2018, birželio mėnuo.

Pokalbį su Vida Simanavičiūte, OVO Things aprangos dizainere, jos studijoje bene iškart pradėjome nuo pastebėjimų apie mados kūrėjus ir siuvėjus-konstruktorius. „Kūryba nuolat teikia atradimo džiaugsmą. O štai sugalvotų idėjų išpildymas… Gamyba yra sunki. Rasti gerą specialistą yra sunku. Ir kartais jaučiuosi kaip vakuume, kurio nėra kaip užpildyti. Kai mokiausi Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, mus mokino ir siūti, ir konstruoti, bet, sakykime, pagal vadinamąsias masuotes. Visko išmokau. Bet dabar noriu daryti tą tikrąjį bespoke. Ir mokausi. Marškinių, švarko konstravimo rankomis. Darbas su bortuote. Jokių klijuočių. Nusipirkti gerą, lengvą vilną ir ją klijuoti su sintetika… Medžiagos gadinimas.“

Vien šios pirmos interviu minutės leidžia suprasti, kad pasakymas „išnarplioti iki paskutinio siūlo“ V. Simanavičiutei tinka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vieną žymiausių šalies mados kūrėjų  kalbinau iškart po mokymų Rygoje, apie kuriuos ji kalbėjo ne tik iš techninių atradimų pusės, bet ir dalinosi mintimis apie drabužio, jį gaminančių rankų ir dėvinčio kūno santykį. Nors mūsų pokalbis publikavimo turėjo palaukti kiek ilgiau, nei planavome, džiaugiuosi jį pagaliau ištraukusi iš archyvo. Tai ne paprastas interviu, o, drįsčiau teigti, audiencija su savo amato didmeistre, netikinčia kompromisais.

–

Atrodo, kad interviu jau pradėjome prieš interviu, tad nėra ko sustoti. Kuo Jus, Vida, taip traukia rankų darbas?

Ar kada susimąstei, kaip per dieną keičiasi mūsų laikysena keičiasi, juda kūnas? Natūrali švarko bortuotė (kiek kietesnė dalis švarko priekyje, laikanti drabužio konstrukciją) yra pajėgi judėti kartu, ji gyva. Pagal švarko poziciją ant kūno net galima spręsti apie jo kokybę. Jei atsisėdus visas drabužio korpusas pakyla ir išsiformuoja pečiai bei rankovės – nebus nei patogu, nei gražu.

Tas pats su marškiniais. Fabrikuose apykaklės klijuojamos. Siūti rankomis – visai kitas procesas. Medvilnės dubliavimas, pirštais sukuriama forma, net apykaklės snapukas būtent taip pakilęs, kaip reikia. Ir vėlgi traukiame siūlą, lyginame, ištempiame… Viršuje visų šių niuansų nepamatysi. Bet užtenka pažiūrėti į Pitti Uomo mados savaitės svečius vyrus ir iškart bus aišku, kad kostiumai, jų kritimas visai kitokie, nei mums įprasta. Liemenuoti, gyvenantys kartu su kūnu, lengvi. Rankomis daromos net visos kilpos!

Ar Jums tai nauji atradimai?

Aš tokių pamokų jau seniai norėjau. Sako, kai mokinys būna pasiruošęs, ateina mokytojas. Buvau pribrendusi. Dabar mano svajonė – eiti kuo arčiau šito.

Kurti būtent vyrams pagal bespoke tradicijas, kurių mokotės, ar tą siūlyti ir moterims?

Moterims čia nelabai kas ką gali pasiūlyti. Bet jeigu norėtume moteriai pasiūti griežtesnio klasikinio modelio švarką ar paltą, technologijos ir bazė ta pati. Dabar mokausi ir moteriško kelnių kostiumo siuvimo. Kelnes jau „praėjome“, visą konstravimą, primatavimų specifiką. Dar keli mėnesiai ir jau bus gerai, rankos įgus. Iš tiesų aš visada mėgau viską pati daryti rankomis. Net sagų kilpeles. Ypač tada, kai man sakydavo, kad kam čia vargti, nesąmonė, dėl ko, juk yra kaip paprasčiau… Bet aš randu autoritetą, pamatau jo kuriamą rezultatą ir darkart įsitikinu, kad dirbti reikia būtent taip. Man tada sako, kad taip dirbdama nieko neuždirbsi. Tikiu, kad pradžioje ne apie pinigus reikia galvoti, o apie tai, kaip užkelti sau kartelę. Ypač kai kiti jos nekelia. Ne dėl konkurencijos.

Kas yra tikras bespoke?

Kai dirba pats meistras, ant kliento kūno padaro lekalus, siuva rankomis. Gal tik kelios ištisinės siūlės reikalauja siuvimo mašinos, o visa kita yra padaryta meistro rankomis. Sakoma, yra skraidantys lėktuvai ir neskraidantys, kur ant žemės stovi. Tas pats su švarkais – arba jie gyvi, tikri, arba ne.

Ar nekeista po tiek metų mados industrijoje vėl panirti į mokslus?

Jau yra tekę prie to prisiliesti. Mus, tada dar būsimuosius drabužių modeliuotojus, siuvimo subtilybių tikrai mokė, bet ne iki tiek. Įsibėgėjus karjerai jau dirbi su skirtingais konstruktoriais ir siuvėjais. Kovoji, prašai, tau sako, kad niekas taip smulkmeniškai nebedaro, čia pasenęs reikalas.

Jaučiate, kad per dažnai einama link paprastesnių sprendimų?

Taip. Ir jaunesnės kartos siuvėjai išmokyti supaprastintai. Jie ruošti komerciniams, masiniams sprendimams. Tai atsiliepia ir konstrukcijoms, ir siuvimui. Ypač kai bandoma konstruoti kompiuteriu. Technologijos yra puiku, bet jos gyvo kūno niuansų vis tiek iki galo nesupras. Tai mąstymas plokštumoje, o štai kūnas reikalauja ko kito.

Beje, keičiasi ir žmonės. Daugelio mūsų korpusai nuo darbo ir gyvenimo būdo yra kiek palinkę. O vis tiek konstruojame nugaroms kaip stygoms. Žmogus sau, švarkas sau. Nebent siuvi maišą, tada jame bet kas ir gali plūduriuoti. Nieko nesakau apie stilistiką, skirtingas kūrybines kryptis. Bet man dabar įdomu būtent tai, į ką gilinuosi. Klasika, kirpimas, meistrystė.

Ar visa tai atėjo iš persisotinimo? Darbo komercinėje madoje, kolekcijų kūrimo? O gal aš asmeninių įžvalgų apie drabužį?

Tu viską ir pasakei. Aišku, ta komercinė mada nebuvo labai jau komercinė – buvo konceptiniai ieškojimai, tai minimalizmas, tai sportinis stilius, tai ryšku, tai paprasta. Atrodo, kad praėjau tiek daug, ir devintąjį dešimtmetį, ir dešimtąjį. Kai viskas dabar grįžta, man darosi nebeįdomu. O jei kas ir pagauna akį – matau, kad tais devyniasdešimtaisiais buvo daroma geriau, įdomiau. Vien į Gianni Versace šou pakanka pažiūrėti. Tas pats ir su baltais sportbačiais. Rodos, stebimės, kaip formos didėja, mutuoja, o turbūt Dvarčionyse jau trisdešimt metų su tais pačiais kedais vaikšto ir jie atrodo puikiai.
Bet tokiais laikmečių, interpretacijų žaidimais dabar tegu užsiima stilistai. Aš esu dizainerė, aš turiu kurti produktą. Juk nuostabu padaryti kolekciją iš geros medžiagos, su geru pasiuvimu, o tada duoti stilistui, kad patalpintų drabužius į kontekstą.

Tiesa, kolekcijų neplanuoju, greitų fantazijų vaikytis irgi nematau prasmės. Dabar jau suprantu ir tai, kokie drabužiai yra reikalingi žmogui. Pamenu, po kolekcijų pristatymų sau šį tą pasilikdavau, tokius gerus, ramesnius daiktus. Į tokius drabužius, jų medžiagą, siuvimą negaila investuoti. Madoje šiandien matau daug diletantiškumo ir noriu nueiti nuo to kuo toliau. Rankų darbo prestižas neišvengiamai grįš. Ypač kai jauni dizaineriai jau sunkiai beskiria, ar gerai drabužis pasiūtas, ar nelabai. Piešti, kurti moka, bet retai kada ima adatą į rankas.

Ar tai reiškia, kad keičiasi mados kaip amato pagrindų suvokimas?

Taip. Dabar svarbu, kad pavyktų gražiai nufotografuoti, stiliuoti. Aš nenoriu gražaus paveiksliuko, už kurio niekas nestovi. Mes juos irgi darome, tai marketingo dalis, bet pagrindas juk turėtų būti pats drabužis.

O kaip dėl lėtos mados? Kai visi dabar aplink daro lėtą madą, kaip ją daryti nenuobodžiai, nestereotipiškai ir su gilesne prasme?

Pasakysiu paprastai – svarbiausia tai, kad kokybė atitiktų kainą. „Lėta mada“ man visų pirma yra marketinginis pavadinimas. Man atrodo normalu, kad siuvėjas turi siūti gerus drabužius ilgalaikiam nešiojimui – penkiems, dešimčiai metų. Taip visada ir buvo, tik niekas to nevadino lėta mada. Mes darome kokybiškus drabužius, kuriuos žmogus gali nešioti nepaisydamas tendencijų. Ir norime už tai atsakyti.

Seniau žurnalistai dažnai klausdavo, kam tiksliai skirta kolekcija. Pamenu, tipinis atsakymas buvo, kad veikliai, energingai miesto moteriai, nes ji juk turi pinigų. Dabar kolekcijas norisi skirti žmogui, kuris tausoja, o ne tiesiog daug perka. Žmogui, kuriam nusibodo grūstis su tais visais skudurais, perkrautom spintom, amžinu nesusitvarkymu tiek su pasiūla, tiek su idėjomis. Man smagu, kad šis požiūris jau pradeda kabėti ore.

Šiandien socialinėse medijose esame kasdien bombarduojami naujomis tendencijomis, penkias minutes madingomis prekėmis. Jei jau gyvename pertekliuje, kokia išvis prasmė į eterį paleisti kažką naujo? Neatrodo ironiška prieš perprodukciją kovoti kuriant dar daugiau drabužių?

Galvoju apie savo klientes. Moteris, kurios turi beveik visą mano siūtą garderobą ir su juo gerai jaučiasi. Jos gali lengvai gyventi ir rengtis, negalvoti apie drabužius. Nes tiesiog žino, kad gerai atrodo, tai joms padeda ir profesiniame gyvenime. Šios moterys tikrai yra estetės, nes joms svarbu, kaip medžiagos faktūra atrodo saulės šviesoje, kaip ji atrodys vakare, rūpinasi, kokie batai tiks, kokia proporcija išeis. Estetika yra labai svarbu, ji teikia daug pasitenkinimo. Net pažiūrėjus į vienuolių drabužius, kurie yra asketiški, aš matau nuostabią estetiką, švarą, linijas. Čia ir atsiranda prasmė. Drabužyje, kuris išlaisvina, leidžia gerai jaustis ir net tam tikra prasme edukuoja dėvintįjį. Kai kažką tokio pabandai su gera vilna ir šilko pamušalu, prie poliesterio ar trumpalaikio daikto grįžti nenori.

Man atrodo svarbu ir tai, kad mes neturime tikrojo senovinio elito, kuris norėtų ir mokėtų gerai rengtis, kaip kad atitinkami sluoksniai Vakarų Europoje. Pas mus to seniai neliko dėl istorinių aplinkybių, bet gal kada vėl bus.

Grįžkime prie OVO Things kolekcijos. Kadangi šiuo metu gilinatės į tradiciškai vyrišką sritį, bet kuriate moterims, gal ateityje laukia unisex projektas?

Manau, kad pas mus viskas atsiranda pamažu, savaime, su logika. Vieni daiktai pildo kitus. Taip tiek namų kolekcijoje, tiek drabužių, nes, pavyzdžiui, OVO Things žvakidė atsirado tik jau pradėjus prekiauti žvakėmis. Aš suprantu visus norus daryti unisex, oversize, bet kaip kūrėjas, kaip žmogus tu negali vienodai reikštis visomis kryptimis.  Aš tikiu, kad kai man patinka, ką darau, tai ir pasiteisina. Ir tada kiti patiki mano idėjoms.

Ne kartą teko pastebėti Jūsų pačios tylų ir labai subtilų asmeninį stilių. Ar jis atitinka tai, ką kuriate?

Turiu pasakyti, kad mano pačios stilistika vis tik šiek tiek… kaimiška? Mėgstu skareles, palaidines su žirniukas, švarkus, didelius chalato tipo lietpalčius. Aišku, buvo visko. Kai tau 20 ar 25, gyveni efekto amžiuje. Ir aš kai pažiūriu, ką mėgau nešioti, tai išbandžiau daug ką: sportbačius, „martensus“, didelius drabužius, šukuosenos kiek keitėsi. Viską nešiojau! Dabar jau nebenoriu ant savęs visokių įdomybių galvoti, nes aplink mane jau ir taip daug drabužių, galvoju apie klientes. Dar daugiau galvoti būtų jau per daug.

Smalsu paklausti apie praktiką ne tik madoje. Žinau, kad esate daug kostiumų sukūrusi teatrui, žavėjausi jūsų kūryba kaip spektaklių lankytoja. Kaip patirtis kuriant scenai paveikė jūsų įprastą darbą?

Nesijaučiu, kad esu teatro dailininkė, man tai pernelyg sunku. Ypač daug klausimų kelia mastelis – jei didelė scena, tu turi labai stengtis suvokti, kaip drabužis atrodys iš toliau. Sakoma, kad tada dėl vidaus detalių galima pernelyg nesistengti, užtenka butaforijos. Bet dabar, kai spektakliai vyksta arenose ar net pačiame teatre yra ekranai, kiekvienas nekokybiškas elementas iškart matysis, o jei dar apšvietimas nebus tinkamas… Galbūt todėl man teatre visada trūksta laiko, nebūnu viskuo iki galo patenkinta, nes reikia tiek visko apgalvoti, aš dar noriu pakrapštyti.

Pamenu, kai su Oskaru Koršunovu darėme „Meistrą ir Margaritą“, procesas buvo kiek kitoks. Dalyvavau visame kame nuo pradžių, net teksto skaitymuose. Visame tame būni būni, persisunki, įsigyveni. Tada ir tas kostiumas išeina gyvas, tikras.

Man patinka dėl to dirbti lėtai, asmeniškai su klientais. Nes tai drabužiai gyvenimui, nešiojimui. Nesvarbu, bus išeiginiai ar ne, nes juk kasdienybė yra svarbiausia gyvenimo dalis. Man būtina viską apmąstyti iki mažiausių detalių, nes drabužį dėvintis žmogus apie nieką nebeturi galvoti. Būtent čia man slypi meistrystė.

Ačiū Vidai už pokalbį
Nuotraukos OVO Things archyvo, Lino Masioko ir Marijos Olšauskaitės