Nors pavadinimas „Soda Futura“ mano aplinkoje vis nuskambėdavo jau daugiau nei prieš metus, su šio juvelyrikos ženklo įkūrėja bei dizainere Gintare Pečkyte susipažinau tik šią vasarą. Sumaniau ją pakviesti pokalbiui, nes planavau rengti projektą apie kūrybą karantino metu. Projekto idėja išaugo į ką kita, bet interviu iš birželio, kai tik buvo atšaukti griežti ribojimai, išliko. Nuo to laiko su Gintare turėjome daugiau susitikimų bei pokalbių, tad buvo įdomu prie jos minčių grįžti turint geresnį suvokimą tiek apie Gintarę kaip kūrėją, tiek apie „Soda Futura“ evoliuciją. Ir šis pokalbis man pasirodė vis dar aktualus. Nes jame kalbama apie kūrybą kaip apie polėkį ir natūralų instinktą ieškoti sprendimų. Linkiu gero skaitymo!

–

Ateinu į studiją ir akys nespėja registruoti visų spalvų bei formų, matomų ant tavo, Gintare, darbo stalo. Kaip kilo mintis kurti juvelyriką ir pradėti „Soda Futura“?

Nors paprasčiausiai galiu pasakyti, kad esu „Soda Futura“ įkūrėja bei juvelyrė, mėgstu sau prisigalvoti pačių įvairiausių įvardinimų, nuo ateivės iki pilotės. Kas kitur gal skambėtų keistai, bet „Soda Futura“ idėjai tinka.

Viskas prasidėjo nuo to, kad juvelyrikos rinką Lietuvoje mačiau kaip gana nuobodžią, užsibrendinusią juodai baltai, visur tik auksas, sidabras ir deimantai. Ir tai suformavo matymą, kad pas juvelyrą einama nebent tada, kai reikia elegantiškų, konservatyvių žiedų sužadėtuvėms ar vestuvėms. Ir visi tuo seka, nes klasika tikrai parduoda. Bet jaunam, madingam žmogui nereikia šešių karatų deimanto. Jis tokios juvelyrikos nei nori, nei įperka. Dėl to juvelyrikos daugelis nelaiko mados dalimi, nes atrodo, kad madai užtenka bižuterijos iš „H&M”.

Man atrodė, kad tą daryti labai neįdomu, todėl nusprendžiau, jog mano prekės ženklas bus kitoks – mažiau vienetinių užsakymų, daugiau kolekcijų ir žaidimo. Darau tai, kas išeina iš įprastų ribų: žiedus kojų pirštams, galvos papuošalus, auskarus-AirPods laikiklius. Taip, klasikinį žiedą gali nešioti metų metus kasdien, bet aš sukuriu 30 gramų sveriantį žiedą-sferą, kuris gal ir nebus patogus, bet jei su tokiu liptum ant raudono kilimo – pastebėtų visi.

Juvelyrika šiandien dažnai kuriama tokia, kad būtų nepastebima. Net ir stilistai, kurdami įvaizdžius, papuošalus renka jau pačius paskutinius, derina juos prie drabužių, o ne priešingai. O „Soda Futura“ su spalvomis ir dizainu noriu išnešti į pirmą planą.

O kaip įvyko pats šuolis į juvelyrikos amatą?

Penkerius metus dirbau reklamos agentūroje ir kartu metus lankiau juvelyrikos mokyklą. Metai galbūt atrodo nedaug, nes kai galvojame apie juvelyrus, pirma įsivaizduojame meistrus, dirbančius visą gyvenimą. Tai juokauju, kad griaunu bendrą Lietuvos juvelyrų amžiaus vidurkį, nes beveik visi yra vyresni ir dar vyrai. O aš kaip tik noriu kurti pati būdama jauna ir jauniems žmonėms. Nes kas iš tos patirties, kai turi visus įgūdžius, bet kasdien gamini tuos pačius žiedus.

Juvelyrika yra labai brangus mokslas, nes turi susimokėti ne tik už pamokas, bet ir naudojamas medžiagas, tad visą reklamos agentūros algą palikdavau mokykloje. Pamenu, „Soda Futura“ pradžioje 2019-ais papuošalą gamindavau tik gavusi užsakymą – nes laikyti inventorių brangu, o ir nežinai, kiek ko nupirks. Tai pradžia buvo sunki, nes aštuonias valandas atidirbdavau agentūroje, po to gamindavau papuošalus, o dar po to užsiimdavau „Soda Futura“ reklamos reikalais. Tai nieko keisto, kad perdegiau.

Pamenu, tada kažkurį vakarą radau dizainerio Virgil Abloh paskaitą, kurią jis skaitė Harvardo dizaino mokyklos studentams. Ir man užkliuvo mintis, kad studentams jis pavydi jaunystės – nes jie gali daryti tai, ko Virgil nespėjo būdamas jaunas. Kitą dieną parašiau laišką savo agentūros vadovui, kad viskas, man atėjo laikas užsiimti savais reikalais. Ir tai buvo 2020-ųjų vasaris, paskutinės savaitės iki karantino.

Pats tas laikas. Kokį planą tuomet sau dėliojai?

Žinoma, metusi darbą savaitę pailsėjau ir jau ketinau imtis „Soda Futura“. O tada kilo panika dėl COVID-19 ir teko suvokti, kad mano spalvotų žiedų bei auskarų artimiausiu metu niekam turbūt nereikės. Tai situacija tokia, kad darbą mečiau, viskas sustojo ir 2020-ųjų kovą uždirbau lygiai nulį. Net ir pajamų deklaracija tą rodo.

Žinoma, kovą visi išgyveno kažką panašaus, kurti sau planą buvo neįmanoma, nes niekas nežinojo, čia viskas tęsis savaitę ar metus. Todėl pradėjau ne nuo žiedų pardavinėjimo, o nuo idėjų, kaip didinti ženklo žinomumą – tikiu, kad „Soda Futura“ yra ne tik daiktai, bet ir emocija, originali komunikacija. Todėl savo sferinius papuošalus vadinau planetomis, kūriau visą ateities ir ateivių naratyvą.

Karantino metu daug laiko skyriau svarstymams, ką šiuo metu veikia mano potencialūs klientai ir kaip galėčiau jiems pasirodyti įdomi. Aplink visi siuvo kaukes ir džemperius, o aš norėjau kūrybos, kažko netikėto. Tai sumąsčiau nuobodžiaujančiai auditorijai pasiūlyti konkursą: pasidalinau rankos eskizu, pakviečiau ant jo nusipiešti savo svajonių žiedą, dalintis stories ir geriausią pažadėjau iš tiesų pagaminti. Pamenu, surinkau gal 150 piešinių – kas naujam ženklui yra daug – ir sugeneravau didelį pasiekiamumą. Tada paleidau antrą kolekciją „Summer in Venus“, jai irgi sekėsi neblogai.

Turi nedidelį verslą, beveik viską darai pati, bet turbūt yra vienas kitas meistras, tiekėjas ar dar koks žmogus, be kurio veikla sustotų. Karantino metu beveik viskas užsidarė. Kaip sekėsi suktis?

Su juvelyrikos žmonėmis yra toks dalykas, kad jiems nepaskambinsi ir kažko nepaprašysi – turi pats nuvažiuoti, parodyti, paaiškinti, tartis. Pati negalėjau pasigaminti ir, pavyzdžiui, dėžučių, o dėžučių gamintojai nežinojo, atveš jiems popierių ar ne. Teoriškai lyg ir galėjau judėti į priekį bei kurti, bet viskas aplink mane sustojo. Tai nežinojau, kada ko sulauksiu, o ir sulaukusi negalėjau būti garantuota dėl kokybės.  Iš kitos pusės – po to sunkaus laiko, kai visi vieni kitų bijojo, dabar dirbti kiek paprasčiau. Nes daugelis išmoko efektyviau naudotis elektroniniu paštu ir užsakymus derinti nuotoliniu būdu.

Didelė bėda buvo ir su juvelyrikos mokykla, nes joje yra visa technika, reikalinga papuošalams gaminti. Pamenu, kovo 12 dieną dar ėjau gaminti žiedų ir ketinau grįžti po savaitės. O savaitė išsitęsė iki trijų mėnesių, nes paskelbus karantiną mokykla užsidarė. Tą laiką, kol gaminti pati negalėjau, mokiausi dirbti su 3D programa, kuri paskui pravertė kuriant papuošalų modelius.

Tavo prekės ženklą galima įvardinti kaip digital first – savo kūrybą pristatai internetinėje parduotuvėje bei socialiniuose tinkluose, o ne pirmiausia kreipi klientus į fizinę lokaciją. Įdomu, kaip tai veikia juvelyrikoje, ypač kai papuošalus daugelis mėgsta matuotis, čiupinėti, įvertinti gyvai?

Aš visada žinojau, kad žmonės net neįsivaizduoja, koks, pavyzdžiui, žiedo dydis jiems tinka. O tai reiškia, kad nežinodami dydžio nepirks ir papuošalo. Todėl likus porai dienų iki karantino paleidau dydžių matuoklį. Tai yra PDF failas su nupieštomis juostelėmis, kurį atsispausdinus – bet kur, bet kokiu spausdintuvu – gali juostelę apsivynioti apie pirštą ir sužinoti, koks tavo žiedo dydis. Toks variantas gerokai tikslesnis nei matuotis siūlu, kuris pirštą suspaudžia ir dydį parodo gerokai mažesnį. Tame pačiame lape buvo ir nupiešti apskritimai, skirti suvokti jau turimų žiedų dydžiams.

Turėti e-parduotuvę yra tikrai sunkus darbas. Ypač juvelyrikos. Gal iš šono taip neatrodo, bet suvokti visą pirkėjo minčių logiką, ištobulinti procesą užtrunka. Geros, aiškios nuotraukos, informatyvūs aprašymai, atsakymai į visus įmanomus klausimus – džiaugiuos, kad tą pasidariau dar iki karantino ir neteko paskubomis ieškoti sprendimų. Aišku, kai skaitmenizuotis pradėjo ir visi kiti, man buvo tik geriau – nes ir klientai įprato net juvelyriką pirkti internetu.

Pasak analitikų, nagrinėjusių karantino pirkinių tendencijas, žmonės karantino metu juvelyriką rinkosi arba investicinę (klasika ir deimantai), arba kaip tik ryškesnę, tarsi skirtą visiems vakarėliams, kurie laukia pandemijai nurimus. Ar ir tu tą pastebėjai?

Na taip, nemažai prekių ženklų kalbėjo apie tai, kad būnant namie su treningais norisi papuošti rankas ar vaizdo skambučių metu bent įsisegti naujus auskarus. Ir tikiu, kad pardavimams tokie argumentai tikrai padėjo, bet aš nusprendžiau savo komunikacijoje karantino ar viruso išvis neminėti. Kadangi „Soda Futura“ idėja yra būti nežemišku ženklu, tai nuo žemės bėdų ir atsiribojau. Aišku, supratau, kad auditorija sėdi namuose, tačiau nenorėjau paryškinti priežasties, dėl ko, ar daryti nuolaidos kodų „CORONA“.

Grįžkime ant žemės – pastaraisiais metais nemažai kas skatino daugiau pirkti iš vietinių kūrėjų, paremti sau artimus ženklus. Ar sulaukei tokio tipo palaikymo?

Ne, nes mano tonas nebuvo apie tai, kad manęs reikia gailėti ar man padėti. Bet, aišku, tėvai skambino ir kartais klausė, ar turiu ką valgyti.

Kaip manai, ar sunku šiandien būti jaunu kūrėju Lietuvoje?

Čia toks probleminis klausimas. Taip, nemažai kas skundžiasi, kad negauna stipendijų ar dar kokio finansavimo. Bet mane tai ir varo į priekį, nes visada noriu sau ir kitiems įrodyti, kad galiu suktis pagal situaciją, rasti sprendimus ten, kur atrodo, kad jų tikrai nėra.

Aš esu užsivedusi mintimi, kad sėkmės sulauki tiek, kiek ją užsidirbti. Ir ne, spalvota juvelyrika pati neparsiduoda – reikia įdėti daug darbo, kad ji pasiektų auditoriją, kad kažkas jos norėtų, dėtų į krepšelį ir pirktų. Neturėjau didelio ženklo „pagalvės“, kuri leistų tris mėnesius nieko neparduoti, nes neturėjau absoliučiai nieko. Tai karantino laiką stengiaus išnaudoti maksimaliai – net jei tų karantino darbų ir nekėliau į socialinius tinklus, nes mane tikrai erzino žmonės, kurie tik ir gyrėsi, kiek šiandien perskaitė ar kilometrų nubėgo.

Kaip minėjau, tikiu dirbu ir su kitais jaunais žmonėmis, taip atsirado ir bendra kolekcija su Simona Burbaite. Pamenu, nuo sausio iki kovo gyvendamos beveik toje pačioje gatvėje net nesimatėme gyvai – papuošalus jai palikinėjau paštomate, bendravom ir kolekcijos detales šlifavom vaizdo skambučiais. O tada vasarai jau ruošiau kolekciją „AVIA“, pagamintą iš aviacijoje naudojamo metalo duraliumino. Apie ją galiu pasakoti valandą, nes išgirdau visus įmanomus „ne“, procesas užtruko, bet galų gale pavyko. Na o po jos – unisex žiedų kolekcija, nes „Soda Futura“ dėmesio nusipelnė ir vyrai.

Ačiū Gintarei už pokalbį. Visos nuotraukos Gintarės / Soda Futura