Kas iškyla prieš akis vos pagalvojus apie mados industriją? Turbūt jau galima pradėti vardinti stereotipus: ekscentriški dizaineriai, sveikatą žalojantys grožio kanonai ir absoliuti tuštybė, kuri aukština paviršutiniškumą ir atvirai skatina dėl naujausio daikto pamesti galvą. O ar kada drįstumėte madą sieti su… feminizmu?

Kai žurnalo „Moteris“ redakcijoje kilo idėja parengti tekstą apie šių dienų mados santykį su feminizmu, natūrali pirmoji reakcija buvo šiek tiek prieštaringa. Kaip galima už lyčių lygybę kovojančią ideologiją susieti su industrija, kuri per paskutinį dešimtmetį moterims „padovanojo“ nebent nepasiekiamus grožio idealus, istorijas apie modelius išnaudojančius fotografus ir reklamines kampanijas, kuriose moterys paverčiamos vien estetinį pasigerėjimą keliančiais objektais?

Žvelgiant gilyn į mados istoriją problema tik aštrėja. Mat daugelį amžių būtent vyrų rankose sutelkta politinė ir ekonominė galia skatino ne juos, o moteris atitikti griežtus išvaizdos standartus – vien dėl statuso visuomenėje ar poreikio įrodyti savo patrauklumą priešingai lyčiai. Taip moters liemuo buvo įkalintas stuburą laužančiame korsete, pėdos – aukštakulniuose, o oda ne vieną dešimtmetį kentėjo nuo madingą idealą kūrusios kosmetikos, kurios kiekis ir pavojingos sudedamosios dalys lemdavo ne tik popieriaus baltumo atspalvį, bet ir mirtinas ligas.

Net jeigu XXI a. mada tokias ekstremalias idėjas palieka nebent istorijos vadovėlių puslapiams, daugelis stereotipų vis dar gyvi, tik kiek pakeitę formą. Nėra ko slėpti – kol vyrų mada propaguoja patogią sportinę stilistiką, ant podiumų matomos moterys kuria iliuziją, kad dviženklį skaičių centimetrų siekianti batelių pakulnė gali būti patogi net žiemą brendant per pusnis. Madingi drabužiai tinka tik nulinio dydžio figūros savininkėms. Pagrindinis aprangos kriterijus – žvilgsnį gatvėje traukiantis seksualumas.

Turbūt nereikia net sakyti, kad bandymas vaikytis naujausias mados tendencijas moterį visuomenės akyse paverčia paviršutiniška. Bet, paradoksalu, atsisakymas paisyti mados diktato jai prilipdo etiketę „negeidžiama“. Kur tuomet madoje slypi feminizmas, jeigu, atrodo, šioje industrijoje jo būti tiesiog negali?

Chanel pavasaris 2015

Plius dydis ir kostiumėlis

Kai prieš keletą sezonų Chanel mados namai ant podiumo išleido grupę modelių, nešinų feministinės tematikos plakatais, žiniasklaida į tai atsakė ne palaikymo šūksniais, o ironiškomis šypsenomis. Pasak kritikų, tai nebuvo manifestas, skirtas lygybei ar demokratiškai madai – mada kartas nuo karto naudoja feministines idėjas kaip reklaminę priemonę, nes suvokia augančią moterų perkamąją galią ir jaučia, kad atitinkama žinutė gali sulaukti teigiamo potencialių klienčių dėmesio.

Feminizmas tapo pagrindine vadinamojo plius dydžio ženklų reklamine vėliava, jį pasitelkia ir neva individualumą aukštinančios kosmetikos kompanijos. Taigi feministinių plakatų viešojoje erdvėje gausu, tik jų turinys (ir juos nešančios lieknos nepilnametės gražuolės) šiek tiek prasilenkia su esminėmis vertybėmis bei atsiduoda reklamos efektui.

Negelbėja ir priešingos idėjos, kurios feminizmą madoje sieja ne su tradicine moteriškumo samprata, bet moterį priartina prie vyro – aprengia ją griežtu vyrišku kostiumu, tarsi pavojų pajutusiam gyvūnui suteikia pernelyg plačią pečių liniją, slepia figūros linkius.

Tokį požiūrį populiarina ir viešojoje erdvėje matomos moterys, pasiekusios karjeros aukštumų politikos, ekonomikos, mokslo srityse. Tarsi norėdamos įrodyti savo statusą vyriškoje kompanijoje bei nepasirodyti silpnos, jos beveik be išimties dėvi tiesaus kirpimo kostiumus, vengia makiažo ir bet kokių įvaizdžio detalių, pabrėžiančių moteriškumą. Žinoma, retkarčiais pasitaiko išimčių ir garsi politikė ar kompanijos vadovė viešumoje pasirodo su kitokia (tarkime, puošnesne) apranga, bet… tuomet daugiau dėmesio sulaukia ne jos pažiūros ar pasiekimai, bet tai, koks dizainerio vardas įrašytas suknelės etiketėje.

Rick Owens pavasaris 2016

Jis ar ji?

Vis dėlto tenka grįžti prie mados industrijos ir kelti klausimą, ar ji iš tiesų yra pajėgi ne tik matyti moterį kaip vartotoją, bet ir pagerbti ją kaip asmenybę. Žvelgiant iš vienos pusės, tai nėra lengva, nes absoliuti dauguma įtakingų mados kūrėjų yra vyrai – jų kūryba dažnai paremta suvokimu, kad moters kūnas yra drobė vaizduotės potėpiams. Nors skirstyti kūrėjus pagal lytį nėra visiškai teisinga, didžioji dalis kūrėjų vyrų moterį mato kaip trapią mūzą, o ne ambicingą būtybę, susiduriančią su kasdienėmis problemomis bei žmogiškaisiais poreikiais.

Keista ir tai, kad net 85 procentai visų Niujorko mados mokyklų studentų yra merginos, bet karjeros aukštumų dėl savo kūrybinės drąsos lengviau pasiekia būtent vaikinai. Žinoma, madai būtina išlaikyti savo meninę vertę ir kurti svajonę, bet moterys kūrėjos yra linkusios kuriamą daiktą įsivaizduoti kaip savo garderobo dalį – ne abstraktų meno objektą, kuris gerai atrodo nebent tuomet, kai jį ant podiumo ar fotosesijos aikštelėje dėvi modelis.

Nors išimčių netrūksta ir tarp vyrų dizainerių (pavyzdžiui, Ricko Owenso manifestas ant podiumo išleidžiant ne manekenes, o stipraus atletiško sudėjimo šokėjas; itin įvairi Jeano Paulio Gaultier modelių komanda ar net Marco Jacobso sukurti marškinėliai, skirti Hillary Clinton kampanijai), pastaruoju metu pagreitį įgauna tendencija daugiau galios suteikti būtent moterims kūrėjoms.

Šio sumanymo ištakos slypi dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Paryžiuje savo mados namus atidarė bene ryškiausia XX amžiaus moterų dizainerių grupė: Gabrielle Chanel, Elsa Schiaparelli, Madame Gres, Jeanne Lanvin, Madeleine Vionnet. Jos ne tik reformavo vyravusius mados siluetus, bet ir įrodė, kad moteriška mada gali atitikti modernios moters poreikius, talkinti jos kasdieniam gyvenimui. Antroji moterų dizainerių banga sekė jau septintajame dešimtmetyje su mini sijoną išpopuliarinusia brite Mary Quant ir prancūze Sonia Rykiel.

Jos žino, ko jums reikia

Trečioji moterų kūrėjų banga kilti pradėjo dar XX amžiaus dešimtajame dešimtyje, kai moterys įgavo didesnę finansinę nepriklausomybę, o populiarioji kultūra išaukštino stiprios, savimi pasitikinčios karjeristės tipažą. Tai reiškė, jog moterys mados kūrėjos ne tik gavo daugiau laisvės saviraiškai, bet ir didžiulį industrijos palaikymą kurti klientei, norinčiai jos gyvenimo ritmą atitinkančios mados. Donna Karan, Donatella Versace, Miuccia Prada ir daugelis kitų garsių vardų pradėjo viešai teigti, kad mada – tai jų instrumentas kalbėti apie moterims svarbias problemas, atskleisti jų siekius.

„Visuomet norėjau reprezentuoti moterį, kuri kovoja už savo statusą, teises ir norą tapti ikona, – yra sakiusi M. Prada, – Manau, kad pastaruoju metu moterys užsitikrino pagarbą ne tik mados industrijoje, bet ir bet kurioje kitoje sferoje. Žinoma, vis dar yra dėl ko kovoti ir apie ką kalbėti, bet reiškiu palaikymą visoms moterims, kurios siekia sėkmės ir išdrįsta būti savimi nepaisant visuomenės nustatytų normų.“ Jai antrina ir britė Stella McCartney, kiekvieną sezoną kalbanti apie istorinę moterų poziciją ir dabartinį jų norą ne pralenkti ar desperatiškai kovoti su patriarchija, o sąžiningai konkuruoti ir įrodyti savo vertę.

Savitą revoliuciją pradėjo ir „Celine“ dizainerė Phoebe Philo, kuri feministines idėjas išreiškia ne tik savo kūryboje. Didžiulio dėmesio sulaukė ir jos sprendimas palikti „Chloe“ mados namus vien dėl noro skirti laiko sau, paskui – reikalavimas „Celine“ studiją iš Paryžiaus perkelti į Londoną, kur gyvena jos šeima. Nors tai tikrai nėra pirmas toks atvejis mados industrijoje, P. Philo yra viena iš pirmųjų moterų, pradėjusių aiškiai diktuoti savo sąlygas vien dėl turimos galios ir įtakos mados namų sėkmei.

Miuccia Prada

Tradicijos keičiasi

Taigi kur šiandien slypi mados feminizmas? Net jeigu jį apibrėžti nėra lengva, feministines idėjas atskleidžia ne tik moterys dizainerės, bet ir reali moterų įtaka valdant mados korporacijas. Šiuo metu beveik ketvirtį visų didžiųjų prabangos kompanijų valdybų sudaro moterys (tai – dvigubai daugiau nei daugelyje kitų industrijų), o kompanijų „Hermes“, „Michael Kors“ ar „Estee Lauder“ tarybose moterys sudaro pusę narių.

Naują požiūrį į feminizmą madoje formuoja ir įtakingiausi pasaulio žurnalai, pabrėžiantys, kad feminizmas neturi nieko bendro su fobija moteriai priskirti savybes, kurios tradiciškai apibrėžiamos kaip moteriškos. Rūpinimasis savo išvaizda, domėjimasis tendencijomis ar sugebėjimas lavinti skonį nereiškia moters stiprybės paaukojimo. Mada atveria gausybę kelių ir galimybių tiek vyrams, tiek moterims, o svarbiausios lyderių savybės ar intelektas, kaip žinia, lyties neturi.

Kaip yra pastebėjusi įtakinga jaunosios kartos mados žurnalistė Daniella Shreir, madą galima palyginti su architektūra – abi suvokiamos kaip viešos ir funkcinės meno rūšys, bet jeigu manoma, kad architektūrą tinkamai išmanyti gali tik saujelė profesionalų, mada matoma kaip kažkas, ką suvokti ir vertinti gali beveik visi. Toli gražu, ypač šiais laikais, kai mini sijonas nebereiškia seksualinės laisvės, o iškirptė – bandymo gundyti. Priešingai nei XX amžiaus viduryje, moderniosios feministės iškelia mintį, kad mada – tiesiog saviraiškos priemonė. Ir nesvarbu, ar prasegti marškiniai atidengs vyrišką, ar moterišką krūtinę.

Nuotraukos Katie Glass, Interview Magazine, NYTimes, Vogue

Tekstas publikuotas žurnale „Moteris“, 2016 m. gegužės numeryje

X