Su dizainere Vaida Voraite sveikinuosi per „Zoom“ langą – Vilniuje ištartas mano „labas“ ją pasiekia Berlyne. Nors pokalbis čiurlena ramiai tarsi upelis japoniškame sode, jaučiu, kad Vaidos galvoje sukasi gausybė minčių – ji kruopščiai formuoja savo vyriškos mados ženklą, ruošiasi atidaryti e-parduotuvę, planuoja fotosesijas. Neseniai pabaigtos mados dizaino studijos Oslo Nacionalinėje menų akademijoje reiškia, kad metas didžiajam šuoliui į mados industriją. Bet tikiu, kad Vaida tam pasiruošusi. Ir dar kaip!

Su dizainere kalbamės apie jos paskutines dvi kolekcijas, kurias ji pristatė ne tik Osle, bet ir Vilniuje, festivalyje „Mados infekcija“. Nėra ko slėpti – podiumu einančius vyrus, aprengtus Vaidos kurtomis suknelėmis, lydėjo nemažai sutrikusių žvilgsnių. Bet Vaidos pasirinktas vyriškumo bei lytiškumo diskursas šiandien aktualus kaip niekad. O jos sprendimai – pradedant seksualios vyriškos suknelės idėja ir baigiant medžiagų parinkimu – priverčia susimąstyti apie vyriškos mados ribas ir kur jas brėšime ateityje.

Kviečiu susipažinti – Vaida Voraitė, viena iš įdomiausių, intelektualiausių bei drąsiausių šiandienos lietuvių mados kūrėjų.

—

Vaida, kaip suprantu, šiuo metu esi Berlyne. Ar tai trumpas nuokrypis į Pietus nuo Oslo, kur pastaruoju metu gyvenai, ar kažkas rimčiau?

Ne nuokrypis! Po vienuolikos metų Norvegijoje supratau, kad reikia pakeisti aplinką, o ir karantinas parodė, kad pasaulis vėl tampa didelis – taip, bet kada galiu skambintis su draugais Japonijoje ar Lietuvoje, bet fizinės ribos tapo labai aiškios. Su vyru nusprendėme, kad norime būti arčiau mums svarbių žmonių, arčiau mums aktualių dalykų, tad Berlynas atrodė geras variantas. Tiek gyvenimui, tiek kūrybai. Visiems, kam sakiau, kad kraustausi į Berlyną, man sakė „pagaliau”. Jaučiu, kad ir mano kūryba ne visai artima skandinaviškam idealizmui – net jei nemažai klientų turiu būtent į Šiaurę nuo Berlyno.

Norvegija man davė daug, bet ten gyvenant jauti visuomenės uždarumą, kuriamą turtingos šalies pasaką, kurios dalimi nesijaučiau. Mados prasme Oslas irgi lieka Stokholmo ar Kopenhagos šešėlyje. Man jis net šiek tiek panašus į Vilnių – neturintis gilios mados istorijos, dar nesuformavęs savo identiteto, neturintis kokybiškos mados savaitės. Berlynas kitoks – jis ne visai Vokietija, bet labai tikras, europietiškas ir gyvas. Jame daug skirtingo meno, muzikos, jame susikerta visos Europos keliai, jame įdomu kažko siekti.

Internete ieškodama senesnių tavo interviu atradau nedidelį pokalbį Biržų, tavo gimtinės, laikraštyje, kur pasakojai apie norą stoti į dizaino mokyklą Osle, apie nemažą konkurenciją akademinėje aplinkoje, apie programą, kuri skatina į madą žiūrėti per daug skirtingų medijų – nuo skulptūros iki modernaus šokio. Pavyzdžiui, man tavo kūryba atrodo labai tapybiška pačia plačiausia šio žodžio prasme, nes iškart prisimenu kolekciją „Crisis? What crisis?“, kurioje suknelės buvo nupurkštos aerozoliniais dažais. O per ką tau labiausiai reiškiasi mada, jei ne per pačią madą?

Man atrodo, kad mada yra taškas, kur susijungia viskas: muzika, menas, architektūra. Ilgą laiką tokios prieigos bijojau, nes neturėjau jokių meno pagrindų, galvojau, kad nemoku piešti. Net galvojau, kad neįstosiu, nes Osle priėmimo procesas panašus kaip Antverpene – turi sugebėti pateikti eskizą itin greitai, skaičiuoti sekundes. Supratau, kad man nebūtina į meną baugščiai žiūrėti iš išorės, nes jau matau jį iš vidaus – daug mano draugų yra menininkai, matau jų kūrybos procesus, aplankyti naują parodą atrodė įprasta kaip nueiti į kavinę. Mane domino genialios idėjos konceptas – iš kur ta idėja atsiranda, kodėl, kaip. Tai nuvedė į daug įdomių pokalbių, įvyko net keli stiprūs kūrybiniai žingsniai, kai pradėjome dalintis idėjomis, kolaboruoti, kartu ieškoti meninių sprendimų.

Užčiuopei įdomią temą – pastaruoju metu atgimsta diskusija apie tai, ar mada yra menas. Jos produktiškumas labai aiškus, bet vis matome ir grynų meninių apraiškų. Visai kaip ir su, pavyzdžiui, daile, nes juk sunku lyginti virtuvėje kabantį „Live Love Laugh“ printą su tuo, ką matome muziejuje. Kaip ši diskusija vystosi tavo rate?

Manau, reikia atskirti meną nuo to, kas yra greito vartojimo produktas. Greitoji mada egzistuoja kartu su greituoju menu, juos vienija tai, kad jie neturi išliekamosios vertės. O mokantis meno mokykloje buvo svarbu suvokti, kas tą vertę turi. Pamenu, kartą dėstytojas manęs paklausė „Vaida, ar tu tiki, kad mada gali išgelbėti pasaulį?“. Pagalvojau ir atsakiau, kad jei ne, ko tada mes čia susirinkom? Aišku, suprantu ir humorą tame, kad štai kelis metus gyveni ir kuri burbule, kur visi įsitikinę mados kaip meno statusu, o tada reikia išeiti į tikrą pasaulį ir iš to meno kažkaip išgyventi.

Vaidos kolekcijos „Crisis? What crisis?“ įvaizdinė fotosesija

Mada, kaip ir menas, didžiausius lūžius išgyvena tada, kai vyksta netikėti susidūrimai, skirtingų sferų kolaboracijos. Vienas iš geriausių pavyzdžių – Rafo Simonso darbai mados namams „Calvin Klein“, sukurti su menininku Sterling Ruby. Mada staiga pasirodė kaip įvietintas menas, kaip komentaras apie americana stilistiką, kaip erdvinis objektas, turintis santykį su savo aplinka. Pagalvojau ir apie tavo kolekciją su iš Kinijos kilusia menininke Lin Wang.

Rafas Simonsas – tikrai geras pavyzdys, ypač prisiminus kaip jis paėmė Sterlingo Ruby kūrinius ir jų fragmentus gan akivaizdžiai perkėlė ant audinių, kas konservatyvaus meno tradicijoje būtų laikoma meno nupiginimu, nuvertinimu. O nutiko priešingai, nes toks konceptualus, kokybiškas bendradarbiavimas davė naudos abiems kūrėjams. Meno pasaulis dar labiau įvertino Rafą, o Sterlingo idėjos gavo progą suspindėti labai intelektualios mados kontekste.

Lin, mano draugė ir kolegė, kuria naudodama porcelianą, tad mums abiems buvo smalsu, kaip išvis galėtų atrodyti mūsų kolaboracija, kaip ji vyktų, kas iš to galėtų gimti. Porcelianas atrodo esantis taip toli nuo mados ir kūno, bet jos kūryba gan kūniška – imituojanti kūno dalis, formas, suliejanti jas su gamtos, jūros elementais. Nebuvau mačiusi nieko panašaus, visiškai pergalvojau porceliano galimybes. Tuo pačiu metu ir Lin stebėjo mano darbus, juose matė daug bendrumo su savaisiais – vyriškumo, trapumo, kūno temą.

Jos tyrimo laukas buvo senoji jūreiviškų tatuiruočių kultūra, jose užkoduotos reikšmės, žinutės, prisiminimai. Savo tyrimo metu kalbėdama su jūreiviais, Lin atrodo daug kultūrinių nesusipratimų, Rytų ir Vakarų tradicijos mutacijų, mat vakariečiai darbininkai, keliavę į Rytus, ten įsimylėdavo ir norėdami įamžinti tą patirtį, pagal vietinę tradiciją darydavosi tatuiruotes, kurios grįžus į Vakarus atrodė egzotiškai, svetimai. Pastebėjome, kad ir mano bei Lin draugystėje tų kultūrinių nesusipratimų tikrai nemažai, jie labai įdomūs. Aišku, tatuiruočių perkėlimas ant drabužio nėra nauja idėja, bet bendradarbiaujant su Lin buvo įdomu atrasti naują tos pačios minties sluoksnį.

Norisi pastebėti ir tai, kad Lin savo darbuose nagrinėjo vyriškumo tradicijos paveldą, o tu savuosiuose tarsi konstruoji vyriškumo kaip idėjos ateitį. Jūsų kūryba susitinka bei funkcionuoja dabartyje, kur vyriškumas ir bendrai lytiškumas, atrodo, išgyvena didelį lūžį, kurį tu ironiškai vadini krize. Kokius paradigminius poslinkius tu matai šių dienų madoje?

Kai tik pradėjau studijuoti madą ir panirau į literatūrą bei žurnalus, atrodė, kad visi skuba rengti vyrus moteriškais drabužiais, kalba apie jaunosios kartos identiteto krizę. Tuo pačiu skaičiau apie dendizmą, apie vyrų aprangai taikytus standartus, apie vienintelius „tinkamus“ būdus reikšti savo vyriškumą, kai moterys, atrodo, visada turėjo šiek tiek daugiau laisvės. Moterys jau seniai perėmė vyriško garderobo elementus, bet kam sprausti vyrą į moterišką suknelę? Kodėl suknelė negali būti sukurta specifiškai vyrui? Man svarbu ne tai, kad vyras užsisegtų sijoną, bet kad jį segėdamas nejaustų, jog praranda savo vyriškumą, seksualumą, kad tampa kažkuo, kas nėra. Mano idėja nėra tik apie jautrumą ar santykį su moteriškumu. Ji – apie vyriškus drabužius – sukneles ir sijonus – be šitų papildomų reikšmės sluoksnių, kurie tarsi automatiškai egzistuoja visuomenėje.

Man atrodo, kad bet kokios ribos madoje netenka prasmės. Pamenu, pasakojau savo bakalauro darbo vadovui, kaip skolinuosi savo vyro drabužius ir jis ant manęs dėl to kartais pyksta. Vadovas nustebo ir pastebėjo, kad čia juk pats tvariausias būdas vartoti madą – dalintis viskuo. Taigi ir tvarumo perspektyva man pasirodė visai įdomi, tik gal ne ta „unisex“ prasme, kai „unisex“ yra tai, kas neturi jokio identiteto. Aišku, yra kas sako, jog tai tik tendencijos, bet man atrodo, kad šitos mintys gerokai gilesnės, jos tampa nuorodomis į rimtesnius socialinius lūžius.

Gal tik klausimų kelia visi dabartiniai „non-binary“ ar „genderless“ mados produktai, kurie lyties kategoriją nori nutrinti. Aš nemanau, kad reikia tą daryti, bet gal verta apie lytį kalbėti iš daugiau skirtingų perspektyvų, ją vaizduoti kompleksiškiau. Manęs draugai klausia, kodėl savo kolekciją pristatau pagrinde kaip vyrišką, nes mano kūryba domina tiek vyrus, tiek moteris, tiek dvinarius asmenis. Bet gal svarbiau gerai paaiškinti savo konceptą ir tiesiog palikti duris praviras visiems, kam įdomu?

„Mados infekcijoje” 2021-aisiais pristatyta kolekcija

Palietei vyriško seksualumo temą. Šiandien madoje matome dvi aiškias jo kryptis – hiperseksualumą kaip „Dolce & Gabbana” ar „Tom Ford“ reklamose arba lyties kategorijos atsisakymą ir individo iškėlimą kaip „Gucci“ komunikacijoje. Kodėl tau atrodo svarbu kalbėti apie alternatyvų kelią?

Besimokydama dariau interviu su daug skirtingų vyrų. Kalbinau mokslininkus, menininkus, įvairaus amžiaus vyrus apie drabužius, kaip ir ką jie dėvi. Mane nustebino mintis, kad patys vyrai iš tiesų nėra nusiteikę prieš suknelių dėvėjimą – jiems neramu, ką pagalvotų partnerė, nes būtent moterys kažkodėl buvo labai prieš „moteriškus“ drabužius vyro spintoje. Prisimenu, net Lietuvoje audinių parduotuvėje pirkau nėrinius ir pardavėjos paklausė, ką ketinu siūti. Kai atsakiau, kad vyriškas sukneles, atsakymą palydėjo ironiška pastaba „na norėčiau savo vyrą pamatyti su tokiom kojinėm ar sijonu“. Aišku, gal sunku pabėgti nuo visų stereotipų apie fetišus ir seksualinį potraukį, bet iš tiesų – mes juk dažnai rengiamės, kad kažką patrauktume. Ir pasąmonėje turime sąlygas, kas traukia, o kas ne.

Gamtoje sistema gan aiški – „Netflix“ pakanka įsijungti bet kurį David Attenborough filmą ir matysime, kaip paukščių patinai šoka, kaip plunksnas kedena vien tam, kad suviliotų patelę. Su žmonėmis priešingai – moteris turi būti ta, kuri patraukia vyrą savo išvaizda, savo grožiu ir ryškumu, o vyrui pakanka nuobodaus juodo kostiumo. Kodėl? Aš nenoriu sistemos apversti aukštyn kojomis, bet galbūt galime ieškoti tokios vos ne utopinės skandinaviškos lygybės mados išraiškos prasme?

Užsiminei apie skandinavišką lygybę. Ar laikas, praleistas Osle, paliko dar kokių įspaudų tavo kūryboje?

Gal pasąmoningai ir paliko. Mano pirminė idėja buvo visiškai paprasta – sukurti suknelę vyrui. Tik per laiką ši mintis apaugo papildomomis reikšmėmis, paaiškinimais, klausimais.  Kalbant apie lygybę man labai įdomi feminizmo istorija ir tema, kurios kartais perauga į galios diskursą. Kur norime lygybės, o kur norime grynos galios? Man kaip stebėtojai visa tai labai įdomu – nuo gyvo Skandinavijos lygybės pavyzdžio iki radikalių teorijų, kur moterys įveda matriarchatą.

Įdomi ir gėdos tema, nes Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui, tėvystės atostogos nėra niekaip siejamos su vyriškumo numenkinimu ar gėda. Tai keičia ir santykį su drabužiais. Pavyzdžiui, mano draugas pasakojo apie momentą, kai suprato, kad yra berniukas ir jam negalima nešioti suknelės. Ir automatiškai pradėjo klausti kodėl, bet suaugusiųjų atsakymai netenkino. Kodėl ne? Kas taip nusprendė? Šiuos klausimus dabar keliame suaugę ir dažnai neprisimename, kad su jais susidūrėme dar būdami vaikai.

Pakalbėkime ir apie tavo kūrybos medžiagiškumą. Vyriškas sukneles kuri naudodama, jei galima taip generalizuoti, „moteriškus“ audinius. Ryškios spalvos, nėriniai, apatinukams naudojamas nailonas, judantys žaismingi kutai… Kaip gimė mintis rinktis būtent tokius sprendimus?

Viską dariau labai sąmoningai. Mano tikslas buvo pasirinkti ekstremalų variantą, nes atrodo, kad lytį priskiriame net audiniui, kas šiaip skamba keistai, bet nuolat lemia mūsų pasirinkimus. Iškėliau sau užduotį pergalvoti tas „moteriškas“ bei „vyriškas“ medžiagas, žiūrėti, kuriame taške jos tą lytiškumą įgauna, ar medžiagos suvokimą gali keisti drabužio kirpimas, spalva, net „vyriško“ vandalizmo momentas – nupuškimas aerozoliu.

Labai įdomu buvo dirbti su šilku, turėjau tokį eksperimentinį juodų šilkinių kelnių variantą ir apsidžiaugiau, kai modelio vyro mergina pasakė, kad jam tos kelnės labai tinka, kad jam reikėtų jas nusipirkti. Pagalvojau, kad valio, pagaliau pasiekiau tą tašką, kad tradiciškai „moteriškas“ sprendimas atrodo ne tik vyriškai, bet ir seksualiai kitos moters akyse. Kažkas keičiasi.

Paskutinėje kolekcijoje pristatei kelis eko-odos drabužius: be kelnių dėvimą salotinės spalvos paltą, baltą kelnių ir švarkelio kostiumėlį, kurie buvo išpaišyti Lin atrastomis tatuiruotėmis. Ar tai buvo žaidimas tarp griežtos medžiagos ir, rodos, švelnios spalvos, lengvesnės formos?

Ne visai. Ta eko-oda kaip tik labai plonytė, einant elegantiškai juda kartu su kūnu. Bet kontrastas tikrai buvo, nes įdomu, kaip tos tatuiruotės atrodys ant plonytės odos, ant šiltojo sezono drabužių. Beje, finalinis paltas be kelnių nebuvo tiesioginė nuoroda į suknelę, nes net nesinori to vadinti suknele – tai kažkas kito, kažkas išties vyriško! Bet dėvimo kitaip.

Kaip suprantu, savo darbus esi rodžiusi tiek Osle, kur mokeisi mados dizaino, tiek Vilniuje. Ar buvo skirtumo tarp to, kaip kolekcijos buvo sutiktos skirtingose vietose? Ar pati jas pristatydama jauteisi skirtingai? 

Lietuvoje pristatyti kolekciją buvo neramu. Grįžti ten, iš kur esu kilusi, į kultūrą, kurioje augau. Reakcijų, aišku, buvo visokių, bet tai nebuvo netikėta – mados laukas Vilniuje visai kitoks. Visuomenė kitokia. Santykis su LGBTQIA+ bendruomene kitoks. Tikiuosi išeis šiais metais prisidėti prie Oslo nacionalinio muziejaus renginio, skirto paminėti santuokos lygybei šalyje. Žmonės tai švenčia, ta proga rengia parodas, džiaugiasi. Bet natūralu, kad ir ten reakcijų būna visokių. Tik kad vienur diskusija vyksta atvirai, veda į geresnį tarpusavio supratimą, o kitur yra slopinama, tarsi reikėtų kažką saugoti.

Žiūrint iš kitos pusės, ta baimė pristatyti kolekciją Lietuvoje buvo nugalėta minties, kad yra svarbu tą daryti, kad tai reikalinga. Man atrodo, kad lietuviška mada yra labai… lietuviška? Aišku, visi dabar gręžiasi į etnokultūrą, tautinius motyvus, juos tiesiai naudoja, bet kokia bus naujoji lietuviška mada? Kokius klausimus ji svarstys?

Ką turi omenyje sakydama „lietuviška mada“?

Pamenu, studijuodama turėjau daryti identiteto analizę. Ir suvokiau, kad asmeninis kūrėjo identitetas nebūtinai turi atspindėti tautinį kostiumą ar nacionalinę simboliką. Tai gerokai kompleksiškiau, labiau susiję su individo istorija, jo patirtimis. O tai, ką paskutiniu metu mačiau Lietuvoje, konceptualiai atrodė panašu – lyg visi būtų išgyvenę tą patį,  vadovautųsi tomis pačiomis idėjomis, kurios bendros visiems, bet tuo pačiu ir niekam. Aišku, tam įtaką daro ir mados mokyklos, jų vidiniai procesai. Tiesiog tikrai turime daugiau ką pasakyti.

Mados mokeisi Osle, dabar gyveni Berlyne, bet vis grįžti parodyti kolekcijų ir į Vilnių. Kodėl tau svarbu savo kūrybą rodyti ir Lietuvoje?

Lietuva vis tiek kažkuria prasme man yra namai. Rodydama čia kolekcijas jaučiu šiek tiek nerimo, bet tuo pačiu jis smagus, įdomu čia būti, matyti, kaip viskas keičiasi. Jei tik leis galimybės, visada norėsiu rodyti savo darbus Lietuvoje. Turiu planų ir šiems metams, susijusių būtent su Lietuva ir mano gimtine. Atrodo, kad kinas, teatras Lietuvoje jau gerai suprantami, eina su pasaulinėmis tendencijomis, o mada vis dar kažkur kitoje ekrano pusėje arba sukurta tik elitui. Galbūt galima tą pakeisti? Kol kas daugiau nepasakosiu, bet toks kitas žingsnis būtų labai įdomus.

Na ir tradicinis paskutinis klausimas – kas toliau?

Nusprendžiau pabandyti pilnai pasinerti į kūrybą. Dar visai neseniai turėjau  kitą darbą, bandžiau derinti veiklas, bet dabar jaučiuosi natūraliai pribrendusi tam, kad išpildyčiau savo idėjas. Taigi pradedu kurti savo ženklą, galvoti, kaip įmanoma iš to gyventi, kaip tą darant neprarasti kūrybos džiaugsmo. Tuo pačiu kuriu svetainę, ieškau siuvėjų, mąstau, kaip sau sukurti gerą, tvarią sistemą. Mintys tokios, o kas bus – matysim!

–

Ačiū Vaidai už pokalbį. Dizainerės portretų autorė – Vika Paškelytė specialiai Spintos guru iš Berlyno. Mados infekcijos nuotraukų autorius Tautvydas Stukas.