Nors dar prieš gerą mėnesį ketinau parašyti sugrįžimo raštelį su atsiprašymu už tylą, atslinkus birželiui, o paskui – ir liepai tai savaime peraugo į poreikį parašyti šiek tiek daugiau. Sakykime, laišką. Ir ne, jo nuotrauka paaiškina tikrai ne viską.
Per keletą mėnesių, kol Spintos guru tinklaraštis buvo paliktas tyloje, tiek mados industrijoje, tiek mano gyvenime vyko visų ateinančių metų kursą pakreipę pokyčiai. Daugelis turbūt jau matėte naujienas apie bendrą Kenzo ir H&M kolekciją, pasirodysiančią jau šį rudenį. Turbūt girdėjote ir gandus apie pirmąją Dior mados namų dizainerę moterį (pranešama, kad ja turėtų tapti Valentino kūrėja Maria Grazia Chiuri), įvertinote Demnos Gvasalios pirmąją vyriškų drabužių kolekciją Balenciaga mados namams, skaitėte apie Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES ir galimus šio sprendimo padarinius Europos mados industrijai.
Turbūt net neverta sakyti, kaip jautriai mados bendruomenė priėmė naujieną apie New York Times gatvės mados fotografo Billo Cunninghamo mirtį ar kokią reikšmę suteikė Orlando aukų pagerbimui. Vis dėlto tenka atsispirti nuo emocijų ir žvilgsnį nukreipti pirmyn – mados industrija išgyvena milžinišką lūžį ir sunku nuslėpti jaudulį laukiant to, kas įvyks toliau.
Keletas pastarųjų mėnesių poreikį drąsiai žengti į priekį atnešė ir man. Parašiusi bakalauro darbą apie nuosavybės skaidrumą Lietuvos žiniasklaidoje baigiau žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Turbūt kiek ironiška, kad jau kitą dieną po baigiamojo darbo atidavimo pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Tiesa, mada iš akiračio niekur nedingo, net jeigu turiu pripažinti, jog kurį laiką gan rimtai mąsčiau nuo jos atsiriboti. Kodėl? Nes dirbant su lietuviška mada dažnai apima dvejopas jausmas, kai jos būna ir per daug, ir per mažai. Per daug, nes dėmesį nuolat trikdo gausybė naujų vardų ir stebėtina arogancija. Per mažai, nes tokia spalvinga ir talentinga visuma neišpildo savo potencialo bei bijo drąsesnių iniciatyvų. Dar prieš metus rašiau tekstą apie lietuviškos mados provincialumą bei kaustančias baimes. Atrodo, rašinys galėtų būti drąsiai publikuojamas ir šiandien. Deja.
Vis tik kritikuoti lengva, o nuspręsti bandyti bent minimaliu indėliu keisti situaciją – gerokai sunkiau. Net jei tai – tik mėginimai rašyti. Džiaugiuosi, kad ir toliau turiu galimybę dirbti su žurnalais Moteris ir L’Officiel Mada, greitu metu publikuosiu tekstą apie įspūdžius iš Marks & Spencer žiniasklaidos vizito Londone, įsitraukiau į keletą itin įdomių projektų ir net turėjau galimybę išbraukti kelis vardus iš savo svajonių pašnekovų sąrašo.
Kodėl tuomet būtent tinklaraštis sulaukė priverstinių atostogų? Veikiausiai todėl, kad jam norisi skirti daugiau dėmesio ir laiko, nei tos retos laisvos minutės per pastaruosius du mėnesius. Tačiau dabar, veikloms pagaliau susidėliojus į vietas, pagaliau galiu tęsti darbus, kurių pasiilgau labiausiai.
Sveiki sugrįžę!
Deimantė