau ir aš, tačiau pastaruoju metu pavadinimą „Saint Laurent“ straipsniuose aptinku vis rečiau. Ar kritikų ginčais bei atviru paties dizainerio pasipiktinimu paženklinta drama baigėsi? Atrodo, kad taip, o „Saint Laurent“ pardavimų rodmenys, nepaisant nuolatinio drabužių lyginimo su „Topshop“, auga greičiau nei bet kada.
Teisūs buvo tie apžvalgininkai, kurie visą „Saint Laurent“ situaciją nusprendė vertinti neutraliai bei kiek šokiruojančias prancūzo H. Slimane idėjas priimti kaip gerai apgalvotą verslo strategiją. Pakeistas mados namų pavadinimas, iš pagrindų pertvarkytas rinkodaros planas, už pokyčius atsakingas, tačiau nieko nekomentuojantis dizaineris – visa tai patvirtino taisyklę, kad kuo mažiau žinoma, tuo lengviau sukelti ginčą, pasipiktinimą, priversti abejoti. Galbūt kai kurios H. Slimane idėjos iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti pernelyg drąsios bei paremtos egoizmu, tačiau po patirto šoko atsikvošėję kritikai bei mados gerbėjai pradėjo įžvelgti dabartinio dizainerio bei mados namų įkūrėjo sumanymų paraleles.
Nors Y. Saint Laurentas XXI-ajame amžiuje dažniausiai minimas nebent kaip „Le Smoking“ autorius ar „pret-a-porter“ tradicijų krikštatėvis, dažnai pamirštama, kad jis taip pat nevengė šokiruoti provokuojančiomis pristatymų idėjomis, buvo ne kartą nušvilptas kritikų bei kartu su jaunimo tarpe populiariais muzikantais formavo visuomenėje vyravusias tendencijas. Geriau įsigilinus į istorinius faktus H. Slimane kolekcijos pradeda atrodyti nebe kaip protestas prieš „Saint Laurent“ vardą, o tiesiog moderni interpretacija to, kas šiandien jau užmiršta. Pagalvojus, kad praėjus beveik pusei amžiaus emocijos pirmosiose šou eilėse vyrauja tos pačios, o pirkėjos neatsispiria pagundai įsigyti dalį moderniosios mados istorijos, nevalingai kyla šypsena bei norisi pagirti H. Slimane už tobulai sužaistą tokių šachmatų partiją.
„Premiers Modeles“ serija
Kai prieš pusmetį daug kas svarstė, ar „Saint Laurent“ moteris tikrai dėvės abejotinai atrodančias „babydoll“ tipo sukneles bei perregimą kristalais siuvinėtą kostiumą, H. Slimane nusprendė išleisti bent keletą komerciškai patrauklesnių kapsulinių kolekcijų, net paprasčiausius podiumo modelius liepti siūti rankomis garsiojoje Paryžiaus atelje bei didžiausią dėmesį skirti drabužių kokybei. Nors ne kartą kilo pykčiai dėl nesuvokiamas pinigų sumas kainuojančių elementarių drabužinės pagrindų, pirmųjų dizainerio kolekcijų drabužius išbandyti išdrįsę pirkėjai jiems negaili pagyrų – esą tiek audiniai, tiek pasiuvimas žymiai geresni nei buvusio „Yves Saint Laurent“ kūrėjo Stefano Pilati darbo laikotarpiu, tad kaina pateisina tiek gaminių kokybę, tiek garsių Paryžiaus mados namų vardą.
Ne paslaptis, kad šiandien panorėjus įsigyti „Saint Laurent“ logotipu paženklintą palaidinę tenka sumokėti bent pusantro tūkstančio eurų, odinės kelnės ar švarkas kainuoja virš dviejų tūkstančių, o suknelių etiketėse galima rasti ir penkiaženklį skaičių. Ir internetinėse parduotuvėse beveik viskas išperkama vos per keletą savaičių, drabužiai pasirodo beveik kiekviename svarbesniame mados leidinyje, juos noriai perka bei dėvi įtakingiausios industrijos moterys, o greitos mados tinklai skuba kopijuoti kiekvieną detalę.
—
—
—
Taip, drabužiai atrodo… paprasti, tačiau tenka pripažinti, kad H. Slimane meistriškai balansuoja tarp šių dienų jaunimui vėl priimtinos muzikos temos (rokenrolo tradicijos, „indie“ įvaizdis, „grunge“ akcentai) bei klasikinių kokybiškai išbaigtų idėjų, kurias nesunku parduoti. Nusprendusi įvertinti šiuo metu siūlomą „net-a-porter.com“ asortimentą bei sudėlioti keletą „Saint Laurent“ įvaizdį atitinkančių derinių pastebėjau, kad didžiausia H. Slimane stiprybė – sukurti tai, ką galima vadinti tobulomis odinėmis kelnėmis, tobulu paltu, tobulu megztiniu. Jeigu paprasčiau – tai, ką norisi dėvėti būtent dabar, tačiau galima vadinti ir protinga investicija. Tam skirtas ir jo „Le Smoking“ projektas, taip pat manekenės Frejos Behos pristatoma „The Permanent Collection“ linija. Žinoma, visus kampanijų modelius atrenka, derinius sudėlioja bei nuotraukas sukuria pats H. Slimane (prieš grįžimą į industriją jis keletą metų skyrė vien fotografijai). Jo žodis lemiamas net tada, kai drabužiai patenka į salonus bei reikia nuspręsti jų pateikimą erdvėje.
Šis sekmadienio pasirinkimas neturėtų būti laikomas romantiška serenada naujai „Saint Laurent“ krypčiai ar H. Slimane genialumui – greičiau paskatinimu atkreipti dėmesį į tai, kaip teisingai sudėliotas veiksmų planas vos per metus gali 180 laipsnių kampu pakeisti suvokimą apie mados namų įvaizdį, išskleisti visą emocijų paletę (nuo pykčio iki reakcijos „noriu!“) bei parodyti, jog iš pradžių gan prieštaringai vertinama strategija gali nulemti didžiulę sėkmę. Faktai kalba patys už save – palyginus su 2012-aisiais, pirmą šių metų ketvirtį „Saint Laurent“ pardavimų rodmenys ūgtelėjo 19 procentų ir buvo atidaryti devyni nauji salonai. Pažvelgus atgal lyg ir norėtųsi sakyti „daug triukšmo dėl nieko“, tačiau šįkart gerai žinomą pasakymą teks truputį perfrazuoti – daug triukšmo, nes buvo verta!
„The Permanent Collection“ serija
Nuotraukos iš ysl.com, koliažų detalės iš net-a-porter.com
X