Viena pagrindinių priežasčių, lėmusių mano susidomėjimą mada – nuolatinės naujų formų paieškos tyrinėjant senas, jas interpretuojant bei pritaikant dabarčiai. Mada turi savo pamatus ir tradicijas, tačiau kasdien kinta, numiršta, atgimsta, o diskusijos apie kylantį anti-mados judėjimą ir nebesuvokiamą tendencijų gausą (ar šiais laikais kažkas dar gali būti nemadinga?) tampa… to paties besisukančio mados rato ir nuolatinio dialogo dalimi. Pastaruosius penketą metų bene svarbiausia viešojo diskurso tema buvo lėta ir skausminga aukštosios mados agonija. Kaip „haute couture“ gali gyvuoti pokrizinėje mados visuomenėje, kurios pagrindinė vertybė – „investiciniai“ kasdieniai marškiniai? Ar tai nėra beviltiškai pasenusi ir dar labiau beviltiškai brangi užgaida, šiandien neretai naudojama net naujų kvepalų reklamai? (Pasidomėkite paskutiniu „Viktor & Rolf“ pristatymu.) Ar viskas tikrai taip blogai ir galime ruošti vinis karstui? Rodos, kai aukštoji mada atsiduria po smailiu it Damoklo kardas minimalistiniu batelio kulniuku, šį pavasario-vasaros sezoną netikėtu prieglobsčiu tampa… sportbačio padas.
Rafas Simonsas pasakoja, kad įsivaizduoja, kaip jo klientė nužengia nuo raudonojo kilimo, nusiauna nepatogius aukštakulnius batelius, iš rankinės išsitraukia sportbačius ir vakarą tęsia (bei rytą pasitinka) klube. Karlas Lagerfeldas, nors po akiniais ir slepia žvilgsnį, su šypsena retoriškai klausia: „couture bėgimas – gan elegantiška idėja, ar ne?“ Ir jie abu, atstovaujantys dvejiems garsiausiems Paryžiaus mados namams, šį sezoną nusprendė į aukštąją madą pažvelgti naujai. Tiesa, „naujai“ nederėtų maišyti su prieš keletą metų eskaluotu žodžiu „kasdieniškai“, kai sukneles pakeitė kostiumėliai, o siuvinėtus apsiaustus – paltai. Taip, siluetai pakito. Ore sklandančios idėjos – irgi. Tačiau tai nereiškia, kad sportinių batelių pora, kuriai pasiūti reikėjo bent trijų dešimčių valandų ir kruopštaus rankų darbo, nėra aukštoji mada. Tik kitokia. Ir, drįstu pakartoti, ne kasdieniška.
Magical handwork separates haute couture from the rest of fashion, but it depends on modern ideas to be relevant.
Cathy Horyn
Nors pirma mados žiniasklaidos bei priekinių eilių viešnių reakcija į ant podiumo parodytus sportbačius buvo šokas, bent keletą dienų po „haute couture“ savaitės pabaigos kalbėta apie mados namų poreikį taikytis prie jaunosios kartos įgeidžių. Paprasčiau tariant, aukštosios mados meną padaryti suprantamesnį, artimesnį naujajai „couture“ klientei, kuri pakvietimą į „white tie“ renginį atsiima avėdama spalvingus „New Balance“ batelius. Taip, jos riešą puoš „Cartier“, o rankose matysite „Bottega Veneta“ rankinę, tačiau jos požiūris į prabangą gerokai skiriasi nuo „damų, kurios pietauja“ (ladies who lunch) ir subtilią aukštąją madą dėvi net dienos metu.
Vis dėlto esu linkusi tikėti, kad tai – vienas akivaizdesnių ir patogesnių pastebėjimų, įtikinančių kiekvieną, žinantį įprastus pasiūlos ir paklausos dėsnius. Tačiau galbūt klausimą apie aukštosios mados taikymąsi prie šių dienų klientės reikėtų performuluoti ir daugiau kalbėti ne apie galutinį tašką (pirkėją), o pačią aukštąją madą? Gal reikėtų svarstyti, ar poreikis keistis buvo vidinis, padiktuotas pačių kūrėjų nuojautos? Mano nuomone, ši kryptis – gerokai įdomesnė ir skatinanti gilesnę diskusiją.
Šiandien apie aukštąją madą neretai kalbama kaip apie praeities reliktą, dažname straipsnyje galima atrasti ir sąvoką „auksinis aukštosios mados amžius“. Nors turbūt kiekvienas garsiose Paryžiaus ateljė dirbantis meistras patikintų, kad rankomis vis dar atliekami dabartinių profesionalų darbai pranoksta minėtojo amžiaus „haute couture“, į šį meną žiūrima atsargiau. Jis tarsi prarado savo intymumą, nes pristatymai labiau primena ne klienčių susibūrimą norint apžiūrėti tai, ką jos dėvės ateinantį sezoną, bet šaltą, stiklo siena atitvertą ir auksu įrėmintą tobulo grožio paveikslą. Supraskite – gali pasižiūrėti iš tolo, tačiau ne paliesti ar, šiukštu, pasimatuoti. Aukštoji mada nepasiekiama? O galbūt dabar kaip tik pati nusimeta šarvus išlaikydama tobulą darbų išpildymą ir techninį kruopštumą? Manau, būtent tai ir buvo viena pagrindinių „Chanel“ bei „Christian Dior“ pristatymų temų.
Itin įdomus man pasirodė „Dior“ dizainerio R. Simonso pasakymas, kad kolekcija neturi konkretaus esminio motyvo, yra gan abstrakti, tačiau dedikuota įsivaizdavimui, kaip mados namų įkūrėjas būtų reagavęs į visuomenės bei mados pokyčius septintojo dešimtmečio pradžioje. Midi ilgį keičia mini, sunkius audinius – moderniomis technologijomis sukurti nauji lengvi, atsiranda populiarioji kultūra bei jaunimo judėjimai, račiau R. Simonsas nesiekė tiesiog sutrumpinti sijonų ar subtilią pilką paletę pakeisti psichodeliškai ryškia. Jis pasirinko lengvumą, siluetų grynumą, futuristinius septintojo dešimtmečio metalinius elementus pakeitė smulkiai siuvinėtu sluoksniuotu audiniu, o „Junon“, „Passage“ ar „Bar“ modelius formavo iš karpytos medžiagos, kurios atvirieji elementai atskleidė gėlių raštus imituojančius siuvinėjimus. Avalynė – metalizuoti lenkto kulno bateliai arba siuvinėti sportbačiai, aksesuarai – „couture“ intymumą simbolizuojančios plonytės metalinės gijos, surištos į kaspino formą.
And to those worried about making too much of a statement, they should take their cue from Raf Simons and his way with couture: Be daring, be different, only move forward.
Mark Holgate
Šiek tiek paradoksalu, tačiau tiksliausiai šou nuotaiką išreiškė šukuosenas kūręs meistras Guido Palau: „Rafas norėjo kažko, kas atspindėtų dabartį. Kolekcijoje nėra nieko, ką galėtume susieti su bet kuriuo kitu laikotarpiu, tad pagrindinės gairės – modernumas, sąsajų vengimas.“ Būtent tai ir yra naujosios „haute couture“ krypties uždavinys – keistis, judėti į priekį, nusimesti seną drabužį ir vengti savaime suprantamų sąsajų išlaikant braižo savitumą bei gerbiant tradicijas. Kaip teigė pats dizaineris, aukštosios mados poza ir statiškumas šiandien nebėra aktualūs – XXI-ojo amžiaus žmogus vertina judėjimą. Analogijų gausu tiek kalbant apie žiniasklaidos vizualumą, tiek apie mados daugiafunkciškumą, tiek apie kūno kultą. Niekas nebestovi vietoje, tad kodėl aukštoji mada turėtų likti užnugaryje, ypač kai ką kuria dizaineris, dievinantis modernų meną ir „techno“ stiliaus muziką?
Į devintąją dešimtį (taip, tikrai) įžengęs Karlas Lagerfeldas kiekvieną sezoną klasikinius „Chanel“ kodus taiko jaunai klientei ir puikiai jaučia gatvės mados pulsą, didžiulius žingsnius jis žengia ir stengdamasis modernizuoti aukštąją madą, padaryti ją vėl aktualią. Taip, yra moterų, kurių socialinis statusas įpareigoja jas dienos metu dėvėti „Chanel Couture“ kostiumėlius, tačiau viešai pristatydamas kolekcijas dizaineris kalba tiek apie kruopštų rankų darbą (tvidas šioje kolekcijoje – ne audinys, o jo faktūrą imituojantys siuvinėjimai), tiek apie pačios Gabrielle Chanel atspindžiu tampančią moters viziją – drąsi, visuomenės normas laužanti ir eksperimentuoti mėgstanti maištininkė, turinti savitą elegancijos suvokimą ir… puikų skonį.
Todėl ant „Chanel“ podiumo parodyta itin šviesi kolekcija iš tiesų buvo tai, ką galima vadinti „haute couture v2.0“ – nauji technologiniai sprendimai (žvyneliais dengto ir perregimo audinio sluoksniavimas siekiant išgauti subtilaus švytėjimo efektą), duoklė klasikai (smėlio laikrodžio silueto pasirinkimas), XXI-ojo amžiaus požiūris („Massaro“ gaminti sportbačiai, dengti nėriniais, perlais, pitono oda). Tai ir yra atgimusi aukštoji mada, o K. Lagerfeldas – vienas jos krikštatėvių. Net jeigu kartais šmaikščiai prieštarauja mados namų kodams ir ant podiumo užkelia korsetus, iš kurių moteris G. Chanel prieš šimtą metų revoliucingai išlaisvino. Paradoksai ir prieštaravimai – dar viena priežastis, skatinanti artimesnį pažintį su mada, tačiau apie tai – turbūt jau kitą kartą.
Nuotraukos T Magazine, Vogue.com, Dior Mag, New York Times
Kiti mano straipsniai apie aukštosios mados pristatymus portale lrytas.lt: Schiaparelli, Dior, Chanel, Atelier Versace, Jean Paul Gaultier, Valentino, Armani Prive, Elie Saab, Giambattista Valli. Visos aukštosios mados savaitės apžvalga, publikuota žurnale „Stilius“, yra ČIA.
X