Moteriškumas. Kas pirma ateina į galvą perskaičius šį žodį?
Turiu prisipažinti, kad man asmeniškai „moteriškumas“ šiandien pirmiausia siejasi su prieštaravimu. Tiek asmeniniu, tiek politiniu, tiek tuo, kurį matau madoje. Nesuprantu „tradicinės“ (kaip šiandien politikoje vadinamos idėjos, kurioms suėjo moralinė senatis) moteriškumo sąvokos, teigiančios predestinuotą aukos vaidmenį. Aukos šeimoje, socialinėse situacijose, darbe, kur man mokės mažesnę algą, bet atidarys biuro duris. Pagirs, jeigu apsiausiu aukštakulnius, bet, jei ateisiu nepasidažiusi, paklaus, kodėl atrodau tokia pavargusi.
Nesuprantu ir šiandien komercializuojamo moteriškumo. Jis švenčia savarankišką, nepriklausomą moterį (lyg tai nebūtų tiesiog žmogiškos savybės) ir visą „self-care“ industriją gudriai pastato ant meilės sau pjedestalo. Nes be naujo lūpdažio ar suknelės save mylėti šiek tiek sunkiau. Be jų sudėtinga ir viešai – pavyzdžiui, socialinėse medijose – deklaruoti save kaip stiprią, save mylinčia moterį.
Man neseniai suėjo 28-eri ir su psichoterapeute jau ne vienerius metus nagrinėjau (ir dar tikrai nagrinėsiu) tai, kodėl man taip sunku atrasti sau tinkamą moteriškumo apibrėžimą. Paauglystėje buvo įdomu pirmas moteriškumo apraiškas čiupinėti spuogus slepiant po storu pudros sluoksniu ar mokyklos koridoriumi nestabiliai kaukšėti 5cm kulniukais. Patiko bent bandyti pritapti prie mergaičių, kurių besiskleidžiantis moteriškumas atrodė vertas imitacijos. Po to kažkas apsivertė.
Moteriškumas man pradėjo atrodyti grėsmingas. Pirma – nes redukuoja moterį iki jos fizinio pavidalo ar socialinės lyties aspektu. O siekiant karjeros – ypač kai esi jauna mergina – norisi atrodyti rimtai (pačiai gėda dėl tuometinio „rimta vs moteriška“ požiūrio). Antra – rodos, moteriškumas ir ypač „tradiciškai“ moteriškas įvaizdis automatiškai paverčia moterį seksualinio smurto taikiniu. Taip, jau daug metų mušamės į krūtinę ir kartojame, kad smurtautojas prievartauja moterį, o ne jos dėvimus drabužius, bet kam tai rūpi? Atrodė, kad atsisakyti savo moteriškumo – tai atsisakyti visų su juo ateinančių, visuomenėje įsišaknijusių socialinių neteisybių. Bet taip nebemanau. Nes tų neteisybių išvis neturėtų būti!
Kėliau klausimą ir apie moteriškumą bei jo vaizdavimą madoje. Ir, net jei atrodo ironiška, supratau, kad būtent mados industrija mane išmokino, kad moteriškumas yra daugiau nei tipinių jo simbolių suma. Mada šiandien siūlo begales būdų interpretuoti moteriškumą ir siūlo gausybę alternatyvių požiūrių, kurių kiekviename atrandu kažką artimo. Nuo kūno pozityvumo judėjimo iki modelių, atsisakančių būti dvinarės lyčių sistemos dalimi. Nuo trans modelių iki drag menininkų. Nuo feministės su Dries Van Noten kostiumu iki feministės ant Versace podiumo.
Aš šiandien renkuosi švarką. Ir nesakysiu, kad jis vyriško kirpimo, nes tai tiesiog griežtos formos drabužis, kuris man patinka – ir šiaip kalbėdami apie vyriškus drabužius niekad nesakome „moteriško kirpimo X ar Y“, tai turbūt reikėtų tokių pasenusių epitetų atsisakyti. Ir, manau, švarkas mano moteriškumo nekompromituoja. Kaip nesutrikdytų ir daugiau odos parodanti suknelė.
Jums artimesnis kiek labiau „tradicinis“ moteriškumas ir norite savo moteriškumą modeliuoti pagal jį? Puiku, palaikau jus ir jūsų teisę pasirinkti. Bet jeigu aš tokia būti nenoriu ir tokia neatrodau, neskubėkite manęs vadinti stokojančia moteriškumo. Ir tikrai nieko tokio, jeigu iš seksualaus „šventinio“ apatinių dueto pirksiu tik kelnaites, nes liemenėlių tiesiog renkuosi nenešioti (o man jų nelabai ir reikia). Arba seksualių drabužių nepirksiu visai, nes jie tiesiog neatitinka mano skonio.
Bet grįžkime prie kovo 8. Man ši diena ilgai asocijavosi su universaliai nemalonia emocija. Kaip vakar pastebėjo viena mano draugė, jeigu šios dienos proga gauni gėlių, jautiesi keistai, nes jų gauni dėl to, ką turi tarp kojų. Jeigu negauni – jautiesi nepakankama net tokiam primityviam kriterijui išpildyti. Bet gal išvis verta nuo tokio buko primityvumo atsiriboti?
Noriu priminti, kad istoriškai moters diena – tai toli gražu ne ta šventė, su kuria post-sovietinėje Lietuvoje užaugau aš. Tai ne tulpėmis nešinų vyrų paradas, besigiriantis, kad kartą metuose savo „bobai“ herojiškai nupirko gėlių ir galbūt tą dieną jai net „neduos per ausį“. Bene pusantro šimto metų kovo 8 d. kiek toliau Vakaruose yra minima dėl kovos už lygias teises. Nes teisė nepatirti visokeriopo smurto, apginti save namų ar darbo aplinkoje yra gerokai vertingesnė nei kovo šalnos pakąsta tulpė. Ir nesvarbu, toliau šių teisių reikalausime įsispyrusios į sportinius batelius ar 10cm pakulnės aukštakulnius. Visas moteriškumas yra gražus. Nes jis visų pirma yra žmogiškas.
Nuotraukos autorius Simonas Šerkšnas
