Nors pastaruoju metu gan dažnai kalbama apie jaunus lietuviškus prekių ženklus, šios kalbos dažniausiai būna kiek paviršutiniškos ir gvildenančios nebent įkvėpimo ar “kaip įsivaizduojate savo klientą” tipo klausimus. Deja, tokie neretai gali pasirodyti ir patys šių ženklų kūrėjai, tad konkreti, aiški nuomonė viešojoje erdvėje yra retenybė.

Todėl nusprendusi paieškoti atsakymų į natūraliai kylančius klausimus iškart pagalvojau apie ženklo Things Happen kūrėją Moniką Solominę – dizainerę, kurios minimalistinis išgrynintas braižas man visuomet kėlė susižavėjimą, prekės ženklo idėja intrigavo (ar kada girdėjote terminą “pavieniai dizaino objektai”?), o požiūris į kūrybą bei solidi patirtis neleido abejoti žiniomis.

Nors man yra tekę dirbti su Monika ir kiek geriau susipažinti su Things Happen filosofija, šį interviu nusprendžiau skirti ne tik ženklo idėjai, bet ir jos užkulisiams – pačiam ženklo įkūrimui, produktų vystymui, gamybos subtilybėms ir gausybei kitų dizainerių rūpesčių, apie kuriuos paprastai garsiai nekalbama. Ir, turiu pastebėti, nėra nieko įdomesnio nei klausytis kūrėjo, pasakojančio apie kelias dešimtis juodos odos atspalvių ar bandymą rasti tobulą užtrauktuką.

–

Šiandien nemažai jaunų kūrėjų bando kurti savo prekių ženklus ir turbūt didžioji dalis pritartų, kad sugalvoti originalią koncepciją yra sudėtinga. Kaip tau pavyko pradėti Things Happpen?

Manau, kad labai stengiantis sugalvoti kažką įdomaus tai tikriausiai nepavyks – idėjos turi ateiti natūraliai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad reikia save įkvėpti, daug dirbti ir pakankamai ilgai augti – iki bent kažkokio rezultato laiptelių daug, pirmais lipama dar mokykloje ar studijų metais. Todėl man sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma tiesiog sugalvoti ženklą be jokios vidinės paspirties ar istorijos. Galbūt tada viskas virsta tiesiog verslo modeliu, o save labiau laikyčiau menininke, kuri nori išreikšti sumanymą.

Esi sakiusi, kad prieš pradėdama Things Happen dirbai didelės drabužių kompanijos dizainere, taip pat stiliste, prisidėjai prie kelių įdomių projektų. Kada ateina mintis pradėti kažką, kas būtų tik tavo pačios pareiškimas?

Keletą metų dirbau su masine produkcija ir įgavusi pakankamai patirties supratau, kad to daryti nebenoriu. Tikėjau savo vizija, skoniu ir galimybėmis įgyvendinti idėjas, tad laikas imtis kažko kito atėjo savaime. Things Happen gyvuoja daugiau nei metus, dar pusmetį prieš tai vyko pasiruošimas, tad jau dabar matau, ką dariau teisingai, ką buvo galima keisti palaipsniui, kur klydau. Bet taip ir turi būti.

Puikiai suprantu, kad pradėti savo ženklą iš šono gali atrodyti paprasta – vartotojai mato tik produktą, kažkokį jau sulipdytą vizualą. Bet pradžios etapų labai daug – nuo logotipo, aprašymų, idėjos perteikimo vizualiai iki pakuočių, etikečių, internetinės parduotuvės, pardavimo taškų… Dėl to per gan trumpą laiką gavau galimybę pažinti daug skirtingų sričių, kurių kiekviena atlieka savo funkciją ir yra tam tikra gamybos grandinės dalis.

Tiesa, turbūt didžiausiu siurprizu tapo tai, kad su užsienio kompanijomis bendrauti ir dirbti buvo paprasčiau nei su esančiomis čia pat Lietuvoje – dėl to etiketės gamintos Danijoje, užtrauktukai – Italijoje. Sąrašą būtų galima pildyti Olandija, Japonija, Prancūzija… Kartais užsienį teko rinktis ir vien dėl siūlytos kokybės ar mano sumanymų, kuriuos Lietuvoje ne kartą vadino neįmanomais.

Žinant, kad seniau dirbai būtent su aprangos dizainu, tavo asmeninės linijos debiutas gerokai nustebino – nė vieno drabužio! Kodėl pradėjai nuo aksesuarų?

Jie visuomet buvo mano didžioji silpnybė. Net studijuodama gailėjausi, kad Lietuvoje niekas nesiūlo aksesuarų dizaino krypties. Baigiau Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino programą, kur turėjome vyriškos, vaikiškos mados pagrindus, bet kitoms detalėms dėmesio niekas per daug neskyrė. Dėl to pati susiradau aksesuarų dizaino vasaros kursus Milane, išvykau ir šita sritis man iki šiol labai įdomi.

Su drabužiais viskas vyksta šiek tiek kitaip – ypač kuriant didesniam ženklui, kur į aprangą reikia žiūrėti komplektais, kurti bendrą estetiką, dėl ko lieka mažiau laiko ir galimybių stabtelėti prie kiekvieno daikto atskirai ir jį ištobulinti. Tiesa, jeigu Things Happen kada papildys drabužių kolekcija, tai veikiausiai bus atskirų detalių rinkinys, kurių kiekviena turės labai aiškią savo funkciją.

Kol kas bene daugiausiai dėmesio sulaukė tavo kurti minimalistiniai papuošalai. Ar juvelyrika tapo iššūkiu, ypač siekiant tobulumą rasti paprastume?

Juvelyrikos dizainas yra be galo sudėtingas – čia kaip niekur kitur svarbios proporcijos, dydžiai, švara, tvarka. Pritariu minčiai, kad dabartiniame dizaine egzistuoja ryški minimalizmo tendencija, bet paprastumo grožį supranta tikrai ne visi. Dėl to mano kūryba labiau edukacinė, aš kalbu apie konkrečią estetiką, man svarbu, kad ji būtų tinkamai suprasta.

Nepranykti minimalizmo masėje sunku, nes gyvenant ir kuriant tam tikroje terpėje visi vieni nuo kitų kažką nužiūri ar kažkuo užsikrečia. Todėl svarbiausia turėti aiškią savo kryptį ir braižą, daugiau žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis po savo aplinką. Pati džiaugiuosi, kad įkvėpimo netrūksta, idėjų taip pat. Manau, jau žinau, ką darau, ir aplinkiniai tai jaučia.

Nusprendei vengti reklamos ir ženklą paleidai gan tyliai. Kodėl?

Tai pasąmoningas sprendimas, nes labai slėpiausi ir nenorėjau, kad šį ženklą sietų tik su mano vardu – iki šiol galvoju, kad tai nėra tik kažkas, kas yra vien mano. Mąstau apie kolaboracijas su kitais kūrėjais ir menininkais, galbūt net ne iš mados pasaulio. Mano vizija – išauginti ženklą ir turėti skirtingas kūrybines komandas, kurios galėtų rūpintis skirtingomis linijomis ir projektais. Esu linkusi dirbti didelėje komandoje, tad niekada viešai neakcentuoju to “aš” – kartais net pažįstami žmonės nustemba, kad Things Happen yra mano iniciatyva. Grįžtant prie reklamos, esu įsitikinusi, kad geras produktas pirkėją randa nesunkiai, net jeigu informacijos dabar tikrai daug ir kartais priminti apie save nėra blogai. Bet kuriuo atveju, kol kas dėmesio stokos nėra.

Paminėjai, kad Things Happen matai ne kaip vieno tipo produktų ženklą – jau dabar kolekcijoje yra papuošalų, rankinių, kuprinių, neseniai sąrašą papildė ir užrašinė. Paklausiu šiek tiek buitiškai: ar nebijai išsimėtyti?

Bijau, tiesa, nes idėjų šiuo metu yra daug ir labai skirtingų. Turint tik vieną produktą viskas paprasčiau ir tokiame sprendime logikos daug – lengviau vystyti produktą, pateikimą, pakuotę. Pavyzdžiui, kuriant vien odinius aksesuarus bus lengviau dirbti su pačia medžiaga, turbūt reikės tik vieno tipo įrangos, gamyba bus paprastesnė.

Bet, pirma, nepabandžiusi nesužinosiu, kokie gali būti rezultatai, o, antra, asortimentas gal ir gali būti įvairus, bet svarbiausia yra išlaikyti viską vienijančią estetiką. Ir pats prekės ženklo pamatas yra “things” – daiktai, pavieniai dizaino objektai, o ne kažkas apribojančio ar konkretaus.

Kaip vyksta produkto vystymas? Suprantu, kad skirtingos kategorijos reikalauja skirtingų gamybos procesų, bet kaip ateini iki sprendimo, kad daiktas jau yra toks, kokio norėjai?

Tai užtrunka – pirmiausia dirbu su eskizais, tuomet prasideda bandymai su medžiagomis, įvairių priedų taikymas. Tik po to eina gamyba, kurios pirmi rezultatai verčia idėją smarkiai pakoreguoti, kartais tenka keisti ir gamintoją. Pavyzdys galėtų būti kolekcijos kuprinė – prieš pusantrų metų jau buvau pasisiuvusi pirminį jos variantą, bet gamybos procesas nulėmė tai, kad buvo nemažai pakeitimų, taip pat ir broko.

Tarkime, odines delnines klijuoju pati, nes iki šiol nerandu, kas kitas galėtų šitą darbą atlikti tinkamai. Tai paaiškina ir kainą, nes kainuoja ne tik pati oda, kurią perku iš italų odadirbių, bet ir faktas, kad darbas vyksta lėtai ir su juvelyrišku tikslumu – be to gresia nepataisomos klaidos. Suprantu, kad pati viską apsisunkinu, bet rezultatas to reikalauja.

Būtent kaina yra vienas svarbiausių faktorių, lemiančių, ar jaunam ženklui pavyks išsilaikyti. Pati neretai sulaukiu klausimų, kodėl jauni dizaineriai savo kūrybą įvertina iš pažiūros nelogiškomis sumomis, ypač jei jų kūryba minimalistinė ir neva nereikalaujanti daug resursų. Tad paskutinis klausimas tau – kaip kainų politiką paaiškintum iš kūrėjo pusės?

Klausimas aktualus, nes tikrai ne visi pirkėjai žino, kiek skirtingų elementų sudaro tai, kas atsispindi kainoje. Daugeliu atveju kainos tikrai nėra užkeltos ar laužtos iš piršto – kalbant apie vietinius kūrėjus reikia suprasti, kad jų gamybos apimtys nesiekia šimtų ar net tūkstančių vienetų kaip didžiųjų užsienio ženklų. Tai reiškia, kad tiek pačios medžiagos, tiek darbo jėga, tiek gamyba kainuos daugiau.

Taip mat mažesni prekės ženklai dažniausiai siekia pačios geriausios įmanomos kokybės, todėl dalį darbų dizaineriai atlieka savo rankomis arba ieško kažko, kas galėtų garantuoti panašų rezultatą. Tai suprasti nesunku, nes kuriant asmeninį ženklą tikrai nesinori, kad tavo produktas nuviltų ar turėtų trūkumų. Tik asmenišką sentimentalią vertę, ko pati labai tikiuosi.

Dėkoju Monikai už pokalbį | Nuotraukos A. Solomino ir G. Trečioko

X