uosaiors mada dažniausiai stengiasi išvengti sudėtingų politinių užuominų, Niujorke prasidedantį mados savaičių maratoną kiekvieną rugsėjį paženklina kodo 9/11 šešėlis. Prieš keturiolika metų įvykusi tragedija į niujorkiečių pasąmonę įsismelkusi taip giliai, kad niekada nemiegantis miestas rugsėjo vienuoliktąją tarsi trumpam sustoja ir panyra į apmąstymus.
Kiekvienais metais griežtas Niujorko mados savaitės tvarkaraštis palieka vietos prisiminimams ir susikaupimui, o pristatymai prasideda tylos minute. Vis dėlto 2015-ųjų rugsėjo vienuoliktoji paminėta kiek kitaip. Be politinio konteksto, tragiškų užuominų ar skambių kalbų, bet su tūkstančiu mados industrijos atstovų ir paprastų niujorkiečių, nuo 26 numeriu paženklintos prieplaukos žvelgiančių į didingą miesto horizontą.
Ant prieplaukoje sumontuoto podiumo tyliai skambėjo liturginė skirtingų pasaulio religijų muzika, pagal ją Marinos Abramovič režisuoto pasirodymo aktoriai atliko meditacinius veiksmus. Visa tai tapo ne tik pagarbos praeičiai ir būčiai išraiška, bet ir įžanga į vieną gražiausių mados kelionių prisiminų taku. Niujorko dangus vakarėjo, o ant podiumo prasidėjo Riccardo Tisci, šiemet mininčio dešimt metų Givenchy mados namuose, šou. Kaip rašė The New York Times, Niujorko mados savaitė tokio emocingo reginio dar nebuvo mačiusi. Ir turbūt nematys dar ilgai.
Kai dizaineris Riccardo Tisci paskelbė, jog šį sezoną savo pristatymą iš Paryžiaus perkelia į Niujorką, mados žiniasklaida suskubo paskelbti, jog renginys neabejotinai susijęs su naujo salono Niujorke atidarymu. Nors tai iš dalies tiesa, pačiam R. Tisci galimybė parodyti jubiliejinę kolekciją už Atlanto reiškė gerokai daugiau nei komercinius mados namų užmojus.
Šiemet italų dizaineris mini dešimties metų sukaktį mados namuose, tad pristatymas tapo tiek savotišku žvilgsniu į Givenchy evoliuciją, tiek pagarbiu reveransu šių dienų mados bei pramogų industrijai. Nieko stebėtino – R. Tisci yra būtent tas dizaineris, kuris legendinį prancūzų ženklą susiejo su modernia gatvės ir hiphopo muzikos kultūra, aukštąją madą supynė su religija, o popkultūrą supažindino su šiuolaikinio meno pasauliu. Galbūt kai kuriuos jo ryšius su šių dienų įžymybėmis galima vertinti skeptiškai, bet talento ir sugebėjimo užčiuopti gatvės pulsą paneigti nepavyks.
Peržvelgus šio pristatymo nuotraukas sunkiai išeis ir sutikti su tais kritikais, kurie R. Tisci mato tik kaip kūrėją, Paryžiaus aukštosios mados kontekste populiarinantį sportinę ir hiphopo stilistiką. Nors net palyginti nuosaikiose Givenchy kolekcijose galima atrasti rizikingų, neįprastų šiuolaikinių elementų, R. Tisci atsidavimas aukštajai madai ir meistrystei pavergia. Ypač kai visa jubiliejinė kolekcija buvo dedikuota ne gatvės, o būtent couture menui ir geriausiems R. Tisci kūriniams.
Viena gražiausių šio renginio ir pačios kolekcijos idėjų – dizainerio pareiškimas, kad mada neturi būti elitistinė, ji neturi rasės, lyties, religijos. Todėl turbūt pirmą kartą tokios skalės mados namų istorijoje buvo paskelbta, kad į šou atvykti galės ne tik maža grupė pakviestų mados industrijos atstovų, bet ir 820 paprastų mados gerbėjų, užpildžiusių formą internete. Galite tai vadinti dizainerio duoklės atidavimu jį įkvepiančiai kasdienei madai ir Niujorko subkultūroms, bet tai – neabejotinai vienas gražiausių gestų itin uždaros mados savaičių sistemos istorijoje.
Aukščiau paminėtas devizas, be abejo, atsispindėjo ir kolekcijoje, kurioje pristatyti tiek vyriški, tiek moteriški modeliai, verti aukštosios mados kūrinių vardo. Nors oficialiai ši kolekcija skirta pavasario-vasaros sezonui, ji – tai savotiškas R. Tisci archyvų prikėlimas. Stebint podiumu einančius modelius sunku nepagalvoti apie pirmuosius italo darbus Givenchy mados namams, kuriuos dauguma kritikų, tiesą sakant, suskubo nurašyti už tamsią gotišką nuotaiką. Ironiška, kad būtent gotikiniai elementai tapo R. Tisci skiriamuoju ženklu, o drąsa religinius elementus pritaikyti madai po kurio laiko sulaukė apžvalgininkų liaupsių.
Nors apie pačią kolekciją kažką naujo pasakyti būtų sunku, peržiūrint nuotraukas ar vaizdo įrašą kyla mintis, jog prieš akis – gražus, kruopščiai redaguotas albumas, kuriame persipina vyriškas kostiumas su moteriškais apatiniais, plunksnos su nėriniais, juoda su balta. Ant podiumo romantiškas sukneles keitė griežto kirpimo kelnės, o perregimus, kūną išryškinančius aukštosios mados kūrinius – įspūdingos apimties juodo tiulio sluoksniai.
Manau, galima šiek tiek kritiškai pažiūrėti į tai, kad tokia intymi dizainerio sukaktis buvo paversta į JAV popkultūros atstovų paradą ar dar vieną pasirodymą su M. Abramovič. Savaime suprantama, kad R. Tisci, kaip ir didžioji dalis populiariausių šiandienos kūrėjų, yra suformavęs savo ištikimų (bei žymių) gerbėjų būrį ir tai traukia žiniasklaidos dėmesį. Tam pirmoji pristatymo eilė ir skirta. Ar tai padės pritraukti daugiau klientų į naujai atidaromą saloną Niujorke? Galbūt. Bet ar tai sumenkina šios kolekcijos vertę ir sentimentalumą? Tikrai ne.
Ne kiekvieni mados namai (net esantys panašiame lygyje kaip Givenchy) sugebėtų išlaikyti tokį inovatyvų ir drąsų kūrėją kaip R. Tisci, taip pat ne kiekvieni pritartų idėjai pristatymą paverti tokiu viešu. Per dešimt karjeros metų Paryžiuje R. Tisci visiškai transformavo ne tik Givenchy įvaizdį, bet ir suvokimą apie modernaus dizainerio ir ikoniško prekių ženklo sąveiką. Turbūt ne visiems tai atrodo progresyvu, o kai kurie kritikai net pasisakytų už labiau tradicinę Givenchy kryptį. Bet kažin ar kas galėtų ginčytis, kad R. Tisci dešimtmetis mados namuose, ypač paminėtas tokia aukšta nata, nėra vertas mados istorijos puslapių.
Nuotraukos Vogue Runway
X