Nors pati 1999-uosius prisimenu tik iš vaikystės nuotraukų, vyresnių kolegų pasakojimai bei archyvinė medžiaga padeda įsivaizduoti, kaip tuomet atrodė Vilniaus mados scena. Šiandien jau pripažinti kūrėjai pirmąsias savo kolekcijas rodė ant festivalių arMada ir In Vogue Vilnius podiumų, vyko “Dienos” madų savaitė. Nemaža dalis kolekcijų buvo sukurtos studentiškomis sąlygomis, renginių elementai – improvizuoti, tačiau jauni ir naują mados rinką sukurti pasiryžę dizaineriai pamažu traukė žiniasklaidos dėmesį ir pradėjo dominti užsienio profesionalus.
Būtent 1999-aisiais savo istoriją pradėjo ir Mados infekcija, kurios tikslas buvo tapti avangardiniu atsaku komercinę madą pristačiusiems festivaliams. Kaip žiniasklaidai tuomet teigė festivalio idėjinė autorė Sandra Straukaitė, “Mados infekcija yra demokratiškas renginys, į kurį kiekvienas gali nusipirkti bilietą ir ateiti pažiūrėti, kas bus madinga kitąmet ar dar vėliau – niekur Vakaruose tokio reiškinio nėra“. Infekcijos namais tapo Šiuolaikinio meno centras, o festivalio centre atsidūrė jauni teatrališkos, neretai kiek ekstremalios mados kūrėjai, nepataikavę nei komercinėms tendencijoms, nei nuomonėms, kaip turėtų atrodyti ant podiumo pristatoma mada.
Iš visų paminėtų festivalių šiandien išliko tik Mados infekcija. Ir tikrai ne veltui – per beveik du dešimtmečius sukurtas ženklas jungia tiek jaunosios kartos dizainerius, kasmet besivaržančius Mados injekcijoje, tiek vyresnės kartos kūrėjus, kiekvieną pavasarį rodančius savo kolekcijas ŠMC erdvėse.
Iš arti Infekciją stebiu nuo 2011-ųjų. Tuomet, dar besimokydama Klaipėdoje, po pamokų autobusu skubėjau į Vilnių, kad tik spėčiau atkeliauti iki ŠMC ir stovėdama salės gale pamatyčiau bent keletą kolekcijų. Ir visus septynerius metus stebėjau, kaip keitėsi festivalio veidas: ant podiumo debiutavo (ir, deja, į užmarštį nugrimzdo) dešimtys jaunųjų talentų, buvo bandoma Infekciją priartinti prie sezoninio madų savaičių modelio ir rengti ją dukart metuose, pasikeitė darbo su žiniasklaida metodai ir į spaudos atstovų būrį priimti tinklaraštininkai, vystyta idėja rengti dizainerių pop-up parduotuves, o šiemet – parodos formatu pardavimų srities profesionalams pristatyti aktualiausius regiono ženklus.
Visiems, kurie yra bent truputį suinteresuoti lietuviškos mados perspektyva, reikėtų žemai nusilenkti Mados infekcijos rengėjoms Sandrai Straukaitei ir Renatai Mikailionytei. Jų ryžtas kasmet tobulinti festivalio formatą bei išlaikyti jį aktualiu tiek mados gerbėjams, tiek žiniasklaidai, yra įspūdingas. Už save kalba ir faktas, kad 2018-ųjų Mados infekcija yra jubiliejinė – kaukolės ir žirklių logotipas ant podiumo atsidūrė jau dvidešimtą kartą. Ir, neabejoju, ateityje Infekcija jubiliejų minės dar ne vieną.
Vis dėlto beveik dvi dekados patirties atneša ne tik progą švęsti, bet ir savotišką atsakomybę tiek auditorijai, tiek patiems kūrėjams. Tai, kas buvo pradėta kaip alternatyvus mados renginys, šiandien yra oficialiai vadinama “didžiausiu Baltijos šalyse mados festivaliu”. O toks pareiškimas įpareigoja kasmet kilstelėti kokybės kartelę, artėti prie didesnėse rinkose sukurtų standartų ir tapti ne tik lengvai atpažįstamu simboliu reklaminiuose plakatuose, bet ir platforma, visapusiškai auginančia lietuvišką madą.
Manau, nesuklysiu pasakydama, kad šiųmetė Mados infekcija kartėlį paliko ne tik man, bet ir nemažai grupei kitų mados industrijos atstovų, dirbančių tiek žiniasklaidoje, tiek kūrybos ar pardavimų srityje. Bendrą nuotaiką, užplūdusią po dviejų vakarų ŠMC, nusakyti nėra labai lengva. Iš vienos pusės tai yra nusivylimas šiandienine mados situacija Lietuvoje. Dizaineriai beatodairiškai žvalgosi į užsienyje jau keletą metų populiarias (ir savo aktualumą prarandančias) tendencijas, kas iškart sumenkina kūrinio vertę ir skatina palyginimus su greitosios mados tinklų produkcija. O tokių palyginimų stebint kolekcijas, patikėkite, girdėjosi nemažai.
Stebina ir jaunųjų kūrėjų ryžtas šokiruoti stilistiniais ir scenografijos sprendimais. Kaip rašė žurnalo L’Officiel Mada redaktorius Arnoldas Remeika, žinomas Bomberio pseudonimu, ant Mados infekcijos podiumo nereikia kurti performanso – žymiai svarbiau yra parodyti dėvėjimui sukurtą produktą, net jeigu jis ir labiau avangardinis, drąsesnis nei paprasta dėvimoji mada. Be abejo, komentaruose užvirė diskusija apie tai, kad mada turi ir savo meniškąją pusę (paminėtos net a.a. Alexanderio McQueeno kolekcijos), tačiau paskatinčiau šiek tiek nusileisti ant žemės ir suprasti, kad Lietuvoje dizaineriui išgyventi iš konceptualaus meno tikrai nėra lengva. O tokie vieši renginiai kaip Mados infekcija yra ne tik parodos, bet ir galimybė save parduoti.
Bene sėkmingiausiais šių metų festivalio pristatymais tapo Sandros Straukaitės, Ievos Daugirdaitės ir gruziniško ženklo Aznauri šou. Net jeigu S. Straukaitės kolekcijos stilistika aiškiai taikėsi į eklektišką Gucci mados namų įvaizdį (medžiagų kombinacijos, akiniai, ekstravagantiška avalynė), patys drabužiai atrodė atsakingai pasiūti, atitinkantys spalvingą ir unisex principu paremtą dizainerės braižą, keliantys norą iš tiesų vieną kitą daiktą įsigyti.
I. Daugirdaitė, ant podiumo grįžusi po kelių metų pertraukos, pristatė laukinių Vakarų stiliaus įkvėptą kolekciją, kurios pagrindu tapo elegantiški, kasdienai tinkantys suknelių, kostiumėlių modeliai. Net jeigu drabužiai neatrodė itin originaliai, jų komercinis potencialas milžiniškas, o dizainerė pristatymą tinkamai išnaudojo kaip progą pareklamuoti savo internetinę parduotuvę.
Absoliučiu festivalio atradimu vadinti noriu gruzino Iraklio Rusadzės, kuriančio ženklui Aznauri, darbą. Vyriškų drabužių kolekcija idealiai sujungė griežtą aštuntojo dešimtmečio stilistiką su tradiciniu gruzinišku kostiumu – rezultatas atrodė itin kokybiškai, net prabangiai. Paltai, megztiniai, odinės kelnės, specialiai kolekcijai priderinta avalynė – viskas atrodė nepriekaištingai, vientisai, tad nustelbė daugelio lietuvių kūrėjų darbus.
Kaip gerus pavyzdžius paminėti galima ir Akvilės Jančauskaitės bei latvės Ivetos Vecmanės kolekcijas, kurios turėjo aiškų konceptą, atrodė aktualiai, įdomiai, akių nebadė kokybės trūkumas. Tačiau tai – vos penkios kolekcijos iš aštuoniolikos (!) pristatytų. Ir… čia teks pradėti kalbėti apie kritiką pačiam festivaliui.
Beveik dvidešimtmetė Mados infekcijos patirtis tarsi įpareigoja, kad renginys turėtų mokytis iš savo klaidų ir demonstruoti tai, ką Lietuvos bei kaimyninių šalių rinkose turime geriausio. Nors Infekcija savo istoriją pradėjo kaip avangardinė alternatyva kitiems festivaliams, šiandien jos vaidmuo gerokai pakitęs – tai bene didžiausias viešas renginys, kur dizaineriai gali rodyti savo kūrybą ir tiesiogiai skatinti pardavimus.
Renginio metu ne kartą galvojau, kaip Infekcija man atrodytų, jeigu būčiau pirkimų srities atstovė ir čia atvykčiau užsakinėti kolekcijų, iš kurių formuočiau kito sezono asortimentą. Prisipažinsiu – po pirmojo vakaro tikrai būčiau keliavusi namo ir antrą dieną į ŠMC nesugrįžusi. Akivaizdūs kokybiniai trūkumai vertė galvoti, kad dalis kolekcijų buvo karštais klijais suklijuotos užkulisiuose ar sumaišytos su bet kurios greitosios mados parduotuvės asortimentu. Kita pusė atrodė bene identiškai tam, ką ant podiumo buvo galima matyti ir prieš penkerius metus – atgyvenę atitinkamų prekių ženklų siluetai, akivaizdus nenoras keistis. Minėti dizainerių net neverta, nes, jei matėte nuotraukas ar šou stebėjote gyvai, tikrai žinote, apie ką kalbama.
To išvengti padėtų iškelti kokybiniai kriterijai, galbūt – tikslinga pagalba ar parama kūrėjams. Suvokiu, kad tai ne taip paprasta, o papildomoms biudžeto eilutėms vietos nėra, tačiau pagalvoti apie alternatyvias praktikas verta.
Net jeigu visa tai nustumiame į šoną, klausimų kelia pati festivalio funkcija. Jeigu ji nukreipta ne tik į auditoriją, bet ir į pagalbą dizaineriams, kodėl dauguma ant Infekcijos podiumo pasirodančių kūrėjų naujienose pasirodo vos kartą per metus? Kodėl pristatymas kaip įvykis yra paliekamas kyboti ore ir nepavyksta rasti informacijos, kur ant podiumo pristatytus drabužius galima įsigyti? Susimąstykite – jeigu šiandien nuspręstumėte nusipirkti naujausią S. Straukaitės kurtą kombinezoną ar A. Jančauskaitės lateksinį paltą, ar žinotumėte, kur kreiptis? Prisipažinsiu, kad aš – ne. Galbūt tai klausimas, kurį verta palikti atvirai diskusijai, tačiau komercinis festivalio postūmis gerokai per silpnas, kad būtų naudingas dalyvaujantiems kūrėjams.
Iki šiol nesuprantu ir tai, kokia nauda ant Infekcijos podiumo savo kolekcijas rodyti ir užsienio kūrėjams. Šįkart šis klausimas man itin opus: lankydamasi Kopenhagos mados savaitėje susipažinau su danų ženklu Haervaerk, kurio kolekcija rodyta ir Vilniuje. Kopenhagoje skaičiau apie ženklo idėjinį pagrindą, dalyvavau pristatyme, kuris vyko atokiame rajone po tiltu. Čia be žiniasklaidai išplatinto kūrėjų katalogo jokia informacija apie dizainerius nebuvo pateikta. Kaip pirmą kartą matomus kūrėjus įvertinti konteksto visiškai nežinančiam Infekcijos lankytojui – neįsivaizduoju, nes suvokti kūrinį be jokio paaiškinimo yra labai sudėtinga.
Privalau paminėti, kad šiemet Mados infekcija vis tik pristatė naują į pardavimus orientuotą projektą, pavadintą Mados inventorizacija. Vilniaus rotušėje vykęs dviejų dienų renginys tapo skambų Eastern European Showroom pavadinimą gavusia paroda, kurioje savo kolekcijas žiniasklaidai, pardavimų vadybininkams bei publikai pristatė 16 ženklų iš Lietuvos, Latvijos ir Gruzijos. Jame apsilankiau ir aš, kur turėjau galimybę pakalbinti parodos organizatorę Mildą Savickienę.
Šią iniciatyvą išties gerbiu ir esu dėkinga poniai Mildai už malonų pokalbį, tačiau klaidų neišvengta – renginys pradėtas organizuoti itin vėlai, tad užsienio profesionalų pritraukti nelabai pavyko. Abejonių kelia ir pasirinktas Rytų Europos pozicionavimas – nors suprantu, kad taikomasi į šiandienį mados diskursą, kur regiono dizaineriai atrodo egzotiškai, bijau, jog šis traukinys jau po truputį nuvažiuoja. Planuojama, kad Mados inventorizacija bus rengiama dukart metuose siekiant prisitaikyti prie sezoninio tvarkaraščio. Tikiuosi, jog ši idėja pasiteisins, nors šiuo metu nemažai vietinių kūrėjų dėl finansinių sumetimų pristato vos vieną kolekciją per metus.
Bebaigdama tekstą norėčiau pabrėžti, kad Mados infekcijos iniciatyvos yra reikalingos ir vertinamos. Žinoma, dalis jaunosios kartos kūrėjų sėkmingai apsieina ir be jų, nes suvokia, kad socialinių tinklų ir e-parduotuvių dėka save išreklamuoti gali ir patys. Tačiau tai gali ne visi, tad Mados infekcijos platforma reikšmę ir galią tikrai turi. Galbūt du veiklos dešimtmečiai ir įpareigoja tokiais dalykais pasirūpinti kiek anksčiau nei einant 2018-iesiems, bet tikiu, kad ryžto tobulėti yra. Būtent naujų galimybių, noro siekti kokybės bei tapti dar didesnę įtaką turinčiu renginiu jubiliejaus proga ir linkiu.
Nuotraukos – Mados infekcijos Facebook
