Švarkas Acne Studios (pirkta Vestiaire Collective) ir kelnės Acne Studios (pirkta Vinted)
Šiek tiek priešistorės: idėja parašyti šį tekstą gimė praėjusių metų rudenį. Vinted dirbančiam draugui pasakojau, kaip 2012-aisiais atsikrausčiau studijuoti į Vilnių. Kadangi pinigų pritrūkdavo dažniau, nei atsirasdavo apmokamų darbų, paskutinius 15 ar 20 litų dažniausiai išleisdavau šalia namų buvusioje Humanoje, o įsigytus drabužius išskalbdavau, pataisydavau, tinkamai nufotografuodavau ir už gerokai didesnę kainą parduodavau Vinted. Argumentai apie tvarumą ar geresnę daiktų kokybę gal ir skambėtų gerai, bet tuo metu galimybė perparduoti jau dėvėtą drabužį man reiškė mėnesinį transporto bilietą, vakarienę arba vakarėlį.
Po beveik šešerių metų galiu pasakyti, kad maistui ar nuomai užsidirbu mažiau komplikuotais būdais, o Vinted profiliu naudojuosi tik norėdama atsisveikinti su tuo, kas tiesiog nebereikalinga. Vis tik mintis pirkti bei dėvėti drabužius, įsigytus iš antrų rankų, man netapo atgrasi. Turbūt netgi priešingai.
Kaip ir daugelis jaunų mados entuziastų, per keletą metų pakeičiau ne vieną pirkimo įprotį ir pergyvenau kelias dabar šypseną keliančias obsesijas. Greitos mados etapas leido paskubomis vytis tendencijas ir greitai kaitalioti viską nuo vienkartinių batelių iki rožinių PVC sijonų. Vintažinių parduotuvių bei blusturgių lobių laikai gan aiškiai parodė, kad medžioti ypatingus daiktus įdomu, bet iš jų sudėti deriniai primena skirtingų erų eksponatų kokteilį iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodų.
Prisimenu save ir tada, kai gavau pirmąją tikrą (etatinę) algą reklamos agentūroje: už pilną kainą nusipirkau savo svajonių aulinukus iš Acne Studios. Kopenhagos gatvėse mosuodama rožiniu maišeliu sau prisiekiau, kad nuo šiol ne pirksiu, o „investuosiu“ – mažiau pirkinių, akis ašaroti verčiantys banko išrašai, bet užtat kokia pakilusi savivertė! Kelis mėnesius sekėsi neblogai, kai kuriuos įsigytus daiktus veikiausiai nešiosiu ne tik aš, bet ir kelios ateities kartos, bet kaip sudilo kasdien nešioti a. a. Acne aulinukai, taip pamažu dingo ir alkis nepamatuotai skambiems kokybės garantams ir asmeninėms priesaikoms.
Lietpaltis Isabel Marant (pirkta Vinted)
Turiu prisipažinti, kad kai prieš pusantrų metų rašiau apie sąmoningą stilių, buvau lengvoje tuščios spintos euforijoje. Beveik viską, ką turėjau, pardaviau per Vinted ir likau su keliomis poromis džinsų, švarku ir pora marškinėlių. Džiaugsmas truko neilgai, nes pakitęs darbo pobūdis pakeitė ir viziją, kaip norėjosi reprezentuoti save. Be abejo, turėjau keletą esminių pagrindų (kai kurie iš Humanos laikų, kiti – „investiciniai“), tačiau neišvengiamai prireikė kažko naujo. Į būtinybių sąrašą perpardavimo pamokos įraitė kelis naujus kriterijus: daiktas turi būti ne tik geros kokybės ar ilgaamžis, bet ir toks, kurį po pusmečio ar metų būtų galima vėl nesudėtingai parduoti. Ir ne už eurą ar penkis.
Suprantu, kad terminas „antrų rankų prabanga“ gali skambėti kaip oksimoronas, bet šiandienos diskusijose apie tvarumą, perprodukcijos mažinimą bei pilno naudojimo potencialo nepasiekiančius daiktus tai tampa aktualia tema. Antrų rankų prabanga vadinu parduodamus dėvėtus itin geros būklės ir kokybės prabangius drabužius bei aksesuarus, kadaise pirktus už pilną kainą ir dabar šeimininkui tiesiog nebereikalingus. Vietoje to, kad drabužis būtų išmestas ar nemokamai paaukotas, atsiranda galimybių jam rasti naują savininką už adekvačią kainą, įskaitant moralinį bei fizinį nusidėvėjimą.
Nors kartais prabangios spintos atsiveria ir naršant Vinted ar pop-up blusturgiuose, joms šiandien dedikuotos atskiros internetinės platformos, kaip 2009-aisiais Paryžiuje įkurta Vestiaire Collective, ar 2011-aisiais Ronkadėje (Italija) įsteigta Depop bei San Franciske pradėta vystyti ir už Atlanto itin populiari The Real Real sistema. Būtent su Vestiaire pirma susipažinau ir aš, prieš daugiau nei metus iš ten įsigijusi keletą klasikinių švarkų, vieną kitą porą batelių, o paskiau – net ikonišką nailoninę Prada rankinę. Už kainas, kurios neretai siekia vos dvigubai tiek, kiek reikėtų sumokėti greitos mados tinkluose.
Kodėl šis modelis idealiai veikia pardavėjui – aišku, nes pardavėjas pats nurodo daikto vertę ir, atskaičius serviso mokestį, pasilieka nuo 60 iki 85 procentų nustatytos kainos. Vis tik didžiausią naudą gauna pirkėjai, kurių didžiausią auditoriją sudaro vidutines pajamas gaunantys jauni žmonės, dar neįperkantys naujų dizainerių kolekcijų daiktų, tačiau gebantys sumokėti už jau dėvėtą puikios būklės daiktą. Minėtos platformos jiems užtikrina ne tik griežtai prižiūrimą pirkimo procesą, bet ir prekių originalumą: tiek Vestiaire, tiek The Real Real iš pardavėjo gautą prekę pirma perduoda savo ekspertų komandai, kuri įvertina daikto būklę bei autentiškumą, o tik tuomet ją siunčia galutiniam pirkėjui.
Kelnės Acne Studios (pirkta Vinted)
Natūralu, kad autentiškumo garantas – svarbus argumentas perkant dėvėtus drabužius internete. Pagal oficialią eBay statistiką, 90% prabangos produktų svetainėje yra autentiški, tačiau apie likusius 10% renkamasi nutylėti. Kaip žurnalui Racked pasakojo The Real Real įkūrėja Julie Wainwright, specializuotos antrų rankų prabangios mados platformos suteikia apsipirkimo internetu paprastumą, tačiau siekia užpildyti visas spragas, kurias palieka didžiulės nespecializuotos prekyvietės: „Sakykime, kad mes perimame tai, kas per daug prabangu eBay, bet nepakankamai vertinga Sotheby’s.“
Vestiaire Collective atstovai portalui Buro247 teigė, kad iš visų prekių, kurias patikrai gauna jų ekspertai, padirbiniai sudaro vos 0,5%. Tokiu atveju prekė siunčiama atgal pardavėjui, o pirkėjui grąžinami iš anksto sumokėti pinigai. Tiesa, manoma, kad tokių atvejų ateityje tik daugės, nes net patyrę pirkėjai kartais gali netyčia įsigyti seną padirbinį galvodami, jog tai – vintažinis, istoriją turintis daiktas. Be to, sistema šiuo metu turi daugiau nei penkis milijonus registruotų vartotojų ir skaičius tik augs.
Įdomu ir tai, kad iš sukauptų prekių platformos atrenka kruopščiai kuruotas selekcijas, bendradarbiauti kviečia žinomus stilistus bei populiarius nuomonės formuotojus, kartais prie ypatingų iniciatyvų prisideda ir už tvarią madą pasisakantys dizaineriai (pavyzdžiui, Stella McCartney), savo spintas atveria industrijos įžymybės. The Real Real neseniai atidarė ir savo fizinę parduotuvę Niujorke, kuri labiau primena ne dėvėtų drabužių saloną, o prabangų ir puikiai kuruotą butiką. Panašias erdves JAV atidarinėja ir servisas Depop, pop-up erdvių koncepciją išbandė ir Vestiaire Collective.
Papildomos komunikacinės priemonės ir retų drabužių medžioklės efektas („Tai ne dėvėti daiktai, o reti lobiai, kurių nebeįmanoma rasti“, – rašo Business of Fashion) padeda auginti ne tik vartotojų skaičių, bet ir vidutinio pirkėjo krepšelio vertę. Yra žinoma, kad vidutinis Net-a-Porter.com pirkėjo krepšelis siekia maždaug 370 eurų (apie 430 JAV dolerių), tačiau daugelis prabangos perpardavinėjimo platformų skaičiuoja gerokai didesnes vidutines sumas: žinodami ribotą prekių kiekį ir sekdami iš prekybos greitai dingstančius geidžiamus daiktus, pirkėjai ne tik skuba rezervuoti, bet ir perka gausiau, vos tik pasitaiko proga.
Turiu pabrėžti, kad daugiau nei ketvirtis visų prabangos perpardavinėjimo platformų klientų yra vyrai. Jų auditorijai dažniausiai aktualios riboto leidimo dizainerių bei sportinės aprangos gamintojų kolaboracijos, retesni sportinių batelių modeliai, išskirtiniai aksesuarai. Siekdamos patraukti dar įvairesnę publiką, kai kurios platformos turi sekcijas, dedikuotas menui, retiems baldams, interjero aksesuarams.
Lietpaltis Isabel Marant (pirkta Vinted)
Pasakojimą apie antrų rankų prabangą tikrai ne veltui pradėjau asmenine istorija – panašių atvejų, kuomet vidutines pajamas uždirbantys mados gerbėjai vietoje naujo nebrangaus daikto renkasi kokybiškesnį padėvėtą, ateityje tik daugės. Tai rodo ne tik gausėjančios investicijos į perpardavinėjimo verslus (Vestiaire Collective iki šiol surinko apie 116 milijonų eurų verslui vystyti, o The Real Real – 148 milijonus eurų), bet ir pirkėjų apklausos bei elgesio tyrimai. Perpardavimo platformos Thredup paskelbto kasmetinio tyrimo duomenimis, 2022-aisias perpardavimo verslai bus verti apie 35 milijardų eurų, o 49% šios sumos sudarys būtent drabužių perpardavimo verslas.
Taip pat skaičiuojama, kad šiuo metu drabužių perpardavimo apimtys kasmet išauga beveik 50%, o tuo tarpu tradicinių pardavimų paauga vos 2%. Prognozes patvirtina ir apklausti jaunosios kartos atstovai (vadinamieji „millennials“ – 1980-2000 gimusi karta), kurių 77% teigia prioritetą teikiantys tvarumą skatinantiems prekių ženklams. Daugiau nei 40% 18–24 metų amžiaus grupės respondentų per praėjusius metus naudojosi drabužių perpardavimo platformomis.
Įdomiausias tyrimo elementas – prognozė, kad drabužių perpardavinėjimas po dešimties metų turėtų pralenkti net greitosios mados pardavimus. Praėjusiais metais perpardavimo verslai buvo atsakingi už 6% drabužių rinkos pardavimų, o greitosios mados tinklai – už 9%. Manoma, kad 2027-aisiais šie skaičiai pakis į 11% perpardavimui bei 10% greitajai madai.
Spėjimus patvirtina ir tai, kas vyksta mūsų rinkoje – vis daugiau pasiturinčių moterų atveria spintas Vinted ar Tarp mergaičių platformose, dalyvauja pop-up renginiuose, kur ne vieną puikų daiktą įsigijo (bei dar pasiderėti sugebėjo) ir šio teksto autorė. Su solidžiais finansiniais užnugariais Rytų Europos rinkoje pamažu kuriasi ir specializuotos platformos, siekiančios prisivilioti būtent Baltijos šalių, Lenkijos, Ukrainos, Čekijos auditorijas ir siūlančios palankesnes pardavimo sąlygas. Viena tokių – ir pamažu įsibėgėjanti Karuselle, kurios pavyzdys parodys, kiek regioninio potencialo šis verslo modelis turi iš tiesų.
Nors tvarumas vis dar yra laikomas gan nepatogiu žodžiu, dažnai asocijuojamu su utopinėmis technologijomis ir begale pastangų, šiandien prisidėti prie tvarių iniciatyvų nebėra taip sudėtinga. Jeigu greitosios mados drabužiai paprastai išmetami po 1–5 dėvėjimų, aukojimas, perpardavimas ar net persiuvimas sukuria galimybę drabužio tarnavimą prailginti kelis ar net keliasdešimt kartų. Taip, kai kuriuos daiktus iš tiesų verta įsigyti ilgam bei saugoti (kaip tikrai darysiu su nailonine Prada rankine iš Vestiaire ar kašmyriniu megztuku iš Humanos už 5 eurus), bet kitiems užtenka vos kelių progų ar vieno sezono spintoje. Kol ateina metas juos perleisti kitam mados gerbėjui, irgi pasiilgusiam kažko naujo.
Informacija iš NYTimes, Buro 247, Business of Fashion, Racked, oficialių ir viešai pateikiamų kompanijų metinių veiklos ataskaitų
Nuotraukos Vikos Paškelytės
