“Ar neskamba, kad aš piktas ant viso pasaulio?” – rašo Rokas Darulis teksto publikavimo išvakarėse, kai nusiunčiu jam iššifruotą ir sutvarkytą interviu. Jo klausimas pabaigiamas šypsena, bet puikiai suprantu, kad abu susidūrėme su gan neįprasta situacija – pagaliau pasikalbėjome apie tą mados industrijos pusę, kurios gražiais žodžiais nutapyti neišeitų.
Iškart paskubėsiu užbėgti už akių – ne, Rokas tikrai nėra piktas. Į interviu jis ateina pabaigęs visus 2016-ųjų darbus, vilkintis savo tradicinę uniformą (džinsai ir balti marškinėliai) bei nusiteikęs atostogoms. Praėjusių metų pabaigoje jis sukūrė viršelio istoriją Suitcase žurnalui, gruodį pasirodė jo “lietuviškasis” projektas su The Last Magazine, greitu metu išeis ir viršelio fotosesija prancūziškajam Glamour.
Jis – vienintelis lietuvis, fotografuojantis tarptautinių L’Officiel viršelius bei mados istorijas Harper’s Bazaar UK, Arena Homme + Korea, Vogue Russia, Styleby. Nors į Vilnių iš Londono grįžta retai, šiuo metu čia po truputį įsirenginėja studiją ir ruošia savo asmeninį projektą – dokumentinį filmą apie plaukikę Rūtą Meilutytę.
Nors pokalbis prasideda nuo įprastų apšilimo klausimų, Rokas gan greitai prisipažįsta, jog žiūrint iš šono mados industrija atrodo visiškai kitaip, nei dirbant jos viduje. Mažiau žavesio ir gerokai daugiau komercijos. Kūryba, kuriai kelius dažniau atveria ne talentas, o finansinės galimybės. Net jei fotografijoje romantikos kartais lieka kiek mažiau, nei norėtųsi, Roko darbų ir klientų sąrašas auga toliau. Ir, neabejoju, nesustos. Todėl kviečiu skaityti mūsų pokalbį apie greitėjančią madą, asmeninius projektus bei industrijos pokyčius socialinių medijų amžiuje.
–
Kai bandžiau surasti kiekvieną su tavimi darytą interviu, pastebėjau, jog dauguma klausimų kartojasi ir sukasi apie tavo pirmą fotoaparatą ar dirbant užsienyje sutiktas įžymybes. O apie ką tavęs dažniausiai neklausia?
Turbūt apie tai, koks iš tiesų yra fotografo darbas. Kažkodėl pirmas fotoaparatas, įžymybės ir gražios merginos įdomiau… O jei rimtai, retai klausia apie tai, kaip patekti ten, kur patekau, kaip jaučiuosi dirbdamas. Nors šiuo metu jaučiuosi visiškai kitaip negu prieš kokius ketverius metus. Ar net du.
Kas pasikeitė?
Turbūt negerai nuskambės, bet viskas šiek tiek atsibodo. Man atrodo, kai Lietuvoje daviau paskutinį interviu, dar net nepriklausiau dabartinei agentūrai (Saint Luke Artist Management). Per keletą metų daug kas pasikeitė – atsirado daug komercinių darbų, su jais – šiokia tokia monotonija.
Komerciniai darbai yra labai panašūs ir to įsivaizduojamo glam life nėra – mąstai ne apie kūrybą, o kaip viską spėti nufotografuoti. Klientai laiko duoda mažai, o nori daug – tiek nuotraukų, tiek papildomų vaizdo klipų.
Nusivylimą kažkiek lemia ir tai, kad didelė dalis komercinių darbų yra skirti internetui. Atrodo, nieko blogo, bet absurdiška, kai kelias savaites planuoji fotosesiją, skrendi į kitą šalį, fotografuoji tris dienas, darai postprodukciją ir tada tos nuotraukos pasirodo interneto svetainėje… penkioms dienoms. O tada amžiams dingsta.
Tavęs negąsdina mintis, kad dėl to dabartinė fotografija kartais tampa greitai suvartojamu produktu, kurio galiojimo laikas trumpėja nuo mėnesių iki savaičių iki dienų?
Kai studijavau ir tik pradėjau dirbti, fotografiją buvau iškėlęs kažkur aukščiau – kaip dalyką, kuris reikalauja susikaupimo ir kuriam vystyti reikia daug laiko. Dabar realybė tokia.
Toks greitis madoje susijęs ne tik su fotografija – jo gausu visoje industrijoje. Tad kodėl pasirinkai fiksuoti būtent madą?
Į mados fotografiją įpuoliau dalinai netyčia – ją visada mačiau, bet atrodė, jog ji kažkur toli, ne ten, kur aš. Universitete studijavau tradicinę meninę fotografiją, kur gaudavau kelis mėnesius parengti projektui, darydavau printus, rengdavau parodas. Baigęs universitetą daugiausiai fotografavau portretus.
Viskas pasikeitė, kai Londone susipažinau su viena mergina, atvykusia dirbti modeliu – padariau keletą portretų, ji juos nusinešė į agentūrą. Agentūrai mano darbai patiko, pradėjau fotografuoti ir kitus modelius. Pirmas įspūdis buvo labai geras – pagaliau tikra modelių agentūra, tikra mada, tikras Londonas, pradėjau užsidirbti. Po kurio laiko pradėjau asistuoti kitam mados fotografui ir taip viskas įsisuko.
Nuotraukos iš Suitcase vol.17 – daugiau rasite čia
Kartais atrodo, kad mados fotografija neturi tikslaus apibrėžimo – tai gali būti tiek tradicinis suknele aprengto modelio kadras, tiek natūralus portretas be jokio drabužio, tiek konkretaus daikto detalė. Kas patraukė tave ir kaip tu apsibrėžei mados fotografijos sąvoką?
Nuo pradžių mano idealai buvo Paolo Roversi ir Peter Lindbergh, kurių darbai labai romantiški, sužavėjo perteikiamo žmonių grožio aspektas. Prisimenu, kaip prieš dešimt metų vartydavau jų knygas, žiūrėdavau į nuotraukas ir galvodavau, kad matau magiją.
Gal skambės kiek dramatiškai, bet tada viską mačiau kitaip – buvo mažiau fotografų, nebuvo socialinių medijų ir procesas nebuvo toks sugreitėjęs. Daug kas išvis fotografavo su juosta. Tada kartu su socialinėmis medijomis pradėjo populiarėti skaitmeninė fotografija, viskas aplinkui keitėsi, o aš nesupratau, kur dingsta tradicinis procesas.
Kas yra tradicinis procesas? Turbūt ne dabartinės sėkmės istorijos, kai fotografai atrandami naršant po Instagram.
Būtent. Viskas vyko lėčiau, turėjai atidirbti savo laiką, asistuoti, susikurti ryšius, fotografija buvo sunkiau prieinama. Jei jau atsidurdavai fotografų rate, tai reikšdavo, jog tą vietą tikrai užsidirbai.
Atrodo, jog mada dabar eina priešinga linkme, nes pagrindine vertybe tapo prieinamumas, atvirumas ir demokratizacija. Nepritari tam?
Pritariu, bet nežinau, kas yra geriau. Aišku, dabar įdomu, nes gali netyčia atrasti keisčiausių talentų, bet man pačiam visko per daug. Nebelieka laiko tiesiog mėgautis procesu, nes nebegali jam skirti tiek dėmesio, kiek norėtųsi. Tenka išmokti greitai dirbti, o klientų, kurie vertintų patį amatą ir įdėtas pastangas, pasitaiko retai.
Kas nulėmė tokius tempus?
Dalinai tai, kad labai daug turinio persikėlė į internetą – seniau greitį diktavo spaudos terminai, o turinys tik proceso pabaigoje atsidurdavo internete. Dabar viskas atvirkščiai, nes turinį reikia atnaujinti ne kartą į mėnesį, o kartą į savaitę ar net kartą per dieną. Taigi biudžetas, kurio būtų užtekę keliems mėnesiams, dabar skaidomas į kokias penkias skirtingas istorijas.
Nemanai, kad interneto sustiprėjimas išaugino žurnalų prestižą? Būtų galima pagalvoti, kad spausdinti darbai dabar turi daugiau vertės.
Su žurnalais yra dar kitaip – jų nuperkama vis mažiau. Jeigu aš pats seniau nueidavau už 40 svarų nusipirkti i-D ar Dazed and Confused stiliaus leidinių, dabar užtenka įsijungti Instagram.
Bet gal internetas atnešė ir kažką teigiamo? Pavyzdžiui, vietoje tradicinių grožio standartų dabar kyla kūno pozityvumo judėjimas, ieškoma neįprastų bruožų, bandoma laužyti ribas. Ar tai veikia ir tave?
Manau, ne. Mados fotografijoje tendencijos eina bangomis. Kaip tik neseniai su vienu pažįstamu kalbėjau apie tai, kas geriau: reklamuoti savo braižą ar kaip tik sugebėti dirbti lanksčiai ir taikytis prie to, kas vyksta. Privalumų yra įvairių. Pavyzdžiui, jeigu tavo stilius labai savitas ir pataiko į dabartinę bangą, tuomet tikrai turėsi darbo bent keletą metų. Bet… paskui tai neišvengiamai baigsis. Lankstumas galbūt neatneš didelio populiarumo, bet leis stabiliai dirbti.
Nuotraukos iš The Last Magazine – daugiau rasite čia ir čia
Tavo braižą atskirti nėra sunku – jį atpažįsta iš atitinkamo natūralumo, šviesos…
Na taip, aš turiu savo stilių, bet jis nėra toks konkretus, kad būtų visiškai unikalus. Dabar tiesiog stengiuosi daryti tai, kas man gražu, ir tendencijos manęs neveikia. Nes negali kopijuoti to, kas yra ne tu. Net ne dėl to, kad bijotum padaryti nekokybiškai – tiesiog nesinori.
Dėl to ir retušo naudoju minimaliai. Nesakau, kad jo išvis nereikia – jis dėl elementarios vaizdo higienos egzistavo net juostinių fotoaparatų laikais ir yra būtinas – bet sukontroliuoti jo naudojimą labai svarbu.
Kaip suformavai savo braižą? Žiūrint į tai, kaip komercinė fotografija atrodo Lietuvoje ir kokia ji nukrypusi nuo natūralumo, gali pasirodyti, jog specialiai maištavai prieš tai, ką matei augdamas.
Turbūt susiformavau jau būdamas Londone. Bet augdamas į fotografiją žiūrėjau ir čia – pirmas kontaktas buvo žurnalas Panelė. Dabar gal keista, bet labai patiko Algio Kriščiūno darbai, nors jie nuo mano stiliaus skiriasi 180 laipsnių.
Manau, toks vietinis braižas išsivystė iš kelių fotografų, kurie pirmi nustatė standartus. Tuomet juos kopijuoti pradėjo kiti ir stilistika tapo norma. Turbūt dėl to negalėčiau čia dirbti, nes tiesiog neatitikčiau to, ko prašytų užsakovai. O ir mano darbo principai jau kitokie, nes kažką gražaus ar įdomaus bandau sukurti per kastingą ar lokaciją, o ne postprodukciją. Todėl ir šviesa mano nuotraukose natūrali, nes ji turi parodyti, kad iš tiesų yra gražu, o ne dirbtinai sušviesta ar suklijuota.
Bet galbūt vietinėje rinkoje yra ir kitų problemų. Jeigu užsienyje įprasta turėti savo komandą ir modelių pasirinkimą, čia fotosesijoms visažistų ar merginų ieškoma feisbuke paklausiant, ar kas ką pažįsta, ar turi rytoj laiko.
Kaip fotografuodamas prisitaikai prie kliento norų, jeigu jau turi aiškų savo įsivaizdavimą, kas yra gražu? Ar tave renkasi tik tie, kurie jau žino, ko tikėtis?
Kai tik pradėjau, buvo toks jausmas, jog reikia adaptuotis, antraip neteksiu darbų. Po kurio laiko tokių minčių sumažėjo ir viskas kaip ir pasitaisė.
Tiesa, buvo toks periodas, jog kokius metus man pačiam jokie mano darbai nebepatiko. Turėjau laisvesnę vasarą, su Julija (Steponavičiūte) ir Giedre (Dukauskaite) nuvykau į Nidą ir pasakiau, kad pats sau noriu pasidaryti natūralių kadrų pajūryje. Paprašiau merginų, kad pasiimtų savo drabužių – baltų marškinėlių, džinsinių šortų – ir išvažiavom. Atsikėlėm saulei kylant ir trise be jokios komandos išėjome į gamtą. Buvo nereali patirtis – jokių klientų, jokių nurodymų, pagaliau galėjau fotografuoti ne drabužius, o žmones.
Paradoksas, kad visa ta nuotraukų serija, kurią sudėjau į internetą, iki dabar atsiranda klientų moodboarduose. Ir įdomu, kad tokių darbų, kuriuos su malonumu padarau sau, nebegaliu atkartoti. Nes pats klientas to turbūt neleistų – svarbesnis nuotraukoje pasidarytų drabužis.
Fotosesijų užkulisiai dažnai pasirodo ir Roko Instagram
Kadangi užsiminei apie Nidą, papasakok, kaip gimė projektas su žurnalu The Last Magazine. Man net keista, kad Lietuvoje dar nelabai kas apie tai kalba, nors čia milžiniškos naujienos!
Turbūt nelabai žino, kas yra tas The Last Magazine. Bet, jei rimtai, viskas nutiko gan įdomiai. Gal prieš metus ar pusantrų važiavau į susitikimų komandiruotę Niujorke – taip fotografai daro gan dažnai, keliauja po mados sostines ir bando save pristatyti, užmegzti ryšius. Užsukau ir į Last redakciją, dar po pusmečio juos aplankė mano agentė. Tada sugalvojome žurnalui pateikti pasiūlymą – kaip lokaciją vėl panaudoti Nidą ir ten, atsiskraidinus visą komandą, padaryti tikrą mados fotosesiją.
Nusiuntėm moodboardą ir patys Last netikėtai davė mintį fotografuoti išskirtinai lietuvių dizainerių kūrybą ir lietuves manekenes. Kadangi aš pats nelabai žinojau, kas ką Lietuvoje daro, draugai padėjo susisiekti su dizaineriais, susirinkti drabužius. Aišku, buvo sunku, nes stilistę reikėjo atsivežti iš užsienio, surasti visažistą irgi nelengva, o modelių agentūros irgi iki paskutinės minutės negalėjo duoti tikslaus atsakymo dėl merginų. Trumpai tariant, nervų kainavo daug, bet dabar po pusės metų rezultatas jau yra.
Ar yra dar kitų panašių leidinių, kur matytum savo darbus?
Turbūt Holiday Magazine, nes jam fotografuoja fotografai, kurie man labai patinka – pavyzdžiui, Josh Olins. Taip pat įdomu, kad žurnalo fotosesijose susimaišo kelionės, keistų vietų peizažai, vietiniai žmonės ir mada. Gan neseniai Vakarų Airijoje fotografavau Suitcase Magazine, kuris taip pat yra kelionių bei mados leidinys, fotosesiją. Ir dar buvau Floridoje, kur prancūzų Glamour fotografavau vasario viršelio istoriją – 37 puslapius. Aišku, kol numeris neatsidūrė rankose, tiksliai nieko negaliu žinoti, bet tikiuosi, kad pavyks gerai.
Fotografuoti Glamour istoriją buvo itin sunku – skrendi vienuolika valandų, turi vos tris dienas ir reikia 40 nuotraukų. Tai mažiausiai 16 kadrų per dieną nuolat keliaujant ir keičiant lokaciją. Apie erdvę kūrybai nėra ko kalbėti, o drabužiai labai komerciniai ir tarpusavyje nesusiję, nes žurnaluose dažniausiai pasirodo tie mados namai, kurie yra pagrindiniai reklamos užsakovai. Gal iš šono viskas ir atrodo labai puikiai, bet iš tiesų tiesiog greitai fotografuoji didelį katalogą grupei skirtingų ženklų, kurių daiktų tarpusavyje maišyti negali, tai viename kadre sportinis džemperis, kitame – vakarinė suknelė.
Kiek tuomet tokiose fotosesijose lieka tavęs?
Tikrai labai nedaug. Dėl to visada džiaugiuosi, kai kažkas pasako, jog vis tiek atpažįsta mano stilių. Net jeigu man pačiam ir pradeda atrodyti kitaip.
Ar dėl to pradėjai filmuoti pirmą savo dokumentiką apie Rūtą Meilutytę?
Tiesiog natūraliai pradėjau ieškoti kitų galimybių kūrybai. Fotografuojant fotosesijas laisvės turi nebent tada, kai žurnalas yra absoliučiai nepriklausomas ir komanda tau artima. Dėl to geriausia kartais truputį atsitraukti ir nuveikti kažką kitko.
Taip atsirado ir Rūtos filmo idėja – su kolega Ronaldu kalbėjome apie kiną, kaip nemaža dalis turinio keliasi į video formatą ir netyčia prisiminėme, jog turime draugę Rūtą. Ji kaip tik tuo metu ruošėsi Olimpinėms žaidynėms, o mes nusprendėme tai filmuoti. Kol kas viską finansuojame patys, kuriame irgi, bet įdomu be galo.
Tai pertrauka nuo mados ar žingsnis į naują sferą?
Ir taip, ir taip. Kol kas tai daugiau patyrinėjimas, bet video projektai domina vis labiau. Kino procesas gerokai lėtesnis ir leidžia mėgautis. Kol kas taip, o kaip bus toliau – dar nežinau.
–
Dėkoju Rokui už pokalbį | Nuotraukos pašnekovo
X
