Mados dizainerę Kristiną Kruopienytę pirmą kartą pamačiau 2011-ųjų Mados infekcijoje. Tiesa, stovinčią prie fotografų sienelės o ne besilenkiančią plojantiems žiūrovams – mat nenorėdama praleisti pamokų iš Klaipėdos į Vilnių atvykau tik antrąją festivalio dieną, kai dizainerė savo darbą jau buvo parodžiusi. Žinoma, naują kolekciją jau buvau mačiusi internete, bet tada dar nedrįsau nei prieiti pasisveikinti su dizainere, nei gebėjau tinkamai interpretuoti jos kūrybą. Man tai buvo pirmoji Mados infekcija. K. Kruopienytei – veikiausiai devinta.
2015-ųjų pavasaris. Su K. Kruopienyte kalbamės jos studijoje kiek tolėliau nuo Vilniaus centro. Iki kolekcijos pristatymo ant Mados infekcijos podiumo likusios nepilnos dvi paros, bet dizainerė rami. Šį vakarą ji peržiūrės paskutinius modelius ir jų derinius, kitą dieną galbūt pabaigs siūti vyriškos kolekcijos aksesuarus. Dar nespėjus įjungti diktofono K. Kruopienytė išleidžia siuvėją namo, pasiūlo morengo ir juokdamasi klausia “bet tu gražiai parašysi, jeigu kažką ne taip pasakysiu, ar ne?”. Galiu patikinti – iš pusantros valandos trukusio įrašo būtų galima sudėlioti bent tris žurnalų puslapių vertus interviu skirtingomis temomis. Nuo pasakojimų apie pirmą mados patirtį senelių siuvykloje iki pastebėjimų apie konceptualumą madoje.
Jeigu esate matę dokumentinių filmų seriją “The Day Before”, turbūt puikiai žinote, ką mados kūrėjui bei jo komandai reiškia paskutinės akimirkos iki kolekcijos pristatymo ant podiumo. Stresas, užkulisiuose siūti baigiamos suknelės, nemigos išvargintas žvilgsnis. Neretai net noras viską mesti ir pasakyti “gana”. Bekalbant su K. Kruopienyte jos balse panašių emocijų įžvelgti nepavyksta. Jai ramu, kai nebaigta siūti kolekcija jau dėliojama į derinius. Net stebint ją užkulisiuose, kai modeliai jau išrikiuoti ir Renata Mikailionytė skelbia pristatymo pradžią, dizainerės nerimą išduoda nebent šiek tiek nervinga šypsena. Tokia būsena jau tapo įprasta? “Ne, – paskutinei manekenei taisydama auskarą sako K. Kruopienytė, – tiesiog šįkart viskas gerai, darbas jau nudirbtas.” Tada man į rankas duoda tinkamai neužsisegantį betoninį auskarą ir nusprendžia, kad manekenei užteks vieno.
Šiame tekste įvairios žodžio “ramybė” formos kartojasi ne veltui. Viena pagrindinių K. Kruopienytės rudens-žiemos kolekcijos temų yra tylos, pabėgimo troškimas, išreikštas savaip interpretuojant Japonijos gamtos motyvus. Kiek neįprasta, mat dauguma pastarųjų metų kolekcijų, kurias įkvėpė Japonija, dažniausiai akcentuodavo šalies modernumą, turtingą kultūrą arba jaunimo subkultūras. Bet K. Kruopienytei tai neaktualu: “Per didelis tempas, per daug žmonių, per daug informacijos – visa tai kelia stresą ir norą bėgti kiek įmanoma toliau nuo miesto. Tiesa, jeigu anksčiau mane įkvėpdavo vaizdai, šįkart tai buvo būsena, kai jauti harmoniją, atsipalaidavimą, rytietišką ramybę. Jokių kūrybinių kančių ar ilgų ieškojimų – atradus tokį stiprų pajautimą to tiesiog nebereikėjo.”
Paradoksalu, bet žvelgiant į K. Kruopienytės darbus iškart pasakyti pagrindinį kolekcijos įkvėpimo šaltinį būna sunku, o jį sužinojus požiūris į matomą daiktą visiškai pasikeičia. Tam pritaria ir dizainerė. Pasirodo, įdomiausius akcentus ji atranda ne tiesiogiai perkeldama temą ant eskizams skirto popieriaus, bet rinkdamasi audinius, kurių faktūros gali priminti uolienų paviršių, kalnų viršūnes ar net vandenį. Viską į bendrą visumą sujungia griežtas, tikslus, net geometriškas kūrėjos braižas. Paklausiu, ar ji jau jaučiasi visiškai atradusi savitą stilių. “Braižo ryškinimas – viena pagrindinių menininko užduočių, o gal ir amžinų problemų. Aišku, kad ir aš dar abejoju, dar lyg ir neatradau savęs.” O galbūt akimirka, kai tai nutinka, reiškia kūrybinio kelio pabaigą? “Galbūt, bet romantikos ir gėlėtų audinių pas mane tikrai nebus”, – pradeda juoktis.
Peržvelgus K. Kruopienytės darbus, per beveik dešimtį metų pristatytus ant Mados infekcijos podiumo, nepastebėti akivaizdžių pokyčių neįmanoma. Nuo ryškių spalvų (“dabar jau suprantu, kad negaliu su jomis dirbti”) iki tamsios futuristiškos gotikos (“visos kolekcijos prasideda nuo juodos spalvos”) – ieškojimų kelias trumpas nebuvo. Bet įdomus ir prasidėjęs dar vaikystėje, Anykščiuose, kur kūrėja užaugo ir pirmųjų amato paslapčių mokėsi iš paltus siuvusių senelių. Po to sekė amato mokslai Kaune (“neturėjome savo skonio ir nuomonės, bet išmokome viską, ką galima išmokti apie audinius ir konstrukcijas”), studijas dizainerė tęsė Vilniaus dailės akademijoje. Būtent sostinėje ji susipažino su mados tendencijų kaita, pirmais iš užsienio atvežtais moteriškais žurnalais. Akademijoje techninius pradmenis papildė asmeninis suvokimas apie grožį, pradėjo formuotis asmeninis braižas, meilė geometrinėms formoms, paprastumui.
Studijų metais gimė ir pirmos pilnos K. Kruopienytės kolekcijos – sau pasižadėjusi dalyvauti visur, kur tik įmanoma, dizainerė kartais iš eilės pasiūdavo jų po keturias. Tiesa, paskui, kaip pati sako, toks darbštumas būdavo nugesinamas greitosios pagalbos automobilyje. Ne mažiau įsimintini pirmi kartai Mados infekcijoje, kur dalyvauti K. Kruopienytė pradėjo kartu su Egidijumi Sidaru. “Prieš daugiau nei dešimt metų tai buvo milžiniška garbė – du jauni studentai tarp tokių žinomų dizainerių! Pats festivalis buvo šventė, bet tuo pačiu reikšdavo ir įspūdingus kiekius darbo – juk viską kurdavome, konstruodavome, siūdavome patys, o finansai tikrai buvo nuliniai – tik tiek, kiek lieka nuo tėvų duotų pinigų ir stipendijos. Visi turbūt galvodavo, kad esame gerokai turtingesni, bet mes tiesiog vakarais neidavome į barus ir nemaukdavom alaus kaip daugelis kitų studentų.”
Dabar tokią patirtį dizainerė, turinti ir savų studentų, vertina ne tik sentimentaliai – mat įgyti įgūdžiai praverčia ir dabar, o nemigos naktys, kai kolekciją siūti padėdavo ir draugai, kelia šypseną. Kaip ir prisiminimai apie pirmus kartus, kai nulipdavo nuo podiumo, o paskui pamatydavo savo darbų nuotraukas spaudoje. Nors dueto kolekcijas daugelis mados gerbėjų prisimena iki dabar, kūrėjai po kurio laiko pasuko į skirtingas puses ir K. Kruopienytė pradėjo eksperimentų laikotarpį – leido sau kurti iš prabangesnių audinių, pasirinko solidesnę stilistiką. Tiesa, kurį laiką ji buvo atsitraukusi nuo Mados infekcijos, joje dalyvavo tik kaip žiūrovė. Kodėl? “Nusprendžiau pažiūrėti, ko labiausiai trūksta pristatomoms kolekcijoms, ir supratau, kad tikros dėvimosios mados. Nesakau, kad konceptualumas yra blogai, bet juk ne mažiau svarbus ir klientas, ar ne?”
Turbūt todėl iki dabar K. Kruopienytės kolekcijos išsiskiria ne tik stipriu polinkiu į minimalizmą, bet ir sugebėjimu konceptualumą supinti su dėvimu minimalizmu. Be abejo, ant podiumo pristatomi drabužiai šiek tiek skiriasi nuo tų, kurie parduodami salonuose, bet siekis klientui pateikti tai, ką jis galėtų vilkėti, išlieka. Tai dizainerė pastebi ir kolegų veikloje – jos nuomone, vis daugiau kūrėjų nori pretenduoti į prekių ženklo, mados namų vardą, tad kuria lengviau tiražuojamus kūrinius, atsisako individualių klientų ar pavienių komercinių projektų. Nors dizainerė neneigia, kad kartais klienčių pasiūlymai leidžia drabužį pamatyti kiek kitaip, pildyti kiekvieną norą nė vienam kūrėjui nėra palanku, nes tai gali pavirsti kopijavimu, nesuteikia kūrybinio peno.
Kalbėdama apie šiandieninę lietuvišką madą K. Krupienytė neslepia, kad kartais norėtųsi atsiriboti nuo Mados infekcijos ir rengti atskirą kolekcijos pristatymą, bet abejojanti, ar sukurtų pakankamai didelę kolekciją, ar žiūrovui galėtų parodyti įspūdingą šou. Todėl galėjimas nesirūpinti papildomais organizaciniais klausimais paaiškina sprendimą toliau likti Mados infekcijos dalyvių sąraše. O ar kolekcijos tada netampa konkurentais? “Tikrai ne, juk nemanau, kad ištirpstame bendrame kontekste. Aišku, truputį gaila, kad pristatymas trunka vos dešimt minučių, kad tenka dalintis dėmesiu, erdve ir modeliais. Jeigu turėčiau galimybę kažką pakeisti, turbūt norėtųsi, jog Mados infekcija būtų kiek aiškesnės struktūros. Tai tik mano požiūris, bet manau, jog gražu būtų skirti vieną dieną visiems brandesniems kūrėjams, kitą dieną jaunimui. Dabar galbūt tai nebėra įmanoma, nes iš vyresnės kartos kūrėjų Mados infekcijoje beliko tik keli pagrindiniai…”
Išjungus diktofoną pokalbis su dizainere tęsiasi dar bent pusvalandį. Po to turiu galimybę pamatyti, kaip iš kolekcijos drabužių kuriami deriniai podiumui, atrenkamos manekenės ir jų eiliškumas, visažistė atlieka makiažo ir šukuosenos testą. Dizainerės darbo stebėjimas iš vidaus tęsiasi ir pristatymo dieną, kai turiu galimybę tapti vienkartine jos asistente. Jau nuo vidurdienio užkulisiuose tvarkomi drabužiai, nuo batų padų šalinamos etiketės (jei tik žinotumėte, iš kur atsirado įspūdinga pristatymo avalynė…), modeliams kuriamas įvaizdis. Paskutinę minutę keičiasi ne vienas pirminis sumanymas, kai kurios manekenės apsikeičia drabužiais, netvirtai laikosi jau minėti auskarai. Kai kurias merginas tenka siųsti atgal pas visažistes, paltai dėl tvankaus oro ilsisi ne ant manekenių pečių, o jų rankose.
Kai užkulisiuose jau išsirikiuoja visa modelių eilė ir pirmuosius žingsnius ant podiumo žengia Agnė Končiūtė, K. Kruopienytė vis dar rami. Šypsena nuo jos veido nedingsta ir tada, kai viena manekenė netyčia suklysta eidama ar nesustoja papozuoti fotografams. Dizainerė rami ir tada, kai pasibaigus šou manekenės sustoja su ja nusifotografuoti, kai ką tik parodyti drabužiai pamažu grįžta ant pakabų. Rinkdama paskutinius batus ir dėliodama juos į dėžes negaliu nepaklausti – koks jausmas ką tik ant podiumo parodžius tai, kas po poros dienų bus vadinama viena stipriausių festivalio kolekcijų? “Tai kad jau pradėjau galvoti apie kitą, – tarsteli K. Kruopienytė, – o kol kas neblogai būtų ir pamiegoti…”
Dėkojui dizainerei už pokalbį, galimybę apsilankyti jos studijoje bei tapti festivalio komandos dalimi
Užkulisių nuotraukos mano ir M. Stanevičiaus
X
