Ar mada gali būti laikoma religija? Ar įmanoma melstis jos iškeltiems dievams, sukurti kultą, net patirti palaimą įvykus tam, ką galima vadinti atsivertimu? Absurdas? Bandymas madai suteikti ypatingą reikšmę? O gal – tikra aktualija šių dienų kontekste, kai madinga gali tapti net religija, o žodis „dievinu“ praranda sakralią reikšmę?
Šiemet „Mados injekcijos“ komisija jauniesiems kostiumo dizaino talentams pasiūlė nagrinėti sudėtingą reiškinio prilyginimo religijai temą, tačiau peržvelgus visas 16 antradienio vakarą pristatytų kolekcijų norėjosi paklausti, ar mada tiki patys kūrėjai. Tiek savo darbus parodę ant podiumo, tiek sprendę, kas vertas laureato vardo. Ir siekiu kalbėti ne tik apie konkurso temos paisymą, bet ir patį „Injekcijos“ tikslą, ne pirmą kartą keliantį abejonių bei skatinantį diskusiją apie karjerą tik pradedančio kūrėjo padėtį Lietuvoje.
Nors labai nemėgstu frazės „šviežias kraujas“, ypač kai ji vartojama kalbant apie jaunus kūrėjus, pritariu pastebėjimui, kad šalies mados industrijos apytaka greitėja bei atrodo atjaunėjusi. Kiekvieną mėnesį kultūros ir gyvenimo būdo leidiniai pristato bent po keletą perspektyvių pavienių dizainerių ar prekės ženklų, apie juos greitai sužino naujovių trokštantys mados gerbėjai, o originalios lietuvių idėjos sulaukia pripažinimo užsienyje ar bent patraukia dėmesį internetinėje erdvėje. Jau kurį laiką nebesistebiu išgirdusi, kad vienas ar kitas pažįstamas žmogus pradėjo gaminti papuošalus, mąsto apie aksesuarų liniją, kuria avalynę ar drabužius. Kaip skelbia juodas užrašas ant šviesios Šiuolaikinio meno centro sienos, kiekvienas yra menininkas, tačiau tik menininkai tai žino. O šiandien būti kūrėju – kaip niekada madinga.
Natūralu, kad pradėjus stebėti jaunosios dizainerių bangos formavimąsi kyla klausimas, kaip jiems įsitvirtinti industrijoje, gebėti parduoti kuriamą produktą ir sukurti patrauklų prekės ženklą. Socialiniai tinklai dėl neįtikėtinai didelio informacijos srauto šiandien jau nebevadinami palankia erdve idėjų sklaidai, bandymai patraukti žiniasklaidos dėmesį dažnai kelia šypseną, o lėšų pristatymui ar reklamai daugeliu atvejų nėra. Išeitis? Pradedančių dizainerių greitkeliu į industriją siekianti tapti „Mados injekcija“, suteikianti podiumą, garantuojanti bent kelis sakinius žiniasklaidoje bei galimybę savo darbus parodyti tikslinei auditorijai.
Vis dėlto jau ne pirmus metus stebėdama „Mados injekcijos veiklą“ dar nesugebu suvokti tikrojo šio konkurso tikslo. O jeigu jis ir egzistuoja, tuomet konkurso rengėjai linkę jį labai laisvai interpretuoti. Nors „Injekcija“ skirta naujų talentų paieškai, ant podiumo kolekciją rodo jau dešimtį kolekcijų pristatęs kūrėjas iš Latvijos. Abejoju ir siekiu ieškoti originalių idėjų, kitokio požiūrio į madą, nes atrenkamos kolekcijos kasmet šiek tiek panašios vienos į kitas, lyg atrankos komisija laikytųsi keistų standartų ar darbus atrinktų tiesiog pagal savo aiškiai susiformavusį skonį. Dėl to yra tekę girdėti pastabų iš pačių kūrėjų, kurie teigia anketų nepildantys vien todėl, kad jų pasirinkta stilistika konkursui tiesiog ne(į)tiktų.
Sunku suprasti ir tai, kodėl siūloma tema, nors kolekcijos su ja dažniausiai visai nesusijusios (todėl seniau darbus sukūrę dizaineriai temą „pritempti“ bando paaiškinamuoju tekstu). Taip, nustačius kryptį lengviau renginiui suteikti gilesnės prasmės, tarsi deklaruoti naują tikslą, tačiau ant podiumo to nematyti. Tiesa, didžiausia šiemet pastebėta keistenybė – truputį atsainus rengėjų požiūris į pristatomų kolekcijų pateikimą. Taip, jauniesiems dizaineriams suteikiamas podiumas, grožio meistrai, iš dalies – ir modeliai, tačiau pristatymų metu kartu su šalia sėdėjusia kolege norėdavome derinius perdėlioti, pakeisti avalynę ar aksesuarus. Vien todėl, kad kai kurias kolekcijas, nepabijosiu žiauroko žodžio, sugadino ne itin vykę stilistiniai sprendimai. Suprantama, kad pasamdyti kolekcijas peržiūrėti ir dizaineriams patarti galintį stilistą nėra lengva, tačiau to išties trūko.
„Injekcija“ šiemet sulaukė net 74 paraiškų, buvo atrinktos 16 kolekcijų po penkis modelius, o renginys vėl vyko Nacionalinės dailės galerijos erdvėje. Įdomu tai, kad šiemet buvo gan nesudėtinga išskirti pagrindines pristatytų kolekcijų idėjas – dauguma dizainerių rinkosi švarų minimalistinį sportinį stilių, masyvią platforminę avalynę. Todėl maloniai nustebino iš bendro konteksto išsiskyrusi Monikos Ženytės bei Faustos Povilonytės mezginių kolekcija, Liucijos Domkutės interpretacijos gyvatės odos tema, Kristinos Rutkauskaitės raštuoti kostiumai. Nors visos trys kolekcijos turėjo aiškią kryptį, vėlgi trūko stilistų pagalbos – pirmąją norėjosi kiek „palengvinti“ ir atsisakyti odinių drabužių, antrajai kaip tik trūko griežtumo, išbaigtumo (ji atrodė pernelyg trapi, tarsi paskutinės siūlės būtų tvirtintos užkulisiuose), o trečiajai parinkta ne itin tinkama klasikinė avalynė, įstabius raštus užgožė pernelyg konservatyvi kostiumo idėja.
Norėtųsi pastebėti, kad didžiajai daliai šiemet atrinktų kolekcijų trūko išgrynintų idėjų, unikalaus ir lengvai atpažįstamo braižo. Žvilgsnį antradienio vakarą prikaustė bei gilesnę diskusiją paskatino vos du darbai – „post-punk“ stiliaus Akvilės Jančauskaitės kolekcija bei Ugnės Martinaitytės krikščioniškų simbolių bei gatvės mados sintezė. Tinkama bei ryški stilistika, į penkis modelius sėkmingai „sutalpinta“ idėja, profesionalus pateikimas lėmė ne tik tai, kad merginos konkursą laimėjo, bet ir itin palankius atsiliepimus po renginio. Vieno pokalbio metu net kilo idėja, kad U. Martinaitytės darbu galėtų susidomėti kompanija „Audimas“, o A. Jančauskaitė galėtų būti tinkamai atlikto stilisto darbo pavyzdys, kuriam netrūko drąsos ir aiškumo. Gerą įspūdį paliko ir kiek švelnesnis, moteriškesnis Karolinos Fomičiovos braižas, balta minimalistinė Anos Romanovos bei Dovilės Cibulskaitės kolekcija, Gintarės Salemonaitės truputį ironiškas žvilgsnis į šių dienų madą bei tai, ką vadiname klasika.
Nemaloniai nuteikė kelios kolekcijos, kurios atrodė tarsi sukomponuotos iš parduotuvėje rastų jau pasiūtų drabužių (paprasti marškiniai, šortai, marškinėliai…), taip pat į Alexanderio McQueeno braižą pretenduoti bandę darbai ar tiesiog nekokybiškai atrodę drabužiai. Žinoma, paskutinės nakties darbo išvengti dažniausiai nepavyksta, o neretai paskutiniai štrichai dėliojami modeliams jau išsirikiavus prie podiumo laiptelio, tačiau vis tiek norėtųsi daugiau išbaigtumo, ypač kai pristatomi tik penki modeliai. Gal nedera kartoti to paties, tačiau manau, kad tam tikrų standartų nustatymu pasirūpinti turėtų organizatoriai, kurie „Injekciją“ rengia nuo 2008-ųjų ir ant „Infekcijos“ podiumo užkėlė ne vieną dabar gerai žinomą kūrėją. Tai kaip ten su religija bei tikėjimu mada? Kol kas patikėti ar dievinti „Injekciją“ dar sudėtinga, tačiau galbūt kitų metų tema bus progresas…
—
Evaldo Stakėno, Audriaus Solomino, Tautvydo Stuko ir Tomo Janulevičiaus, taip pat Š. Mažeikos (DELFI) nuotraukos
Dėkoju renginio organizatoriams už suteiktą akreditaciją
X