Mada visuomenei įdomiausia tada, kai jos nagrinėjamos temos artimos kasdieniams pokalbiams gatvėje. Ir, manau, nesuklysiu parašiusi, kad 2017-ieji neabejotinai tapo mados ir auditorijos dialogo metais. Didmiesčių gatvėse vykę protestai persikėlė ant podiumų. Tūkstantmečio kartos nostalgiją atspindėjo tendencijų sąrašai ir milijonų Instagram kadrų verti triukai (pamenate Louis Vuitton x Supreme ar supermodelius ant Versace podiumo?). Kylančią politinę įtampą dar labiau kaitino industrijos naujienos, padengusios platų probleminį spektrą: nuo lytiškumo sąvokos iki seksualinio priekabiavimo skandalų.
Nauji principai
Dialogą mada skatino ne tik reaguodama į protestus prieš seksistines visuomenės stigmas ir kopijuodama feminizmo simboliu tapusias rožines kepures. Ne – jauni dizaineriai kaip, pavyzdžiui, „Off-White“ įkūrėjas Virgil Abloh kūrybiškumo ir kartos balso sąvoką perkėlė į dar neregėtą skirtingų platformų skaičių. Britų Vogue vyriausiuoju redaktoriumi tapęs Edwardas Enninfulas žurnalo puslapius atvėrė kaip niekada plačiai ir skirtingai auditorijai. Modelis Teddy Quinlivan pradėjo diskusiją apie translyčius mados industrijos narius, o jos kolegė Hanne Gaby Odiele tapo viešu interseksualų bendruomenės balsu.
Itin reikšmingas momentas – didžiųjų leidybos kompanijų atsisakymas dirbti su priekabiautojo reputaciją turinčiu fotografu Terry Richardsonu. Nors sprendimas džiugus, gaila, kad priimtas tik dabar – ar tikrai buvo verta tiek metų laukti tinkamo naujienų konteksto?
Reikia paminėti, kad kalbas šiemet skatino ir tokios temos kaip tvarumas, mados namų atsisakymas naudoti kailį bei greitosios mados bandymai nusikratyti „greitosios“ vardo. Kalbant apie aukštesnius mados sluoksnius, daug klausimų kėlė originalumo sąvoka, kurios pernelyg laisvas interpretacijos demonstravo (ir demaskavo) Diet Prada Instagram paskyra, sulaukusi ne tik mados gerbėjų, bet ir pačių dizainerių palaikymo.
Pradžios
Niekada nesibaigiantis dizainerių kaitos žaidimas 2017-aisiais padovanojo itin daug įdomių momentų. Sėkmingi – Rafo Simonso kritiškas žvilgsnis per Calvin Klein prizmę, naujas Natacha Ramsay-Levi moteriškumas Chloé namuose, intriguojantis Clare Waight Keller debiutas Givenchy.
Tiesa, kritikams dar reikės laiko vertinant tai, kas vyksta Marni, Lanvin, Mugler, Roberto Cavalli ir Oscar de la Renta namuose, mat pirmieji dizainerių bandymai ten nebuvo itin įtikinantys ar turintys stiprią viziją. Vis daugiau gandų sklando ir apie mados namų pirkimus bei pardavimus, tad naujų pradžių artimiausiais metais tikrai sulauksime dar daugiau.
Pabaigos
Milžiniški pokyčiai vyksta ir tokiuose mados namuose kaip Burberry, kuriuos palieka kūrybos vadovas Christopheris Bailey, ir Céline, iš kurių po dešimties metų traukiasi Phoebe Philo. Globalūs pakitimai keičia ir mados savaičių tvarkaraščius – įdomu tai, kad vis daugiau amerikiečių kūrėjų savo pristatymus perkelia į Paryžių, tad Niujorke nebepamatysime nei Proenza Schouler, nei Rodarte, nei Altuzarra šou.
Su didžiu liūdesiu naujus metus tenka pasitikti už nugaros palikus talentus, kurie 2018-ųjų nesulaukė. Tai – iš Tuniso kilęs dizaino genijus Azzedine Alaïa, miręs lapkričio pabaigoje, ir ilgametis Yves Saint Laurento partneris bei mados ir meno kolekcionierius Pierre Bergé, miręs rugsėjį. Pastarasis prieš pat mirtį spėjo suplanuoti net dviejų YSL muziejų atidarymus (Marakeše bei Paryžiuje), bet pats jų, deja, nebeaplankė.
Lietuvoje mados metus irgi teko pradėti liūdna gaida – sausio pabaigoje netekome dizainerio Egidijaus Sidaro, kurio paskutiniu darbu tapo bendra kolekcija su Audimu. Nors E. Sidaro netektis sukrėtė, džiugu žinoti, kad įsteigta jo vardo stipendija ne tik skleis žinią apie kūrėjo nuopelnus, bet ir rems ateities talentus.
Viltys
Ko iš mados galime tikėtis ateinančiais 2018-ais? Dizainerių kaitos karuselė tikrai nesustos, mat iki šiol darbo neturi tokie garsūs talentai kaip Stefano Pilati, Alberas Elbazas, Riccardo Tisci ar Hedi Slimane. Turbūt išvysime ir daugiau naujų talentų, kurie krypsta nuo tradicinio mados kalendoriaus ir savo kūrybą rodo ne tik neįprastu metu, bet ir pasirenka netikėtas virtualias platformas savo vizijai atskleisti. Tikiu, kad toliau lūš lytiniai bei kultūriniai stereotipai, o podiumai dar geriau reprezentuos platesnį potencialių klientų ratą.
Nors apie viltis lietuviškai madai galima kasmet kalbėti lygiai tą patį, vis tiek pakartosiu, jog tikiu jos progresu. Paskutinė Mados injekcija įrodė, jog turime stiprių talentų, kuriuos verta remti, o vyresnės kartos kūrėjai gauna vis daugiau galimybių apie savo darbus ne tik abstrakčiai kalbėti, bet ir juos pristatyti klientui: 2017-aisiais buvo kaip niekada daug momentinių renginių, pagaliau išlipusių iš Vilniaus senamiesčio auditorijos, noro savo darbus vežti į tokias užsienio parodas kaip Kopenhagos CIFF. Kibirkštis įžiebta, tad labai linkėčiau, jog 2018-aisiais ji ne tik neužgestų, bet ir sėkmingai įsiliepsnotų.
Nuotrauka su Azzedine Alaïa – iš Vogue Paris
