Tas saldžiai kartus žodis įkvėpimas. Toks pažįstamas iš kiekvieno apžvalginio teksto, mados kūrėjų komentarų ir bandymų atrasti bent menkiausią galimybę sukurti kontekstą kūrybai. Ir mada pradeda jo nemėgti, nes įkvėpimą dizaineriams vis dažniau atneša (o gal kaip tik padeda maskuoti jo stoką) stereotipinė dirbanti moteris, modernus vyras ar XXI a. gyvenimo būdas. Mada bijo įkvėpimo, nes bijo virsti teatru, kur kiekvienas kostiumas pritaikytas tik tam vieninteliam herojui, o šiandieninė situacija diktuoja būtinybę įtikti visiems. Tarsi nuklydimai minčių labirintais būtų yda, o mūzų išskirtinumas žavėtų nebent perkamąja galia.
Tiesa, kartais įkvėpimas turi ir tamsiąją pusę. Tą, kuri apakina kūrėją ir išlaisvindama jo vaizduotę suriša rankas. Jeigu tiksliau – sukuria ribas, kurias dizaineriui tampa baisu peržengti. Kai šviesos nulydėjo paskutinį Juozo Statkevičiaus Maroko kolekcijos modelį, dar kurį laiką mąsčiau, ką apie įkvėpimą pasakytų pats mados kūrėjas. Ar pasirenkama tema leidžia save išbandyti naujame, mažiau pažįstamame idėjų lauke, ar priešingai – palengvina užduotį ir sukuria aiškesnę apibrėžtį galimoms temos interpretacijoms. Geriau pažįstantiems J. Statkevičiaus kūrybą atsakymą turbūt buvo lengva rasti ketvirtadienį vakare ant podiumo. Aš jo ieškau iki šiol, bet todėl ir įdomu į kolekciją žvelgti per įkvėpimo prizmę ir rašyti būtent apie jį – tokį abstrakčiai konkretų, dažnai nepasiduodantį logikai ir emocionalų. Beveik anarchišką.
Ilgoką įžangą baigti pastebėjimu apie anarchizmą nusprendžiau ne veltui, J. Statkevičių visad laikiau lietuviškos mados anarchistu, sugebančiu nusispjauti į daugelį industrijoje nusistovėjusių taisyklių. Žinoma, kasmet pasigirsta komentarų, kad neverta kolekcijai suteikti konkretaus sezono ar aukštosios mados vardo, jeigu pristatymas vyksta tik kartą metuose, yra viešas ir jame gausu paprastos dėvimosios mados.
Galbūt tai tik detalės, bet preciziškiems stebėtojams jos svarbios. Visai kaip ir kūrėjo drąsa virš mados namų įvaizdžio iškelti savo asmenybę, itin įdomiai (sakykime, pasirinkau neutralų žodį) naudoti socialines medijas ir griauti įprastą tylaus, uždaro ir paslaptingo kūrėjo mitą. Galų gale, anarchiškas ir J. Statkevičiaus požiūris į įkvėpimo šaltinius, kurie šiemet buvo atskleisti dar gerokai iki to momento, kai nuo podiumo baltais turbanais papuošti vyrai pradėjo vynioti Šiaurės Afrikos interjerus atspindinčius kilimus.
Nors praėjusį lapkritį savo apžvalgą apie J. Statkevičiaus kolekciją pradėjau padėka kūrėjui, padovanojusiam madoje retai besutinkamą jaudulį ir nuo pirmų muzikos akordų pašiurpusią odą, šiemet šių žodžių pakartoti negaliu. To nebuvo ir net sunku paaiškinti kodėl. Gintaro Varno režisūra nepriekaištinga, Andriaus Kauklio-Alien surinktas garso takelis pristatymo metu buvo ne mažiau svarbus nei drabužiai, o išskirtinis, net perdėtai teatrališkas J. Statkevičiaus dėmesys detalėms bei “Yves Saint Laurent” meistro Davido Daimo kurti papuošalai užkulisių nuotraukose atskleidė, kodėl didžioji kolekcijos dalis buvo verta aukštosios mados vardo. Bet… mados spektaklio uždanga, rodos, nusileido net nespėjus tinkamai įsijausti į Rabato gatvių dvasią ir nepasiekus kulminacijos.
Maždaug 100 modelių kolekcijos pristatymą pradėjo nedidelė įžanga, apypilnę “Siemens” areną supažindinusi su šou mizanscena: baltais tradiciniais Šiaurės Afrikos drabužiais aprengti vyrai atidengė podiumo (šiemet – netikėtai sumažinto) centre pastatytą gėlių fontaną, surinko šalia jo patiestus kilimus ir tarsi pasyvūs stebėtojai pasitraukė prie podiumo pradžioje pastatyto baltų kolonų fragmento su turgų imitavusiais vaisiais ir nuožulniu taku iš užkulisių. Tenka pastebėti, kad būtent dekoracijos pradėjo formuoti skeptišką įspūdį renginiui dar net neprasidėjus – palyginti su praeityje matytais J. Statkevičiaus podiumais, šis nesufleravo įprastos didybės, baltos kolonos ir arkos net žvelgiant iš toliau neatrodė itin kokybiškai.
Nors viso pristatymo metu grojo melodinga marokietiška muzika, truputį trūko užuominų į tai, kad svečiai regi šiuolaikinį mados pristatymą, kai net modernesni, įdomiai sumaišyti garsai gali sukurti norimą atmosferą ir tuo pačiu išlaikyti žiūrovų dėmesį. Puikus pavyzdys – techno muzika “Dior” pristatymuose ar nevalingai šokti skatinantys “Chanel” garso takeliai. Praėjusiais metais A. Kaukliui atspindėti japonišką temą ir tuo pačiu suteikti jai modernią potekstę pavyko puikiai, bet šįkart trūko garsinės skirties tarp kolekcijos dalių ir nebuvo išvengta monotoniškumo.
Bendras įspūdis apie pačią kolekciją taip pat truputį chaotiškas. Pirmoji žiūrovams pristatyta dalis buvo dedikuota paplūdimiui ir marinistinei tematikai, tad dauguma modelių atrodė itin sportiškai, manekenės dėvėjo maudymosi kostiumėlius, ilgus kaftanus, šortus ir džemperius, pasiūtus iš vasariškais raštais marginto trikotažo. Be abejo, šiek tiek sportinė šou pradžia puikiai pažįstama bent keliuose J. Statkevičiaus pristatymuose buvusiems dizainerio gerbėjams ir šįkart ji leido suprasti, ką ateinantį pavasarį matysime keliuose sostinės butikuose, prekiaujančiuose J. Statkevičiaus dėvimųjų drabužių bei aksesuarų kolekcija. Nesunku įsivaizduoti ir eiles mados gerbėjų, laukiančių galimybės įsigyti dizainerio kurtas kuprines, pastaruoju metu neoninėmis spalvomis pagyvinančias rudeniško Vilniaus gatves.
Vis dėlto jeigu pradžia nepateikė itin daug siurprizų ir beveik nebuvo susijusi su Maroku (nebent tingiomis atostogomis jo kurortuose), tai, kas ėjo paskui, sukėlė gerokai daugiau klausimų. Jei tiksliau – pats pristatymo eiliškumas, neleidęs sukurti tinkamos įtampos, neprikaustęs dėmesio ir šokinėjęs nuo klasikinių marokietiškų marškinių interpretacijų iki Paryžiaus aukštosios mados podiumo vertų vakarinių suknelių. Norisi pabrėžti, kad kiekvienas kolekcijos modelis atrodė nepriekaištingai, negali būti nė menkiausios abejonės dėl parinktų audinių, išskirtinių aksesuarų ar net kelioms manekenėms ne itin sėkmingą pasirodymą lėmusių “Manolo Blahnik” batelių, bet būtent drabužių pateikimas tapo didžiausia kliūtimi norint mėgautis kolekcija.
Ilgokai svarsčiau, ar toks dizainerio sprendimas buvo sąmoningas bandymas sukurti šiek tiek chaotišką marokietiško turgaus atmosferą (supraskite – visko daug vienu metu), ar tiesiog nenusisekęs režisūrinis eksperimentas. Kad ir kaip būtų, tai nesudarė gerų sąlygų tinkamai įvertinti aukštosios mados kostiumėlių, nuspalvintų ryškiomis Maroko gamtos spalvomis, voratinklio trapumo perregimų juodų suknelių, tapusių didžiausiu mano atradimu, valiūkiškos užuominos į pilvo šokėjų aprangą ar prabangių, skulptūriškų vakarinių apdarų. Žiūrovams visko buvo pateikta gerokai per daug ir buvo sunku išlaikyti dėmesį. Taip pat tarsi norėjosi, kad bent trečdalio kolekcijos būtų buvę atsisakyta, nes kai kurie modeliai (pavyzdžiui, tie patys kostiumėliai ar panašūs suknelių modeliai) kartojosi, bet nekūrė vientisumo.
Vis dėlto nagrinėdama atskirus drabužių derinius pastebėjau, kad atmosferą žymiai veiksmingiau kūrė ne drabužiai, kuriuos apibūdinčiau kaip itin subtilią klasikinių J. Statkevičiaus siluetų interpretaciją Maroko tema, bet aksesuarai ir modeliams sukurtas makiažas. Ryškūs virvės tipo diržai, ore plevenančios šilkinės skaros, raktais ir plonais dirželiais dekoruotos rankinės bei įspūdingi papuošalai sudėliojo pagrindinius teminius akcentus, tad kai kurie apdarai, nepapuošti aksesuarais, atrodė tarsi nebaigti, neradę savo vietos kolekcijos kontekste. Vėlgi įdomu, ar tai sąmoningas dizainerio ir stilistės Karinos Leontjevos sprendimas bandyti kurti pusiausvyrą, ar iki galo neišspręsta vizualinė problema.
Puikiai suprantu, kad daugeliui kolekciją tiek gyvai, tiek nuotraukose mačiusių dizainerio gerbėjų šios pastabos turbūt pasirodys bereikšmės, tačiau ne pirmus metus stebint J. Statkevičiaus darbus ir suvokiant jo statusą Lietuvos mados industrijoje norisi sulaukti atitinkamo rezultato. Vis dar sunku prieštarauti minčiai, kad J. Statkevičių šiandien galima vadinti turbūt produktyviausiu ir aukščiausius kokybės standartus sau keliančiu kūrėju Lietuvoje, bet norėtųsi pamažu atsikratyti įkyraus teigimo, kad tai – faktas.
Sunku pasakyti, ar šįkart J. Statkevičiui pavyko pateisinti kasmet vis didėjančius lūkesčius, nes labiau patenkinti pristatymu turbūt liko jo teatro kostiumų gerbėjai, o ne mados namų veiklą sekantys asmenys. Kažin, ar pavyko iki galo suvaldyti tokį turtingą įkvėpimo šaltinį kaip Marokas ir ar vietoje anarchistinės laisvės Šiaurės Afrikos kvapai, spalvos bei garsai nesukūrė auksinio narvo efekto. Šiemet mano nuomonė skeptiška. Galbūt kitais metais bus kitaip. Tik norėtųsi priminti, kad net didžiausi anarchistai kartais sulaukia ne sistemos, prieš kurią maištauja, bet kitų alternatyvių jėgų priešpriešos. Galbūt jos dar nėra, galbūt kurį laiką dar nebus. Bet palikime šį “galbūt” kitam lapkričiui ir kitai kelionei podiumu.
—
Už nuotraukas dėkoju fotografų duetui Tomas&Lukas
X