Austrų psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas yra pasakęs, kad sutiktą žmogų pirmiausia indentifikuojame pagal lytį ir šis procesas natūraliai nekelia klausimų. Manote, savaime suprantama? Tik ne 2017-aisiais, kai lytiškumas praranda ribas, o mada jas perpiešia savaip.
Mada mėgsta keistas sąvokas ir radikalumą. Tokį, kuris visuomenės užribyje pasislėpusias idėjas kartais ištempia į „glamūrizuotos“ kūrybos centrą arba atgyvenusias sampratas vėl paverčia aktualiomis. Pavyzdžiui, atranda efemerišką grožį priklausomybėse (dešimtojo dešimtmečio „heroin chic“ tendencija) arba sufleruoja, kad dar neseniai kiču laikyti ankstyvi 2000-ieji vėl kelia nostalgiją. Žinoma, su žiupsniu ironijos.
Viena svarbiausių šių dienų mados diskurso temų taip pat turi ne pačią puikiausią istoriją. Ką pagalvojate, kai pamatote žodį „unisex“? Turbūt iki bjaurumo neutralias spalvas, universaliai nuobodų dizainą ir produktus, kurie tarsi pasmerkti neturėti charakterio. „Unisex“ visuomet kėlė įspūdį, jog tai skirta labiau vyrams, bet skolintis gali ir moterys. Marškinėliai, džemperiai, net šukuosenos, nesukuriantys jokio lytiškumo, bet, netgi blogiau, nekomunikuojantys jokios idėjos.
Ir vis tik „unisex“ šiandien grįžta tiek į mados apžvalgininkų tekstus, tiek į salonų lentynas ar ant podiumų. Tiesa, su stipriu idėjiniu smūgiu ir gan aiškiu tikslu įtikti post-lytiškumo kartai, kuriai klasikinis lyčių skirtumas susijęs nebent su anatomija, bet niekada – su seksualumu ar poreikiu save specifiškai priskirti atitinkamai žaidėjų komandai.
Jis, ji, jie
Galbūt šiandien, kai pasaulio didmiesčių aikštėmis kasdien žygiuoja moterų paradai ir lyties klausimas yra kaip niekada jautrus, dingęs lytiškumas skamba kaip bandymas išvengti nejaukių diskusijų ir turėti universalų argumentą „man tai nesvarbu“. Galbūt XX a. pabaigoje tai ir būtų suveikę, bet šiandien „unisex“ deklaruoja kiek kitokį požiūrį. Gebėjimas identifikuoti savo lytį (nesvarbu, sutampančią su fizine forma ar ne) ir pažiūras išlieka svarbus, bet kalbant apie saviraišką ar estetinę ekspresiją lyties kategorijos tiesiog… nelieka.
Užtenka pažvelgti į mados sostinių gatves ir neužtruksite pastebėti, kad vietoje įprasto froidinio identifikavimo greičiau pamatysite… grupes. Paauglius, dėvinčius išskirtinai naujausio modelio sportinę aprangą. Jaunimą, aklai atsidavusį prabangiai aštuntojo dešimtmečio estetikai. Asketiškus skandinaviško minimalizmo gerbėjus. Madingiems prekių ženklams ištikimus fanatikus. Naujasis požymis nėra nei lytis, nei tautybė, nei socialinė klasė – tai stilistinė gentis, kuriai norisi save priskirti ir kurios idėjos geriausiai atspindi asmenybę.
Pavyzdžių gausu ir ant podiumo. Ypač šiemet, kai vis daugiau mados namų rengia bendrus moteriškų ir vyriškų kolekcijų pristatymus su viena unifikuota idėja. Pavyzdžiui, „Gucci“ dizaineris Alessandro Michele savo modelius mato kaip eklektiškus menininkus, kuriems žengiant podiumu neretai tenka spėlioti, vaikinas tai ar mergina. Panašų įspūdį palieka ir stilistiškai labai stiprūs „Prada“ pristatymai, savo vyriškus ir moteriškus modelius bene klonuojantys „Burberry“ mados namai.
Kaip į tai reaguoja klientai? Sakykime, džiaugsmo tikrai netrūksta, kai vietoje tipinio 30 modelių pristatymo ant podiumo pasirodo bent 60. Ir visi atrodo taip vientisai, kad nei merginos, nei vaikinai nesijaus blogai eidami „ne į savo“ parduotuvės pusę.
Gucci ir J.W. Anderson kolekcijų modeliai
Prieš elitizmą, už idėjas
Kai kurie prekių ženklai „unisex“ formatu susižavi ne tik dėl universalumo ar idėjinės tėkmės. Kartais tai – pareiškimas, liečiantis kiek gilesnes socialines problemas: elitizmą, seksizmą, diskriminaciją. Netikėtai geru pavyzdžiu šiai krypčiai tapo amerikiečių dizainerio Alexanderio Wango ir „Adidas“ kolaboracija, dienos šviesą išvydusi praėjusių metų rugsėjį.
Kolekcija nuomonių gausos susilaukė ne tik dėl sprendimo apversti „Adidas“ logotipą ar pirmą kartą ją parodyti Niujorko mados savaitės metu. Ne – svarbiausia mintis buvo ta, jog kiekviena kolekcijos detalė tyliai, bet aiškiai nurodė, jog neturi skirstymo pagal lytis, tad tiks tiek merginoms, tiek vaikinams, vertinantiems „Adidas“ indėlį į gatvės stilių ir mėgstantiems A. Wango modernumą. Įperkama daugeliui, tinkama visiems.
Įdomūs pavyzdžiai – ir smulkesnių prekių ženklų iniciatyvos, natūraliai persipynusios su „unisex“ koncepcija. Pavyzdžiui, belgų dizaineris Mats Rombaut, kuris „unisex“ kategoriją perkėlė į naują plotmę, apie kurią pagalvoti būtų itin drąsu – avalynė. Nors jo gaminiai yra visų pirma veganiški (gaminami iš kokosų, figų, krakmolo, ananasų pluošto), universalių sportinių batelių idėja gimė iš pastebėjimo, jog sportinėje aprangoje lyčių stereotipai netenka prasmės – svarbiausiu faktoriumi tampa funkcija.
Daug dėmesio sulaukė ir Amsterdame dirbančios kūrėjos Bonne Reijn linija „Bonne Suits“, prasidėjusi nuo vienos universalios idėjos, pavadintos „Poor Man Suit“. Tai – tipiškas dviejų dalių kostiumas su tiesaus kirpimo kelnėmis ir dvieiliu švarku. Minimalistinis dizainas, natūralus pluoštas ir dydžių sistema, tinkanti tiek vyrams, tiek moterims.
Pasak B. Reijn, pavadinimą ir koncepciją įkvėpė uniformos idėja ir stebėjimas, kaip gatvėse gyvenantys benamiai sugeba optimizuoti savo garderobą iki paprasčiausių ir funkcionaliausių dalių. Kostiumas netenka lyties, formalumo ir prabangos. Užtat tampa deriniu, kuris tinkamas bet kam. Ar idėja pasiteisino? Pirmojo pristatymo, vykusio dizainerės svetainėje, metu buvo išpirkti visi 100 komplektų, o elektroninė parduotuvė nuolat raudonuoja užrašais „out of stock“.
Kliento požiūris
Nors tekste jau užsiminta, kad šių dienų klientas prekę renkasi ne pagal „teisingą“ parduotuvės pusę, o patinkantį daiktą, progresyvių idėjų prekybos sektoriuje vis dar nėra daug. Mados gerbėjai puikiai žino, jog dar praėjusio dešimtmečio viduryje prancūzės plūdo į „Dior Homme“ vyriškus salonus ieškodamos tobulai sukirptų švarkų ar džinsų, o madingi vyrai nesijaučia blogai pirkdami moteriškas grožio priemones ar aksesuarus. Tarkime, kad tokios pusiau slaptos gėrybių paieškos kitoje tvoros pusėje nėra nieko blogo, bet ką daryti, kad tos tvoros neliktų išvis?
2015-ųjų kovo mėnesį viena didžiausių Londono mados parduotuvių „Selfridges“ pristatė kelių aukštų eksperimentinę erdvę „Agender“, kurioje buvo atsisakyta tradicinio skirstymo aukštais (vienas moterims, kitas vyrams) ir paliktos tik skirtingų kūrėjų sekcijos, neturėjusios jokio skirstymo pagal lytį. Neutrali erdvė, neutralios pakuotės ir mada, kurios nevaržo galimybė tik pažiūrėti, bet jokiu būdu ne paliesti ar pasimatuoti. Nors idėja buvo puiki, su tam tikromis problemomis vis tik susidurta – kaip mažiau patyrusiam klientui vyrui paaiškinti, jam labiau tiks moteriškas 10 ar 12 dydis?
Žinoma, pavyzdys gal ir komiškas, bet problema išlieka. Gerokai efektyviau ją išsprendė nišinės parfumerijos industrija, kurioje net nebeliko paaiškinimo „unisex“ – tik kvapai, jų gamintojai ir istorijos. Galima teigti, jog geriausia platforma atsispyrimui nuo normų tapo besikeičianti grožio priemonių industrija, kurioje prabangūs kremai ar šampūnai jau kurį laiką reklamuojami kaip siūlantys universalų sprendimą pagal turimą problemą, o ne skirti tik moteriškai ar vyriškai odai ar plaukams. Jei tai veikia ir dar maloniai kvepia – užrašai „pour homme“ ar „pour femme“ tiesiog nebetenka prasmės.
Panašiai nutiko ir su parfumerija, kurioje moteriškumo (vaisiai, gėlės) ir vyriškumo (mediena, prieskoniai) kasmet lieka vis mažiau ir visas dėmesys skiriamas galutiniam kūriniui. Tokie parfumerijos namai kaip „Byredo“, „Frederic Malle“ ar „By Killian“ supaprastino savo buteliukų dizainą ir gan paprastai teigia, kad kvapas lyties neturi – svarbiausia, kaip jis skleidžiasi ant odos ir kokiai asmenybei tinka. Net jeigu vyras išsirenka rožėmis dvelkiantį aromatą, o moteris kvepia prabangiu tabaku. Beje, ironiška detalė – tyrimai ir eksperimentai parodė, jog abiejų lyčių atstovai kvapus skirsto tikrai ne pagal stereotipinį seksualizavimą, o… tiesiog pagal tai, kas jiems asmeniškai kvepia skaniau.
Alexander Wang x Adidas ir Bonne Suits modeliai
Marginalus mados flirtas
Ir kuo vis tik „unisex“ koncepcija šiandien tokia intriguojanti kūrybine prasme? Tam tikromis formomis ji egzistavo jau prieš kelis šimtus metų (pažiūrėkite bent vieną filmą apie Versalio rūmus ir atkreipkite dėmesį į perukus, makiažą bei įspūdingus brokato apsiaustus), o gyvojoje atmintyje dar išlikęs progresyvus Helmuto Lango ar Jil Sander minimalizmas, iškeliantis formos grynumą nepaisant kūno proporcijų.
Vis tik šiandieniniai mados genijai kūrybą mato kiek kitaip – kūnas jiems tampa ne drobe, o iššūkiu. Tokie dizaineriai kaip Jonathanas Andersonas („J. W. Anderson“ ir „Loewe“ mados namai), Johnas Galliano („Maison Margiela“), Demna Gvasalia („Balenciaga“ ir „Vetements“) ar Rad Hourani vietoje įprasto formato renkasi lyčių normas laužiančią grafiką ir architektūriškas formas, taip „unisex“ idėjas pakylėdami dar aukščiau ir leisdami pasijausti tarsi rankose atsidūrė ne drabužis, o nematyto pavidalo meno kūrinys.
Pamirškite idėjas, kad vyrišką drabužį dėvinti moteris neigia savo seksualumą, o moteriškai besirengiantis vyras taip parodo savo seksualinę orientaciją. Nei iškirptė, nei aptempti marškiniai nėra vienintelis būdas parodyti savo patrauklumą. Ir tai tikrai nėra kažkas, kas nustato ar padeda suprasti asmenybę. Šiandieninis „unisex“ judėjimas juokiasi iš Froido idėjų ar mąstymo, kad moteriška mada lipa į vyriškos daržą ir atvirkščiai. Nieko panašaus – tai mados flirtas, tik ne kūnu, o naujomis idėjomis.
Tekstas publikuotas 2017 m. balandžio mėnesio žurnale MOTERIS.
Nuotraukos iš hypebeast, Acne Studios, New York Times
X
