Leiskite Jus nustebinti – mados industrijoje dirbantys žmonės pasižymi puikiu humoro jausmu. Jie mėgsta sarkazmą bei nevengia ironiško tono, ką iš šono veikiausiai galima palaikyti paprasčiausia arogancija. Jie nevengia pasijuokti iš savęs, lengvai pašiepti kolegų ir komentuoti jų darbų. Nieko pikto, nieko asmeniško. Tiesa, kartais tai suprasti gali būti sunkoka, o nesupratimai perauga į nesusipratimus, iš kurių išsirutulioja netinkamos interpretacijos bei generalizacijos. Viskas galų gale atsiduria viešajame diskurse ir… humoro nebelieka.
Vėsų antradienio vakarą išėjus pro Lietuvos nacionalinio dramos teatro duris pajausti aplinkoje tvyrančias nuotaikas buvo paprasta it palto audiniui persismelkti netoliese rūkančios kolegės tabako kvapu. Vos keletas minučių lauke ir tapo aišku, kokie komentarai apie Agnės Kuzmickaitės 2014-ųjų pavasario kolekciją vyrautų spaudoje, jeigu vietoje iš anksto atsiųsto pranešimo ar svečių nuotraukų galerijų būtų pateikiami nugirsti vertinimai, pasakyti su ironiška šypsena nuolat linksniuojant žodį “drugeliai”. Nors po kelių akimirkų surimtėjama ir pradedama diskutuoti apie siluetus bei šou kokybę, daugeliui įstringa būtent ironiškos pastabos apie vieną elementą ir skubama skėsčiojant rankomis klausinėti “Ir vėl?”. Leiskite Jus nustebinti dar kartą – derėtų sakyti „Pagaliau“.
Žinoma, galima kalbėti apie žurnalistinį nešališkumą, tačiau nagrinėjant madą – emocija, estetiniu suvokimu bei konkretaus kūrėjo pasaulėžiūra paremtą reiškinį – subjektyvumas, ypač paremtas argumentais, tampa svarbiausiu analizės elementu. Todėl suprantu turinti pripažinti, kad dabartinė A. Kuzmickaitės kūrybos kryptis, ypač palyginus ją su ankstesnėmis kolekcijomis, man neatrodo pilnai atskleidžianti dizainerės talentą. Tačiau ją stebėti įdomu. Kaip kintančią pasaulėžiūrą, naujų įkvėpimo šaltinių paieškas, asmeninio gyvenimo pokyčių įtaką.
Tiesa, šįkart į pirmą planą esu linkusi iškelti ne tai, ką kiekvienas skaitytojas gali įvertinti peržiūrėjęs naujienų portalų pateikiamas galerijas. Naujausia A. Kuzmickaitės kolekcija, ne pirmą sezoną leitmotyvu tapęs drugelis bei auditorijos reakcija mane paskatino į šį reiškinį pažvelgti iš kitos pusės, kurioje daugiau lemia ne asmeninis skonis, audinių ar pasirinkto kolorito aptarimas, bet pamąstymai apie prekės ženklą, jo atpažįstamumą bei potencialą.
Ir pati A. Kuzmickaitė (ar bent jos komanda) puikiai žino, kad į šią pusę investuoti verta. Net mažoje Lietuvos rinkoje itin svarbu tinkamai išnaudoti visus įmanomus komunikacijos kanalus, tobulinti lengvai atpažįstamą braižą, daug dėmesio skirti universaliai, lengvai transformuojamai simbolikai. Vieni kūrėjai prioritetą teikia savo vardo ir asmens populiarinimui, kiti – originaliai prekės ženklo sklaidos idėjai (pavyzdžiu galėtų būti dueto “labadiena” plakatai ant Vilniaus senamiesčio sienų). A. Kuzmickaitės komandos bendravimas su žiniasklaidos priemonėmis, surengtas šou, klientėms jau pažįstamas stilius bei, žinoma, prekės ženklu tapęs drugelis man atrodo labai sveikintina praktika, taikoma ir didžiųjų užsienio mados namų.
Aptariant šių metų renginį būtina paminėti, kad dizainerės komanda, dėl organizacinių pristatymo klaidų pernai sulaukusi daug kritikos, savo pamoką išmoko. Net jei išmokti reikėjo tikrai nemažai. Jokių priekaištų nei dėl erdvės trūkumo (Nacionalinis dramos teatras – įdomus pasirinkimas), akreditacijų skyrimo žiniasklaidos atstovams, sprendimo bendrą šou rengti tiek kviestiniams svečiams, tiek nusipirkusiems bilietus dizainerės gerbėjams. Vienintelis abejotinas sumanymas – podiumo įrengimas ant scenos, nes buvo sunku geriau įvertinti drabužius šou stebint iš parterio, tad įdomu, ar patenkinti liko vietas amfiteatro dalyje pasirinkę žiūrovai. Galima kalbėti ir apie garso takelyje jaustas nereikalingas pauzes, tačiau tai galima atleisti dėl puikių vizualizacijų, gero apšvietimo, finalinėje šou dalyje iš balionų sukurtos instaliacijos ir manekenės Smiltės Bagdžiūnės pasirodymo.
Pati kolekcija, kaip jau minėta, nėra tai, ką norėtųsi vertinti dėmesį kreipiant tik į siluetus ar koloritą. Daugiau paskatos nesuteikia ir žiniasklaidai išplatintas pranešimas, kuriame galbūt naudingą faktinę informaciją nustelbė frazės apie neatpažįstamais tapusius kasdienius siluetus, atgaivą spalvų ištroškusioms akims ar įprasto drabužio įvaizdį pakeitusias drugeliais padabintas sukneles.
Neketinu slėpti, kad kai kurie kolekcijos modeliai išties intrigavo ir privertė tikėtis kiek daugiau, ypač juodoji dalis – smokingo tipo suknelės, ilgaauliai batai, masyvus džemperis užapvalinta pečių linija, apdovanojimų juostos interpretacijos. Vis dėlto vaikystės piešiniais puoštų marškinių dalies, maudymosi kostiumėlių sekcijos bei stiprų déjà vu jausmą sukėlusių romantiškų suknelių finalo triptikas atrodė mažų mažiausiai keistai. Būtų įdomu sužinoti ir mintį, slypinčią už sprendimo paplūdimio aprangą demonstravusioms manekenėms duoti drugeliais siuvinėtas pagalves bei derinį užbaigti šlaunų vidurį siekusiais ilgaauliais.
Taigi net jeigu pačią mados namų komunikaciją bei prekės ženklo stiprinimą esu linkusi laikyti teigiamu bruožu, didžioji dalis kolekcijos privertė galvoti, kad kartais didžiausi privalumai gali tapti našta. Drugelis – neatsiejama A. Kuzmickaitės įvaizdžio dalis, kuri ne pirmą kartą tampa ne tik kertiniu kolekcijos motyvu, bet ir priežastimi pirkti šia simbolika paženklintus džemperius bei gatvėje vis dažniau matomas kepures. Esu įsitikinusi, kad tokį universalų bei patrauklų simbolį galima interpretuoti bei kūryboje naudoti labai įvairiai, ko A. Kuzmickaitė, rodos, dar nedrįsta daryti.
O gaila, nes drugelis gali būti vaizduojamas ne tik rašto ar aplikacijos pavidalu, bet ir įkomponuotas į drabužio formą, pateiktas netikėtame kontekste. Jeigu tik pavyktų atrasti naujų būdų simboliui pritaikyti, galbūt net nustumti jį į antrą planą, kaip, pavyzdžiui, “Burberry” mados namai elgiasi su langelių motyvu, būtų išlaikytas ir žiūrovo susidomėjimas, ir prekės ženklo savitumas. Jeigu šiandien pagrindinis kūrėjos tikslas vis dar yra teigti, kad drugelis – jos išskirtinumas (žiniasklaidoje pasirodančių „nuosavybės“ konfliktų minėti turbūt nereikia), norėtųsi patikinti, kad šis darbas jau atliktas.
Turėčiau pabrėžti, kad šis pristatymas į A. Kuzmickaitės kūrybą leido pažvelgti per kiek kitokią, rečiau aptinkamą prizmę ir jos darbą įvertinti ne kaip konkrečią atitinkamo modelių skaičiaus kolekciją, bet indėlį į prekės ženklo ateitį, norą judėti atitinkama kryptimi bei didinti savo vardo žinomumą. Taip, galbūt kai kurie sprendimai abejotini, o kitų šalies kūrėjų praktika rodo, jog konkretus prekės ženklas nėra būtinas elementas norint įtvirtinti savo mados namų įvaizdį, tačiau A. Kuzmickaitė yra sektinas pavyzdys. Ir, net jeigu romantiškas „kasdienybės karalienės“ įvaizdis Jums ne itin priimtinas, galbūt kitą kartą išvydus suknelę puošiantį drugelį derėtų ne atsidūsti „ir vėl…“, o nusišypsoti, nes atpažinote lietuvišką prekės ženklą. Pagaliau.
Nuotraukos K. Čachovskio, Š. Mažeikos (DELFI/Moteris.lt)
Dėkoju dizainerės komandai už suteiktą akreditaciją
X