Kiekvieną tinklaraščiui ar spaudai kalbintą pašnekovą prisimenu su džiugiu jauduliu. Prisimenu tuos “taip”, kurie atveria kelius naujiems pokalbiams (kartais ir draugystėms), susitikimų detales, klausimus, neišsisaugojusius įrašus bei gausybę kitų mažų nutikimų. Bet turbūt nė vienas susitikimas man iki šiol nesukėlė tokio emocijų pliūpsnio, kaip interviu su dizainere Egle Ona Žiemyte. Ir ne tik todėl, kad šio pokalbio laukiau net keletą metų, o kūryba domėjausi nuo pat ženklo D.Efect pirmųjų žingsnių.
E. Žiemytė man visuomet simbolizavo lietuvišką sėkmės istoriją, kurioje itin stiprus tobulumo netobulume konceptas ir drąsa iš tiesų gali nuversti sienas. Ir ne veltui – E. Žiemytė keletą kartų vos nebuvo išmesta iš Vilniaus dailės akademijos, dirbo žurnalo Moteris mados redaktore, kartais pati atsistodavo priešais kamerą, o tuomet 2009-aisiais per lemtingą atsitiktinumą gavo D.Efect ženklo dizainerės poziciją. O atsitiktinumas iš tiesų vertas atskiro pasakojimo: dizaino konkursas, dvi finalistės, abiejų vardas Eglė ir… laimėtoja netyčia paskelbta ne ta, kuriai skirta pirmoji vieta. Bet klaida, tapusi E. Žiemytės karjeros D.Efect namuose pradžia, pasiteisino su kaupu.
Šiandien D.Efect kūryba parduodama 17 pasaulio šalių, o saviironiškas ir konceptualus žvilgsnis į madą subūrė nemažą ištikimų gerbėjų ratą. D.Efect moterį pastebėti nėra sudėtinga: galbūt jos kelius puošia pleistrai, o nešdama kavą ji sugeba aplaistyti pusę savo balto sijono, bet kiekvienas į ją nukreiptas žvilgsnis vis tiek pilnas susižavėjimo. Ji tobula, nes sugeba pasijuokti iš savo netobulumo. Ir tai darydama atrodo puikiai.
Tokia – ir pati E. Žiemytė, kurios mintys veja viena kitą įstabiu greičiu ir chaotiška tvarka, bet žavesys paperka nuo pat pirmo sakinio. Todėl šiandien siūlau susipažinti ne tik su D.Efect ženklu, jo istorija ar planais. Susipažinkite su moterimi, kuri visa tai įkūnija.
–
Prisimenu, pirmą kartą D.Efect kolekciją pamačiau dar būdama moksleivė, kai prieš gerus penkerius metus atvykau į Vilnių stebėti Mados infekcijos. Įspūdis išliko iki šiol, nes ant podiumo pastebėjau ne Lietuvą, o kažką, kas priminė nuotraukas iš mados sostinių. Rodos, nuo tų 2010 ar 2011 metų pasikeitė labai daug kas. Kaip pasikeitėte Jūs pati?
Labai labai! Tikrai labai… Manau, per šiuos metus tapau stilistiškai brandesnė, gal net ramesnė, išsigryninau savo kryptį. Prisimenu pirmąsias kolekcijas – buvau jauna dizainerė, gavusi galimybę kurti ką tik noriu. Todėl bandžiau viską, naudojau daug detalių, spalvų, kurių dabar nebesirinkčiau.
Minčių ir ambicijų turėjau begales, todėl dažnai kažką įsivaizduodavau, bet nežinodavau, kaip išpildyti. Tiesa, iki dabar esu labai chaotiška ir man įprasta šokinėti per mintis ar pasimesti. Bet tikrai geriau žinau, ko noriu ir kaip tai pasiekti.
Turbūt daugelis mados gerbėjų pritartų, kad D.Efect nemažai prisidėjo prie suvokimo apie modernią lietuvišką madą. O kokia ji buvo tada, kai Jūs tik pradėjote kurti?
Ooo, lietuviška mada tada buvo mažai komercinė, visi dizaineriai atrodė dideli menininkai, kurie ieškojo konceptų, kūrė pagal keistas temas. Drabužiai tikrai nebuvo kuriami dėvėjimui – labiau eksperimentui, potekstės atskleidimui. Visur buvo daug gilumo…
Studijuodama ir pati buvau visiška avangardistė – maniau, dirbsiu teatre, užsiimsiu meniniais projektais… Bet susikūrus D.Efect atradau dėvimąją madą, tik kiek kitokiu kampu. Sudomino galimybė komercijai pritaikyti kiek konceptualesnį kampą ir įrodyti, kad tai gali būti ne tik lengvai tiražuojamos trikotažo suknelės ar kažkas, ką visi jau daug kartų matė.
Iš kur kilo toks poreikis? Norėjosi maištauti?
Iš daugelio dalykų. Manau, didžiausią įtaką padarė suvokimas, jog D.Efect turi pakankamai resursų, kad būtų galima galvoti ne tik apie kainą, bet ir daikto kokybę. Net jei jo konstrukcija sudėtinga ar ne visai įprasta. Prisidėjo ir maištavimas – visą laiką buvau ieškotoja ir klausinėjau, kodėl negalime pagaminti to ar ano. Kas trukdo? Kodėl ne? Kodėl Lietuvoje dėvimoji mada būtinai turi būti pilka ir be charakterio?
Pati pradžia D.Efect kėlė daug klausimų. Kalbėjome su akcininkais, bandėme jiems paaiškinti, kodėl verta pabandyti dirbti kitaip ar pasirinkti kitokią viziją. Prisimenu, pati susirinkime pasakiau: „arba darome įdomiai, nes aš tikrai galiu, arba nedarome nieko!“
Kai pradėjau, reakcijų buvo įvairių. Kai kurie dizaineriai sakė, kad galbūt Eglė per daug eina į komerciją, pamiršo meną. Dabar jau atrodo, visa vietinė industrija važiuoja į priešingą pusę – aplink daugiau verslo interesų su ženklais po tris sukneles.
D.Efect ruduo-žiema 2016
Ne vienas žymus lietuvių dizaineris yra pasakojęs, jog studijuojant dėstytojai retai užsimena apie tai, kas sukurtą daiktą padėtų paversti patraukliu klientui. Kaip to išmokti?
Prisipažinsiu, kadaise ir pati buvau prie tų, kurie pyko ant sistemos ar nesuprato dėstytojų. Dabar žinau, kad gauti meniniai pagrindai yra naudingi, net jeigu apie komerciją išmokti teko pačiai. Manau, studijuojant vienodai svarbios abi pusės – net jeigu neturi verslininko gyslos, esminius gamybos, pardavimo procesus suprasti yra būtina. Visai kaip ir mokėti suformuluoti temą, ją kūrybiškai atskleisti.
Aišku, apie komercinius sprendimus anksčiau ar vėliau sužinai iš praktikos, o ir dabartinė mada iš dizainerio reikalauja labai daug. Vis tik pritariu minčiai, kad universitete reikėtų kalbėti apie atskiras mados verslo specialybes. Ypač matant, kas vyksta Lietuvoje, kai dizaineriai bando būti ir menininkais, ir vadybininkais – rezultatas atitinkamas.
Dabar mados industrija yra keista, o ir stebėti pasaulį kūrėjo akimis įdomu. Daug pokyčių vyksta politikoje, į viską reaguoja ir mada – joje gausu drąsių pareiškimų, kur neretai nueinama iki meno ar komercijos kraštutinumų, specialiai tyčiojamasi iš balanso nebuvimo. Manau, tokių pareiškimų trūksta ir vietinei rinkai, kur viskas gan paviršutiniška. Nežinau, ar tikrai tai veiktų ir pas mus, bet pamatyti būtų sveika.
O kokie dizaineriai, mados namai, menininkai formavo Jus kaip kūrėją?
Visuomet imponavo Celine dizainerė Phoebe Philo, Rafas Simonsas, Jil Sander – klasikai!
Klasikai, kurie dažnai minimi ir aptariant D.Efect kūrybą. Tai komplimentas ar labiau spyris eiti kita linkme?
Aš net nežinau… Manau, kad tokie palyginimai nėra nei gerai, nei blogai, ar ne? Nieko naujo, kad šiandienėje erdvėje pabėgti nuo išorinių įtakų yra neįmanoma. Simboliką, metaforas ar kitus panašumus įžvelgti galima visur. Kai aplink tiek informacijos ir viskas taip lengvai pasiekiama, akį ir kūrybą paveikti gali bet kas.
Kodėl tuomet žodis “kopija” populiarus išlieka net tada, kai absoliutus originalumas yra turbūt nebeįmanomas?
Galbūt ir įmanomas, tik tiek, kad jį visi vertiname skirtingai. Ne kartą pasitaikė, jog tik jau sukūrusi ir pasiuvusi drabužį pamačiau, jog kažkas kitas yra pagaminęs tikrai panašų. Net nežinai, kaip reaguoti! Bet, kaip jau minėjau, aplinkui visko yra tiek daug, kad ir atitikmenį surasti įmanoma viskam.
Aišku, kartais madoje tikrai pasitaiko kopijų – jos daromos labai primityviai, panašumai akivaizdūs. Tai netoleruotina. Bet visa kita pavadinčiau judėjimais, kuriuos nulemia atitinkama stilistika. Tam tikrų tendencijų neišvengsi.
Šitas klausimas aktualus dėl to, kad D.Efect ženklas yra itin pasaulietiškas, vadinamas viena iš nedaugelio lietuviškos mados sėkmės istorijų. Kas pastūmėjo žiūrėti plačiau?
Tai lėmė finansinės galimybės, kurias turėjau statydama D.Efect. Galėjau pasirinkti tai, kas įdomu man. Kam paltui uždėti nereikalingą, net jei ir populiarią, detalę, jeigu ji man nepatinka? Nenorėjau kūryboje matyti provincialumo – siekiau kitokios vertės, kitokio jausmo. Paaiškinti labai sunku, bet turbūt tiesiog stengiausi išvengti nereikalingų įtakų, kurios labai apibrėžtų kūrybą. Dėl to atsisakiau individualaus siuvimo – noriu, kad klientai rinktųsi D.Efect dėl išskirtinio braižo, o ne jį diktuotų nuo pradžios iki galo.
Bet, kita vertus, mada kaip tik grįžta prie atitinkamų įtakų ir klišių – vaikystės laikų, nepritekliaus mados, intensyvaus tiražavimo…
Taip, tą jaučiu ir aš! Apie praeitį ar nepritekliaus nostalgiją galvoti pradėjau net kurdama, nes tai aktualu ne tik mūsų rinkai, bet ir visam pasauliui. Manau, būtų labai įdomu paimti kokį puikiai pažįstamą stereotipą – gal sovietinį, gal net fyfas – ir išpildyti jį iki galo. Tiesa, mano estetika jau susiformavusi, todėl naują temą reikėtų labai gerai suvaldyti. Bet gal gera idėja būtų daryti kokį atskirą projektą… Pamatysim.
Kalbant apie projektus – D.Efect jau ne kartą pristatė kolaboracijas su kitais kūrėjais. Kaip kyla mintys apie bendrus darbus? Nebaisu įsileisti svetimą estetiką?
Visos šios idėjos gimsta natūraliai ir dirbti su jomis labai smagu. Kolekcijose man visada norisi kažkokio papildomo kūrybinio indėlio ar sustiprinimo, kurio pati suteikti nebegaliu. Todėl nusprendžiau pasikviesti tapytoją, savo vaikystės draugą Andrių Zakarauską, juvelyrę Simoną Samojauskaitę… Džiugu, kad kolaboracijos patinka ir klientėms.
O jei kolaboruotis kažkas pakviestų Jus, kokios sritys būtų įdomiausios?
Turbūt ne drabužiai, o kokia kita sfera, kur dar nesijaučiu pakankamai stipri – tai geras būdas išmokti kažko naujo, pasisemti žinių. Gal avalynė, rankinės, o gal – visiškai kitokie meniniai projektai, kaip instaliacijos, kinas, skulptūra. Bet kuriuo atveju, tai būtų vizualika – jau matau, kad nuo vizualių pareiškimų aš nepabėgsiu…
Neseniai pasirodė pirmieji D.Efect batai, paskui ir papuošalai. Ženklas vystosi natūraliai, ar tai labiau augančių klientų lūkesčių tenkinimas?
Poreikis buvo – kas nors vis užsimindavo, kad norėtų ne tik D.Efect drabužių, bet ir kažko daugiau. Aš to nepastebėjau, nes būnu sulindusi į kolekcijų kūrimą, konstruktorių planus, audinius ir siuvimo procesus, tad prireikė laiko, kad atsimerkčiau.
Jeigu žiūrėčiau vien į pardavimų planavimą, tuomet kolekcijose ir toliau būtų tik drabužiai, nes kiekviena nauja sritis reikalauja labai daug laiko ir pastangų, ką būtų galima nukreipti į pagrindinę veiklą. O ir aš pati esu perfekcionistė, kuri mėgsta kabinėtis prie smulkmenų, bet kol kas tokie bandymai labai įdomūs.
Kaip per visą D.Efect gyvavimą keitėsi ženklo klientė?
Nuskambės keistai, bet ji nelabai ir keitėsi! Dauguma klienčių ženklą mėgsta nuo pat pradžių ir liko ištikimos. Man pačiai atrodo, kad visos kolekcijos yra labai skirtingos, kad kiekviena nauja idėja sukels reakciją “dabar Eglė jau tikrai išprotėjo”, bet moterys kažkaip nepabėga. Labai įdomu su jomis susipažinti gyvai – pamatau, kokios jos žavios, išsilavinusios, koks jų humoro jausmas.
Atgalinio ryšio man trūksta, nes nesame ženklas, kuris turi savo parduotuvę ir ten priiminėja pirkėjas. Viskas dar labiau komplikuojasi drabužius parduodant užsienyje: būna, gaunu nuotraukų iš salonų Japonijoje, bet susidaryti aiškų vaizdą iš kelių kadrų neįmanoma. Labai keistas jausmas, o ir krizės užeina, kai nebesuvoki, kam iš tiesų tavo kūryba skirta. Susiimi už galvos ir nebežinai, ką daryti. Aišku, tada savo paniką nuramini ir dirbi toliau.
Man visuomet buvo įdomu, kaip nustatomas D.Efect lygis kainos prasme. Nes situacija gan keista – kaina nesiekia garsių užsienio kūrėjų, bet vietinėje rinkoje yra gan aukšta. Ar nesulaukiate siūlymų save pabranginti?
Kainodara – visuomet keistas dalykas. Užsienio rinkoje mes save pozicionuojame kaip labai įperkamą dizainerio ženklą, o Lietuvoje esame brangūs, net jei kainų žeminti nėra kaip. Nebent pasikeistų visa įmonės struktūra ar gaminių kokybė. Dabar kainas deriname su pardavimo agentais ir pagal nusistatytą segmentą – kol kas jos išliks tokios pačios, galbūt ateityje kažkiek kils.
D.Efect ruduo-žiema 2016
Kokios rinkos pagal ženklo strategiją Jums dabar svarbiausios?
Žinoma, užsienis, bet dabar po kurio laiko atsigręžėme ir į vietinę rinką – matome, kad yra žmonių, kurie ir nori, ir gali įpirkti mūsų daiktus. Bet tai nėra paprasti sprendimai, nes konkurencija didelė, į kiekvieną žingsnį reikia sudėti daug apmąstymų. Taip – kaip lietuviškas ženklas esame padarę daug, bet bendrame kontekste esame labai mažiukai.
Kaip pavyksta išlaikyti tokį sveiką realizmą ir neiškelti savęs vien tik į kūrybines aukštumas?
Aišku, sunku, net jeigu industrija ir reikalauja į daug ką žiūrėti logiškai ir racionaliai. Visko pasitaiko ir man – būna bloga nuo darbo, įtampos, visų reikalų. Atrodo, kam man gilintis, kai galėčiau gyventi paprasčiau, sėdėti sau ir kurti netrukdoma. Ramiai paišyti kambaryje ir negalvoti. Visiškai racionaliai žiūrėti gali nebent tie, kurie rūpinasi tik skaičiais ir verslo dalimi. Man viskas vyksta kiek kitaip.
Keturis metus dirbote žurnalo Moteris mados redaktore. Kaip darbas su kitų kūrėjų drabužiais, bendra stilizavimo patirtis praverčia kuriant savo kolekcijas?
Būti mados redaktore man labai patiko – darbas su modeliu bei fotografu suteikia begales žinių apie vizualiąją mados pusę, įgauni kitokį daikto pajautimą, išmoksti kurti nuotaiką, vien detalių pagalba keisti visą vaizdą. Jaunam žmogui tai tobula mokykla, net jei ir nusibosdavo kasdien tampyti drabužių pilnus maišus. Gal dėl šitos patirties pati nelaikau savęs dizainere, kuriai rūpėtų tik techninė daikto pusė – man svarbi visa aplinka, atmosfera, jausmas.
Kalbantis matosi, kad D.Efect dabartį sukūrė labai skirtingi veiklos etapai: studijos, stilistės darbas, pirmi ženklo žingsniai, pastangos išgryninti stilių… O apie kokį etapą kalbėtume, jei suplanuotume dar vieną interviu už penkerių ar dešimties metų?
Net nežinau! Viduje esu ant permainų slenksčio, norisi kažką keisti ar daryti kitaip. Galbūt po penkerių metų kažkas keisis su D.Efect, galbūt – su manimi pačia. Bet tikrai jaučiu vidinį norą ir smalsumą eiti toliau. Ar galima laukti siurprizų? Galima!
Dėkoju Eglei už pokalbį | Nuotraukos D.Efect
X
