Kai paskutinę 2014-ųjų dieną rašiau apie tai, kad šie metai įtvirtins jaunųjų talentų statusą mados industrijoje, tyčia šiek tiek sutirštinau spalvas sukurdama opoziciją tarp „tada“ ir „dabar“. Šiandien, rašydama apie Johno Galliano sugrįžimą ir debiutinę kolekciją „Maison Margiela“, naujienų sraute pamačiau britiškojo „Vogue“ tekstą apie vieną naujausių industrijos gandų. Tomas Fordas grįžta į „Gucci“ mados namus, kuriuos prieš dvi dešimtis metų pavertė tuo, kuo jie yra dabar.
Socialinės medijos ir naujienų forumai dabar dar mirgėte mirga žymomis #MargielaMonday ar #TheKingIsBack, bet už poros valandų sulauksime ir #TomFordForGucci. Ironiška, bet Vaccarello, Kane’as ir Katrantzou kol kas gali pasitraukti į šoną. Nes gali būti, kad 2015-ieji prasideda ne naujomis pradžiomis, o žada senų pabaigų tęsinius. Juk kiekviena gera istorija privalo turėti puolusio herojaus detalę su gražia pabaiga, tiesa?
Visuomet idealizavau ir romantizavau prancūzų revoliucijos laikotarpį XVIII amžiaus pabaigoje. Įtampą, dramatiškumą, itin poetišką pokyčių nuotaiką. Situaciją, kai tauta atsigręžia prieš savo valdovus bei iš auksinio narvo juos perkelia tarp medinės lentos ir giljotinos ašmenų. Šypseną kelia paradoksas, kad tai – ir viena mėgstamiausių J. Galliano istorinių temų, kuri tapo pirmosios jo kolekcijos „Les Incroyables“ įkvėpimo šaltiniu 1984-aisiais. Auksinis narvas, puolęs karalius, viešas pažeminimas. Tik tiek, kad J. Galliano sugebėjo pabėgti nuo giljotinos ir reabilituoti savo vardą. Bandant žvelgti skeptiškiau – bent talentą.
Kai 2014-ųjų spalį buvo paskelbta, kad iš Gibraltaro kilęs kūrėjas taps naujuoju „Maison Martin Margiela“ kūrybos vadovu, ekspertų komentarai tikrai nebuvo vieningai džiugūs. J. Galliano gerbėjai vertino faktą, kad kūrėjas grįžta į prestižiškiausių Paryžiaus dizainerių ratą. Kritikai abejojo, ar dekonstrukcija paremtai „Maison Martin Margiela“ filosofijai įmanoma pritaikyti dažnai perdėm puošnų ir ekscentrišką J. Galliano braižą.
Ir vis dėlto debiutas įvyko. Dizainerio karjeros pradžios mieste Londone, vyrų mados savaitės paskutinę dieną. Tarp svečių buvo ne tik nuolatiniai J. Galliano klientai ir gerbėjai, bet ir žymūs kolegos iš „Lanvin“ ar „Burberry“ mados namų, fotografai, redaktoriai. Pristatymo erdvė – naujas stiklinis pastatas, balta salė, paprastos baltos kėdės ir kiekvieną jų puošiantis subtilus baltas vokas su „Maison Margiela“ logotipu. Nauja pradžia. Iš mados namų pavadinimo dingęs vardas Martin. Ir, pasak apžvalgininkų, nė vieno žiūrovo, kuriam šou pabaigoje nebūtų reikėję tvardyti ašarų. Neabejotinai vienas gražiausių mados momentų pastaruoju metu, bet kitos dienos tekstai patvirtino, kad čia baigiasi puolusio herojaus šlovingas sutikimas ir prasideda nauja jo kova.
Londone pristatytos kolekcijos pagrindinis motyvas – visiškai dekonstruota aukštoji mada, įvilkta į J. Galliano mėgstamą puolusios aukštuomenės merginos amplua. Ji mūvi džinsinius šortus, kuriuos vos vos uždengia siuvinėto perregimo audinio apsiaustas, pusiau prasegtas nudriskęs korsetas ar nuo liaunų pečių krintantis minimalistinės konstrukcijos vyriškas švarkas. Jos pėdkelnės plyšta, tačiau krūtinę puošia segės, sidabras ir perlai, kuriuos pavyko išgelbėti apleidžiant namus. Tai labai teatrališka ir dramatiška herojė, kurios istorijos sunku nesieti su pačiu J. Galliano, šou pabaigoje vos akimirkai pasirodžiusiu ant podiumo. Tiesa, dėvinčiu ne vieną iš įspūdingų teatrališkų kostiumų, bet kuklų baltą chalatą.
Pristatymas buvo suskirstytas į dvi dalis. Pirmieji 24 modeliai sudarė kolekcijos pagrindą, kuriame dizaineris sugretino modernaus grunge, dekonstrukcijos, minimalizmo ir romantizmo tematikas. Įspūdingas pusiau sunaikintas sukneles dengė kriauklės, žaislų detalės, iš audinio skiaučių suformuoti XVI amžiaus dailininko Giuseppe Arcimboldo kūrybos įkvėpti veidų motyvai. Modelių kaukės puoštos pusbrangiais akmenimis, plunksnomis. Tai – odė tiek Martino Margielos palikimui, tiek paties J. Galliano poetiškumui. Kaip buvo rašyta oficialiame šou pranešime spaudai, dizaineris debiutui pasirinko „pamažu, tarsi dėlionę dekonstruoti ir tuo pačiu sukurti naują istoriją „Margiela“ vardui“.
Būtina pastebėti, kad J. Galliano kolekcijos mūza atrodė visiškai kitaip nei tai, ką buvo įprasta matyti ant „Dior“ aukštosios mados podiumo, bet dizaineris sugebėjo nepriekaištingai perteikti kažkur praeityje likusių laikų nostalgiją, menišką žvilgsnį į vaikystę ir belgišką M. Margielos palikimą. Vis dėlto įdomu, kad pirmųjų internete pasirodžiusių kadrų euforiją greitai pakeitė retorinis klausimas, ar Galliano kūryba šiandien vis dar gali būti aktuali. Pritariu „New York Times“ apžvalgininkei Vanessai Friedman – šiandieninės mados (net aukštosios) kontekstas per pastaruosius keletą metų gerokai pakito. Net jeigu J. Galliano braižas yra unikalus ir jį netgi pavyko pritaikyti konceptualiai „Maison Margiela“ vizijai, šiandieninis idėjinis mados laukas didžiausia vertybe laiko pragmatizmą. Ekstravagancija ir ant podiumo sukuriama pasaka pragmatizmą tarsi neigia ir madą išaukština iki vizualiojo modernaus meno, bet kažin, ar šiandien tai svarbu.
Lygiai prieš dvidešimt metų J. Galliano tapo „Givenchy“ kūrybos vadovu, dar po metų jam pasiūlytas darbas „Dior“. Prieš dvidešimt metų T. Fordas pristatė naują „Gucci“ įvaizdį, kurtą kartu su Carine Roitfeld ir Mario Testino. Industrijoje, kur laikas skaičiuojamas jau nebe pusmečiais, o ketvirčiais, dvidešimt metų yra tarsi keli amžiai, kuriuos apžvelgti – tai įvertinti visą technologinę raidą, tendencijas ir būrį tai formavusių talentų. 2015-ieji, kaip rašė „Vogue“, jau pasmerkti tapti puolusių herojų sugrįžimo metais. Nors pakilia nuotaika greitai užsikrečiama ir sunku suvaldyti emocijas matant kukliai galvą linktelėjantį J. Galliano, nedrįsčiau naujojo šou vadinti jo triumfo akimirka. Tai būtų kūrėjo nurašymas vienam sėkmingam pristatymui. Viliuosi, kad triumfas dar tik laukia. O jeigu jį papildys T. Fordo sėkmė – grįžusių herojų metai bus dar įspūdingesni. Laukime tęsinio.
Nuotraukos Vogue.com, TFS, Maison Martin Margiela
X