“Numeris atiduotas”, – pasisveikindamas su palengvėjimu sako ir kuprinę nuo pečių nusimeta Arnoldas Remeika. Mūsų pokalbio dieną trečiasis jo redaguotas L’Officiel Mada numeris iš redakcijos iškeliavo į spaustuvę, o jau šiandien pasirodys ir visose prekybos vietose. Per keletą minučių aptariame turinį (numeryje yra ir du mano tekstai), po to vykdomasis redaktorius primena, kad liepos pabaigoje lauks medžiagų rugsėjo žurnalui. Netrukus įjungiu diktofoną ir pradedame interviu.

Turiu pripažinti, kad Arnoldą pakalbinti norėjau dar praėjusių metų pabaigoje, kai buvo paskelbta, jog jis skiriamas žurnalo L’Officiel Mada vykdomuoju redaktoriumi ir tampa pirmuoju vyru, mūsų šalyje užimančiu tokią poziciją mados leidinyje. Gal ir skamba egzotiškai, tačiau mane labiau domino kita Arnoldo karjeros pusė – beveik15 metų, praleisti mados verslo užkulisiuose.

Rinkodara, planavimas, nuosava siuvimo ateljė, konsultavimas, keliavimas po pasaulines parodas ir ilgametis bendradarbiavimas su mados ženklu Julia Janus – neįkainojamos patirtys, leidžiančios geriau suprasti vietinę mados rinką ir susiformuoti įžvalgas apie leidybos verslą bei komunikaciją su vietiniais kūrėjais. Manau, kad būtent tai Arnoldą paverčia vienu iš įdomiausių (ir kompetentingiausių) mados žiniasklaidos atstovų, su kuriais yra tekę dirbti. Ir, tikiuosi, bendrų darbų ateityje dar tikrai bus. Gero skaitymo!

–

Šį pokalbį norėčiau pradėti nuo labai paprasto klausimo: kuo šiandien gyvena žurnalo L’Officiel Mada vykdomasis redaktorius?

Atostogų nuotaikomis. O jeigu labai rimtai – tempas yra didelis, tad redaktorius gyvena nuo vieno žurnalo pridavimo iki kito. Ateidamas dirbti į žurnalo redakciją to nesitikėjau ir gal kiek pervertinau viziją, kaip atrodys mano darbo ir laisvalaikio balansas. Bet kuriuo atveju, į spaustuvę jau keliauja vasarinis numeris, kitas išeis tik rugsėjį, tad pirmą kartą gyvenime turėsiu ilgesnes nei dviejų savaičių atostogas.

Į spaustuvę šią savaitę atidavei trečiąjį savo redaguotą L’Officiel Mados numerį. Kokias pamokas jau spėjai išmokti?

Sakyčiau, kad viskas vyksta labai sklandžiai. Jeigu būčiau labiau prietaringas, tikrai pulčiau spjaudytis per petį ir ieškoti medžio pabarbenti, bet iš tikrųjų viskas vyksta ganėtinai sklandžiai, kiekvienas numeris man atrodo vis geriau. Pamenu, atsivertęs pirmąjį pagalvojau “gerai, jei šitas bus pirmas ir paskutinis, prie kurio teko prisidėti, tada aš tai padariau”. Bet tada išėjo antras – emocija tokia pati.

Šiandien peržiūrinėjau jau trečiojo išklotinę, dėliojau puslapius ir matau, kad jis vėl bus kitoks. Vėl įdomus ir, svarbiausia, pakankamai įvairus, kas tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva yra gan rizikingas dalykas, mat kiekvienas skaitytojas turi savo įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti turinys, tad sudominti visus nenusipiginant iki universalo yra sudėtinga. O puslapių turime tik 180.

Tiesa, kol kiti redaktoriai skundžiasi, kaip sunku juos užpildyti, man kažkaip nutinka priešingai – tiek puikios medžiagos, kad norisi visko sudėti dar daugiau. Bet sugebėjimas filtruoti, atsirinkti, teikti prioritetą man irgi yra naujas įgūdis. Pavyzdžiui, naujausias mūsų numeris išeina vasaros pradžioje, tad sunkūs analitiniai straipsniai dominuoti negali (nors jų turi būti visada), daugiau vietos reikia skirti mados fotosesijoms, koliažams, spalvoms. Kas šįkart netilpo – keliauja į nepanaudotų medžiagų aplanką ir laukia savo eilės.

Mada tau nėra nauja sritis, tačiau kelis pastaruosius metus praleidai verslo pusėje, kur kasdieniai iššūkiai buvo susiję su rinkodara, kolekcijų pardavimais. Kokie iššūkiai tave pasitiko redakcijoje?

Džiaugiuosi, kad dirbau vienam iš pažangiausių ir stipriausių lietuviškų prekių ženklų Julia Janus, dėl to maniau, kad ir kiti kūrėjai turi panašias komandas ir dirba labai panašiais principais. Atėjęs į redakciją pamačiau, kad nieko panašaus – didžioji dalis lietuviškų ženklų komunikuoja itin vangiai, nemato prasmės arba išvis neturi įgūdžių.

Turi omenyje informaciją, teikiamą žiniasklaidai, ar asmeninių kontaktų mezgimą?

Sakykime taip: jeigu aš akylai nesekčiau to, kas vyksta Facebook arba Instagram,  arba periodiškai neskaitinėčiau portalų, aš net nežinočiau, kas vyksta Lietuvoje. Žinoma, yra ir tokių ženklų, kurių komunikacijos kokybė gerokai pranoksta produkto lygį, bet matau ir nemažai puikų produktą siūlančių ženklų, kurių naujienos taip ir nepasiekia mano elektroninio pašto ar bendrai žiniasklaidos.

Ar tai gali būti priežastis, dėl ko lietuviškuose žurnaluose tiek mažai lietuviškos mados? Mat populiariausi paaiškinimo variantai yra trys: pirmas – kad žurnalai neskiria biudžeto fotosesijoms, antras – kad dizaineriai sukuria vos po vieną kolekciją per metus, trečias – kad lįsti į popierinę spaudą tiesiog nebeverta. O galbūt tiesiog lietuviška mada niekam neįdomi ir nelabai kas nori ją pirkti?

Manau, kad ji tikrai įdomi – aš pats stengiuosi kiekviename numeryje bent kažkiek vietos skirti lietuviškiems ženklams. Ar tai būtų naujienų žinutė, ar fotosesija, ar dar kas… Žinoma, tenka gan griežtai atsirinkinėti, nes lietuviška mada ne visada siekia tokį lygį, koks, mano nuomone, būtų vertas žurnalo L’Officiel puslapių. Ką jau kalbėti apie tai, kad didžiąją dalį produktų lookbook’ų sudaro nuotraukos, tikrai neparodančios drabužių iš geriausios pusės. Kartojasi rakursai, kartojasi lokacijos, viskas atrodo jau matyta…

Nuogos NDG sienos ir nuobodžiaujantis modelis?

Būtent. Aš jokiu būdu nevengiu dirbti su lietuvių kūrėjais, bet prašau: raskite kažką įdomaus! Džiaugiuosi, kad mūsų rudens numeryje bus Vaido Jokubausko fotosesija, kurta apleistose Lietuvos vietose, miškuose, prie nebeveikiančių reaktorių… Nors drabužiai, deja, bus užsienio dizainerių, bet pats kontekstas tampa kitoks!

Panaši problema iškyla ir iš šono žvelgiant į didžiąją dalį lietuviškų ženklų. Pavyzdžiui, atėjus į Kablio pop-up ir nuo stendų nuėmus logotipus būtų labai lengva susipainioti, kas yra kas. Rodos, veikia bandos efektas, kai vienam ženklui išleidus suknelę su volanais iškart to paties griebiasi ir visi likę. Išskirtinių produktų yra, bet tikrai norėtųsi jų pamatyti daugiau.

Tuomet pakalbėkime apie tai, kaip L’Officiel gali prisidėti prie jaunųjų talentų karjeros.

Man neretai tenka kalbėti viešai ir niekada nepraleidžiu progos paraginti jaunus dizainerius rodyti savo darbus, dalintis naujienomis ir papasakoti apie savo kūrybą. Žinoma, aš visada pasilieku teisę pasakyti “ne”, bet labai gerbiu drąsų Z kartos jaunimą, kuris tam tikrų mano kartos kompleksų jau nebeturi.

Tiesa, kartais būna ir taip, jog apie naujus ženklus sužinau, kai kažkas parodo užsienyje studijas baigusių lietuvių darbus, arba ką jaunimas veikia už šalies ribų. Kartais matau ir labai gerų vietinių pavyzdžių, kur esmė yra komercinis produktas, tad svarbiau ne dizainas, bet darbas su tinkamais influenceriais ir gera elektroninė parduotuvė.

Tenka pripažinti, kad kažko naujesnio ir įdomesnio trūksta, nes jei tik pasirodo kolekcija su geru konceptu ir įspūdingais drabužiais, jie bus tampomi po visų žurnalų fotosesijų aikšteles ir morališkai pasens per mėnesį. Pavyzdžiui, raudonas blizgantis Leonsenberg bomberis tikrai apėjo garbės ratą po visus žurnalus, raudonąjį kilimą ir net buvo keliskart filmuotas. Tai negi dabar imti tokį daiktą į savo žurnalą? Puiku, sveikinimai, bet tikrai ne.

Todėl tikiuosi, kad kiti kūrėjai susivoks, kad jiems verta save rodyti, o ne sėdėti ir laukti, kol juos kažkas pastebės. Per tris numerius jau panaudojau kelis daiktus, kuriuos radau tiesiog per Instagram. Padarykite mano gyvenimą lengvesnį ir pasirodykite patys!

Neseniai kavinėje susipažinau su dizaineriu, kuriančiu rankines. Nors jam vos 19, vaikinas ką tik atvyko iš Šiaulių ir produktų teturi keletą, internetinė svetainė bei socialinių medijų profiliai – profesionaliai paruošti, vizualai ir estetinė kryptis puikūs. Paklausiau, ar ketina parašyti kokiam nors žurnalui – atsakė, kad nešvaistys laiko, nes žymiai svarbiau gera Instagram paskyra. Z kartos kūrėjams tradicinė spauda prarado aktualumą, o internetas atveria kelius išgrynintai saviraiškai. Žinant, kad Z karta dievina madą ir jos įpročiai glaudžiai susiję su virtualia kultūra, kaip išlaikyti popierinio žurnalo aktualumą?

Manau, kad čia tinka elementari fizinių ir elektroninių produktų bei paslaugų analogija – ne, e-parduotuvės tradicinio retail’o nenužudys, e-knygos nenužudė popieriaus, tad ir socialiniai tinklai žurnalų greitu metu nenumarins. Tikiu, kad popierinis žurnalas bus tarsi showroomas, gražus daiktas, suteikiantis lėtą ir malonią patirtį skaityti vadinamuosius long read’us bei grožėtis fotosesijomis, kurios geriausiai atrodo atspausdintos ant gero popieriaus.

Žinoma, daugiau veiksmo vyksta internete ir ypač portaluose, dėl to ir mes pagaliau ryžomės papildomai investuoti ir vasaros pabaigoje paleisti lietuvišką L’Officiel portalą. Taigi mūsų irgi laukia tas lūžis, kuriuo tikimės pasiūlyti daugiau įvairesnio turinio ir, žinoma, L’Officiel pristatyti Z kartos atstovams. O popierinio žurnalo auditorija turbūt nesikeis, nes tai – jauni profesionalai, kurių amžius 25-30 ir daugiau.

Žurnalas yra pardaviminė platforma, tad natūralu, kad orientuojamės į mada besidominčius ir ją pirkti galinčius žmones. Gal ne visai tuos ženklus, apie kuriuos kalbame savo puslapiuose, bet tikiu, kad auditorija dar auga, augs ir jos pajamos. Šį potencialą suprasti svarbu tiek žurnalui, tiek ir dažnam kūrėjui – jei kas nors šiandien gali tik pasigrožėti, tai dar nereiškia, kad už kelių metų negalės įsigyti. Aišku, turi pasikeisti ir mentalitetas, nes lietuviai vis dar mieliau 100 eurų išleis garsios užsienio kompanijos daiktui, nors galėtų nusipirkti vietinio dizainerio kūrinį.

Pokalbio pradžioje paminėjai, kad vienas svarbiausių tavo tikslų – L’Officiel žurnalą padaryti įdomų platesnei auditorijai. Tačiau, kiek tenka atsidurti diskusijose apie lietuviškus leidinius, būtent šis vadinamas kiek snobišku. Kaip įmanoma tai pakeisti?

Turinio universalėjimas yra slidus reikalas. Mes nenorime paimti dalį auditorijos iš kitų žurnalų – tiesiog norime auginti savąją. Todėl atsirado daugiau pokalbių su įvairių sričių profesionalais, kurių darbas susijęs su mada, menu. L’Officiel vardas jau beveik šimtmetį glaudžiai susijęs su kūryba plačiąja prasme, nes žurnalas kalba ne tik apie madą, bet ir apie interjerus, maistą, kultūrą, muziką, kiną, keliones… Todėl ir mes stengiamės integruoti daugiau turinio apie minėtas sferas.

Turime naują skiltį, kur publikuojame interviu su mados ekspertais, akademikais. Tai kiek snobiškas turinys, aktualus mados pramonės insider’iams, bet yra ir nemažai lengvesnių skaitinių, kuriuose populiaria kalba nagrinėjami mados procesai. Madai arogancijos tikrai nereikia.

Kita daug diskusijų kelianti tema – turinys, skirtas vyriškai auditorijos daliai. Prisipažinsiu, kad keliaudama oro uostuose visuomet skubu pirkti būtent vyriškos mados leidinius, nes jų tekstai bei fotosesijos atskleidžia madą per visai kitokią prizmę. Šiuo metu L’Officiel dukart per metus paruošia specialų priedą vyrams, bet galbūt reikėtų daugiau vyriško turinio integruoti į pagrindinį žurnalą? O gal kada nors net leisti visai atskirą, skirtą vyrams?

Lietuva šiuo metu yra per maža rinka atskiram vyriškam žurnalui ir aš tą žinau dėl savo patirties kitoje barikadų pusėje, mados pardavimuose. Jei tai nėra kostiumas, parduoti puikios kokybės ir dizaino vyrišką drabužį Lietuvoje yra labai sunku, kas bandė kurti vyriškas linijas – daugelis veiklą nutraukė. Jeigu visame pasaulyje vyrų mados segmentas yra augantis ir iki 2020-ųjų savo augimu pralenks moterų segmentą, tai Lietuvoje nieko panašaus nėra. Tai, kad vyrai pagaliau ėmė kvepintis barzdą, dar nepadaro mūsų vyriškai madai imlia rinka.

O jeigu kalbame apie mūsų priedą vyrams, tai jokios paslapties, jog jis pelno mums neatneša – tai labiau edukacinė iniciatyva. Tikėjimas, kad kažkas galbūt susidomės, paskaitys daugiau ir kada nors sugalvos šį tą įsigyti.

Lentynose greitai pasirodys trečiasis tavo rengtas žurnalo numeris. Žinau, kad esi suplanavęs dar kelis į priekį, tad įdomu, ar matai ir platesnę viziją L’Officiel vardui Lietuvoje. Kokiais formatais L’Officiel dar galėtų veikti, edukuoti, rodyti madą?

Apie tai jau buvau šiek tiek galvojęs, tačiau dėl didelio užimtumo idėjų dar nepavyko konstruktyviai suguldyti. Pirmasis tikslas – paleisti portalą, taip pat nuo rudens galvojame atgaivinti su mada susijusius kursus tiek mados profesionalams, tiek mėgėjams, tiek įmonėms. Neatmetu galimybės ir kolaboruotis (kolaboracijos – ir vasaros numerio tema) su mados prekių ženklu, nors dar nežinau, koks tai galėtų būti produktas.

Tikriausiai ne patalynė?

Veikiausiai ne. Visai geras pavyzdys – prieš kelis metus žurnalo Moteris ir dizainerės Julijos Janus sukurta bendra kolekcija, prie kurios prisidėti teko ir man. Tai turėjo vertybinę potekstę – stilius neturi nei amžiaus, nei dydžio ribų -, kuri aktuali tiek žurnalo auditorijai, tiek pačiai dizainerei. Tikiu, kad ir L’Officiel vardui įmanoma rasti įdomų kampą, per kurį įmanoma tą kolaboraciją įprasminti.

Ačiū Arnoldui už pokalbį
Nuotraukos Nerijus & Gintarė Photography