“Aš nenoriu tiesiog rodyti drabužių. Aš noriu parodyti požiūrį.” Kažin ar pavyktų rasti taikliau visą vyrų mados savaitę apibūdinančią frazę nei šie dizainerio Rafo Simonso žodžiai, ištarti po jo 2016-ųjų rudens kolekcijos pristatymo Paryžiuje. Keletą pastarųjų sezonų tvyrojusi pokyčių nuotaika šį sausį ant Londono, Milano bei Paryžiaus podiumų pagaliau pasiekė sprogimo tašką. Išvarginti komercijos ir klausimų apie šiuolaikinio vyro stereotipą, mados kūrėjai tarsi sutartinai ėmėsi netikėtos taktikos – neigimo ir atsiribojimo nuo sistemos.
Jų vizijoje nebėra vietos estetikos pasiilgusiam dendžiui ar kosmopolitui, vergaujančiam tendencijoms. Nebeaktualus ir vos prieš metus diskusijas kėlęs efemeriškas, net kiek atvirai moteriškas ar jausmingas vyras. Herojų nebėra, tendencijos nebeteko prasmės, o parduotuvių lentynose kūriniai atrodo tik kaip iš sudėtingo kūrinio ištrauktos pavienės frazės. Sakote, pernelyg nihilistiška? Taip, galbūt. Bet tai lėmė gan įdomų rezultatą – tiek kolekcijos, tiek jų pristatymai vietoje parodos pasyviems stebėtojams virto provokuojančiais performansais, kurių forma ir pareiškimai rašo naujas vyriškos mados taisykles.
Nors nėra nieko paprastesnio nei “ką dėvėsite kitą rudenį” tipo apžvalgos su keliais pavyzdžiais iš naujausių kolekcijų, pastaruoju metu mados kritika linksta į gerokai sudėtingesnę, net kiek filosofinę pusę. Neskubėkite to vadinti apžvalgininkų grafomaniškais polinkiais ar pernelyg didelėmis pastangomis madą iškelti iki konceptualaus meno aukštumų. Nieko panašaus – pati situacija industrijoje diktuoja, kad ant podiumų rodomi vyriški drabužiai nebėra vien tik tiesioginę funkciją atliekantys gaminiai, savo siluetu ar spalva bandantys privilioti klientą tarsi medžiotojas grobį.
Dabar kaip niekada vyriškos kolekcijos įgauna metaforišką atspalvį, nes drabužiai ir jų pristatymas neretai yra paskutinis momentas, kai dizaineris dar gali garsiai kalbėti apie savo idėjas. Tai paaiškina tiek iš pažiūros perdėm pompastiškus šou, tiek netradicines pristatymų erdves ar keistą stilistiką – atsisveikindamas su savo kūriniu kūrėjas jį paverčia asmeniniu pareiškimu.
Kas seka po to? Modelių pritaikymas pardavimui (dažniausiai tai supaprastinimas nuo kūrinio statuso iki produkto lygio), užsakymų tenkinimas ir bandymai daryti viską, kad klientas iš salono neišeitų be logotipu pažymėto storo popieriaus maišelio. Patikėkite, klientui dažniausiai neįdomu, kad po Prada vardu slypi gili filosofija ir konkretaus sezono įkvėpimo šaltiniai – jam ženklas reiškia prabangą ir itališką kokybę, o ne kolekciją įkvėpusį film noir stilių ar norą atsikirsti mados nihilizmui. Jeigu moteriškoje madoje ši atskirtis juntama ne taip smarkiai, vyriškoje madoje pragmatizmo išvengti sunkiau.
Šių pastebėjimų visuma nulėmė, kad 2016-ųjų rudens sezono mados savaitės bus prisimenamos kaip riba, kai idėjinis turinys laimėjo prieš materialią formą. Ne, tai nereiškia, kad drabužiai staiga prarado savo kokybę ar braižą – tiesiog patys kūrėjai klientams pareiškė, kad dabartinė mada yra svarbi ne dėl sekimo konkrečiomis tendencijomis, bet individualumo, meninės vertės. Įdomiausia turbūt tai, kad skirtingi dizaineriai tam pasirinko skirtingus metodus: vieni siekė parodyti intelektualiąją mados pusę, kiti estetinę ir neigiančią bet kokius lytiškumo standartus, treti grįžo prie pragmatiškos prabangos.
Tarp pirmosios minties atstovų – tokie vardai kaip Miuccia Prada (jos mados namų pavyzdį kiek anksčiau pasirinkau ne veltui), Rafas Simonsas, Comme des Garcons dizainerė Rei Kawakubo, Rickas Owensas. Šių dizainerių rudens kolekcijos tapo bene geriausiu mados nihilizmo įrodymu – jose ryškūs destrukcijos, dekonstrukcijos motyvai, noras grįžti prie provokuojančio klausimo “ką iš tiesų bando pasakyti vyriška mada?”. Jų visų bendras atsakymas? Turbūt “nieko, bet jei pati mada tyli – kalba kūrėjai”.
Antroji kūrėjų grupė (Balmain dizaineris Olivier Rousteing, Gucci kūrėjas Alessandro Michele, Driesas Van Notenas) vyriškai madai suteikė agresyvaus hedonizmo atspalvį, tarsi sakantį, kad mada turėtų tenkinti nenumalšinamą grožio, noro išsiskirti troškimą. Trečioji (Louis Vuitton dizaineris Kim Jones, Givenchy dizaineris Riccardo Tisci, Hermes kūrėja Veronique Nichanian) savo įsitikinimus pagrindė mintimi apie stulbinantį pragmatizmą ir kasdieniškumą, kuris taip pat gali būti prabangus ir diktuoti mažiau pretenzingą, tarsi lėtesnės eigos madą.
Ką visa tai reiškia? Matyt, metą suvokti, kad vienos vyriškumo vizijos nebėra ir negali būti. Kaip negali būti ir vyraujančio silueto, spalvos ar tematikos. Kiek seniau jau rašiau apie tai, kad XXI-ojo amžiaus mados kryptis yra ne kultūrinių virsmų vaizdavimas, bet atskirų ženklų ar kūrėjų individualizmas. Nors moteriška mada tam suteikia daugiau erdvės ir galimybių, vyriška mada dėl ribotų pasirinkimų neretai turi didesnę paskatą imtis konceptualesnio požiūrio.
Ponas Simonsas neklydo – mada nebėra tik drabužiai, todėl dizainerių užduotis nėra rūpintis vien produktu. Atitinkamai kinta ir mados stebėtojų (apžvalgininkų, gerbėjų) rolė – vietoje pasyvaus paviršutiniško vertinimo “aš to norėčiau” atsiranda gilesnis “aš tai suprantu ir tam pritariu”. Dėl to atsiprašau, jeigu šiame tekste tikėjotės rasti tendencijų aprašus ar pavyzdžius, kaip už septynių mėnesių turėtų atrodyti madingas vyras – tai padiktuos parduotuvių lentynų asortimentas. Bet tai tik forma, o turinys – sugebėjimas rasti būdą, kaip patenkinti individualumą. Visi pasirinkimai jūsų.
Nuotraukos Vogue Runway, 10 Magazine, i-D
X