Mada nemėgsta gręžiotis atgal. Kol vartote šį pavasario numerį, dizaineriai jau planuoja kitų metų vasaros kolekcijas, dėlioja skaitmeninės erdvės (ang. metaverse) strategijas ir skaičiuoja, ar verta savo kūrinius parduoti NFT formatu. Bet pamažu gimsta naujas mados judėjimas, skatinantis iš ateities debesų nusileisti ant žemės bei pirma pagalvoti apie tai, ką jau esame sukūrę, panaudoję ir išmetę. Tad labai įmanoma, kad didžiausias mados proveržis laukia ne virtualios realybės erdvėse, o…. tekstilės atliekų skirstymo centre.
Mados namų Balenciaga paltas, pagamintas naudojant mados namų batraiščių likučius
Nustebote? Labai gerai, bet žurnaluose turbūt jau ne kartą skaitėte apie madingu tapusį žodį „tvarumas“, mėgstamų prekių ženklų etiketėse radote tekstus apie perdirbtus plastiko butelius ar girdėjo apie dizainerių įsipareigojimus dirbti atsakingiau. Deja, dažnu atveju tokie pareiškimai ir lieka tik pareiškimais, o kalbėti apie ekologiją tėra užsidėti sau varnelę, kad pasakyta kažkas gero. Vis tik šįkart tekstas ne apie tuščias iniciatyvas, bet realų mados industrijos poreikį radikaliai pergalvoti savo procesus.
Upcycling – gero lietuviško atitikmens dar neturime, tad siūlau „perkurta mada“ – tai procesas, kurio metu jau egzistuojančios medžiagos ar drabužiai pernaudojami sukuriant naują mados produktą. Tai reiškia, kad vietoje naujo audinio yra pasirenkamas jau pagamintas: perdirbtas, likęs nuo kitų gamybos procesų ar išvis jau buvęs kitu drabužiu, bet galintis tarnauti nauju pavidalu.
Tai jokiu būdu nėra nauja praktika – turbūt prisiminsite močiutes bei mamas, kurios iš suplyšusios suknelės pasisiūdavo naują sijoną, palaidinę paversdavo servetėle, o kelnes per valandą transformuodavo į šortus. Tiesa, šiandien toks mąstymas daugeliui svetimas, mat nusipirkti naują daiktą dažnu atveju yra gerokai pigiau nei pataisyti ar perkurti seną. Kai siuvyklos paslaugos kainuoja 15 eurų, o naujus marškinėlius galima nusipirkti vos už 5, ekonominė logika ima viršų. Bet kainą vis tik sumokame kitais būdais – ypač stebėdami kintantį klimatą.
Tvarios mados organizacijos „Good on You“ bei „Fashion Revolution“ nuolat dalinasi naujausia statistika apie mūsų vartojimo įpročius. Keliais skaičiais pasidalinsiu ir aš: nuo 2000-ųjų kasmet pagaminamų drabužių kiekis dvigubėja, 2014-aisiais pasiekė 100 mlrd. (taip, vienuolika nulių) vienetų, o dabar per metus pagaminama net iki 150 mlrd. naujų mados produktų. Kasmet perkame vis daugiau, tad ir industrija siekia pasivyti mūsų norus.
Marine Serre modeliai, sukurti naudojant dėvėtą tekstilę
Vis tik skaičiuojama, kad kiekvieną sezoną apie 30% naujai pagamintų drabužių lieka neparduoti. Dalis keliauja į labdaros organizacijas, dalis – į rūšiavimo centrus, bet dar visai neseniai normali praktika buvo neparduotus likučius tiesiog sudeginti. Dar 2017-aisiais atskleista, kad švedų greitos mados milžinas „H&M” per metus sudegina apie 12 tonų neparduotos aprangos. Šiandien kai kurios Vakarų šalys tokius veiksmus jau draudžia, bet kas vyksta iš tiesų – nesužinosime.
Svarbu ir tai, kad pirkdami daugiau turimus drabužius dėvime mažiau – „Good on You“ skaičiuoja, kad šiandien naujai įsigytą daiktą dėvime 36% rečiau nei prieš 15 metų. Nedidelės aprangos kainos bei greičiau besisukantis mados ratas tam sukuria puikias galimybes. Vis tik tai reiškia, kad su daiktais atsisveikiname greičiau – net 60% naujai nupirktų drabužių sąvartyne atsiduria vos per metus nuo pagaminimo. Taip mados industrija kasmet sukuria net 92 milijonus tonų tekstilės atliekų, iš kurių 99% niekada nebus perdirbti ar pernaudoti.
Pergalvoti madą
Nei mados, nei kūrybos vis tik nesustabdysime – o ir nereikia! Mada yra natūrali kultūros dalis, o ją kurti – tai fiksuoti, ką reiškia būti žmogumi čia ir dabar, suprasti, kokiais norime ir siekiame būti. Bet visada yra „bet“. Mados industrija, 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę tenkinanti mūsų užgaidas, pasiekė perkaitimo tašką. Todėl natūralu, kad „kurti“ pamažu keičiasi į „perkurti“, o naujumas apibrėžiamas pagal dizainą, o ne pagaminimo datą.
Bene geriausias naujos mados logikos pavyzdys – daugelio jaunų dizainerių veikla. Dažnai negalėdami skirti lėšų brangiems naujiems audiniams, jie medžiagų ieško tekstilės atraižų skyriuose, dėvėtos tekstilės parduotuvėse. Sujungiant skirtingas atraižas gaunamas naujas raštas, dekonstruojant jau pasiūtą drabužį galvojamos naujos konstrukcijos. Viena žinomiausių upcycling‘o šalininkių – prancūzė Marine Serre, kurios drabužiai, puošti pusmėnulio emblema, trokštami visų nuo madingiausių Paryžiaus stileivų iki atlikėjos Beyoncé.
Pasak Marine, jos karjera prasidėjo nuo medžiagų paieškų tekstilės konteineriuose, tad kurti drabužius iš to, ką įmanoma rasti ir sėkmingai pernaudoti, jai atrodė natūralu ir normalu. 2017-aisiais laimėjusi prestižinį LVMH geriausio jaunojo dizainerio prizą ir gavusi solidžią finansinę premiją, Marine nusprendė savo verslo modelio nekeisti ir toliau kurti pasitelkiant jau pagamintas nereikalingas medžiagas.
Šiandien ji Paryžiuje turi 300 kvadratinių metrų ploto medžiagų sandėlį, kur 70 žmonių komanda kasdien peržiūri tūkstančius dėvėtų ar neparduotų gaminių iš fabrikų bei rūšiavimo centrų visoje Europoje. Beveik visus darbuotojus apmoko pati Marine, teigianti, kad šiuo metu daugiau nei 50% jos kolekcijoje naudojamų medžiagų yra pernaudotos, o likę 50% – pagamintos iš perdirbtos tekstilės. Visą rūšiavimo procesą galima pamatyti dizainerės interneto svetainėje – ji net parodo, kaip iš senų šilkinių skarelių sukuria naujus marškinius, o iš virtuvinių rankšluosčių juostelių pina „medžiagą“ švarkams.
Dizainerės Marine Serre studija Paryžiuje
Įdomu tai, kad „Marine Serre“ šiandien yra vienas žinomiausių jaunų prancūziškų mados ženklų, rikiuojamas kartu su „Jacquemus“ bei „Coperni“, verslas per penkerius metus tapo pelningu, o ryškūs, jaunatviški dizaino sprendimai rado savo pirkėją svarbiausiose pasaulio mados sostinėse. Šiuo metu „Marine Serre“ sijonas kainuoja apie 450 eurų, palaidinės apie 200 eurų, šilkiniai marškiniai iki 600 eurų. Sakysite, kodėl tiek, jeigu medžiagos nėra naujos? Paaiškinimas paprastas – nors žala gamtai mažesnė, medžiagų atranka bei paruošimas reikalauja daugiau laiko bei darbo, unikalių konstrukcijų kūrimas taip pat yra brangus procesas. Galų gale, dauguma Marine drabužių – vienetiniai, tad kito tokio tikrai nerasite.
Mada, bet geriau
Jei kada ieškojote sau tobulo, „Celine“ mados namų kūrybą primenančio kostiumo, veikiausiai sulaukėte patarimo jo ieškoti… dėvėtos aprangos parduotuvių vyrų skyriuje. Už šios minties prieš keletą metų „užsikabino“ ir ukrainietė stilistė Julie Pelipas, pradėjusi perkurtos mados iniciatyvą „bettter“ (stilizuotas angliškas žodis, reiškiantis „geriau“).
„bettter“ esminė idėja – atrasti geriausius jau pasiūtus vyriškus kostiumus Ukrainos tekstilės turguose (o jų gausu visoje šalyje – nuo Kijevo iki Ivano-Frankivsko), ieškoti nereikalingų audinių kostiumus siuvančiuose fabrikuose. Paieškas pradėjo pati Julie, išmokusi ieškoti tinkamų kostiumų savo ūgiui (netoli 2 metrų!), pastaruoju metu jos komandą papildė ir būrys jaunų stileivų, puikiai žinančių, kur ir kaip atrasti aukso vertės produkciją.
„bettter“ išskirtinumas – idėja bedradarbiauti su Odesoje įsikūrusiu technologijų startuoliu „3DLook”, 2019-aisiais laimėjusiu LVMH Inovacijų prizą. Kartu su jaunaisiais programuotojais Julie sukūrė algoritmą, kuris jau egzistuojantį kostiumą tiksliai nuskenuoja bei apskaičiuoja, kaip jį minimaliai pataisyti ir pritaikyti moteriškai figūrai. Taip taupomi ne tik ištekliai, bet ir galima išlaikyti „bettter“ vizitine kortele tapusį kiek padidintą siluetą. Beje, „bettter“ kostiumai vis tik nėra pigūs – vienas perkurtas kostiumas jums atsieis nuo kelių šimtų iki beveik tūkstančio eurų.
bettter modeliai, viduryje – pati įkūrėja Julie Pelipas
Šiandien panašūs projektai sparčiai gimsta daugelyje Rytų Europos šalių, kur veikia visai Europai drabužius gaminantys tekstilės fabrikai bei gausu profesionalių, kūrybiškų siuvėjų. Ukraina, Gruzija, Moldova, Rumunija – būtent čia vyksta įdomiausias ir didžiausias mados proveržis, kurį pastebi bei vertina ir Vakarai.
Tiesa, vertėtų paminėti ir dar vieną perkurtos mados centrą – Italijos viduryje, prie pat Florencijos esantį mažytį miestelį Prato, iš kurio iškeliauja net 15% visos perdirbtos pasaulio tekstilės. Ten įsikūrusios įmonės kasdien išrūšiuoja apie 25 tonas dėvėtų drabužių, juos suskirsto pagal spalvą ir medžiagos tipą, tada plauna, valo, smulkina ir sukuria naują perdirbtą pluoštą. Prato gyventojai juokiasi, kad prieš kelis metus žodis „atliekos“ dar skambėjo kaip įžeidimas, o šiandien pas juos skuba svarbiausi pasaulio dizaineriai ir klausia, kur įsigyti tuos „atliekų“ audinius.
Pažadinta prabanga
Rimtu paskatinimu peržiūrėti savo gamybos procesą dizaineriams tapo ir pandemija. Kai sustojo kelionės į pasaulio audinių muges, o užsakymai vėlavo dėl uždarytų fabrikų, nemažai mados kūrėjų iš padėties sukosi naudodami tai, ką galėjo rasti savo studijose. Stella McCartney, viena drąsiausiai apie klimato kaitą kalbančių kūrėjų, iš senų kolekcijų medžiagų likučių pasiuvo visą naują drabužių liniją. „Balenciaga“ dizaineris Demna iš nepanaudotų batraiščių sukūrė „raištelių kailio“ paltus. „Viktor & Rolf” duetas savo aukštosios mados kolekcijai panaudoto ne tik medžiagų likučius, bet ir iš senų kūrybinių projektų likusius „Swarovski“ kristalus.
LVMH įmonių grupė, valdanti tokius mados ženklus kaip „Louis Vuitton“, „Dior“, „Celine“, „Fendi“ bei „Givenchy“, net paskelbė naują iniciatyvą „Nona Source“, pradėtą kartu su grupe inovatyviausių pasaulio aplinkosaugos ekspertų. „Nona Source“ – tai nepanaudotų itin prabangių audinių likučių parduotuvė, kur aukštosios mados kolekcijoms nupirktus audinius galima įsigyti su nuolaidomis iki 70%. Kaip sako patys iniciatyvos autoriai, „Nona Source“ audiniai – tai miegančios gražuolės, laukiančios kūrybingų rankų prisilietimo.
2021-ųjų pabaigoje savo perkurtos mados projektą pradėjo ir antrų rankų prabangos milžinė „The Real Real“. JAV įsikūrusi kompanija nuo šiol siūlo ne tik dėvėtus prabangos produktus, bet ir specialią kolekciją „ReCollection“, kuri yra sukurta pernaudojus sugadintus garsiausių mados namų drabužius. Tai reiškia, kad „ReCollection“ sudaro apie 60 vienetinių kūrinių, pasiūtų naudojant „Prada“, „Gucci“, „Celine“, „Alexander McQueen“ drabužius, kurie dėl savo būklės (dėmių, įplyšimų) turėjo didžiausią riziką atsirasti sąvartyne. Taip ilgi paltai virto sijonų ir švarkų duetais, prabangūs megztiniai tapo madingomis braletėmis, vilnos kelnės mini suknelėmis. „ReCollection“ linijos daiktai kainuoja nuo maždaug 180 iki 650 eurų.
Iš vintažinių drabužių sukurtos Miu Miu suknelės
Vis tik bene gražiausią idėją sugalvojo mados novatorė, viena intelektualiausių šių dienų dizainerių Miuccia Prada. Pastaruoju metu skirianti itin daug dėmesio savo antrajai mados linijai „Miu Miu“, ponia Prada nusprendė sukurti pilnai perkurtų suknelių kolekciją. Kaip pasakojo pati dizainerė, jaunystėje ji dažnai dėvėjo savo mamos vintažinius radinius, tad meilė kokybiškam senam daiktui išliko stipri visą gyvenimą. Specialioji „Miu Miu“ kolekcija – tai net 80 suknelių, pasiūtų iš vintažinių daiktų, pagamintų tarp 1930-ųjų ir 1970-ųjų bei rastų vintažo salonuose skirtingose šalyse. Visi modeliai atitinka modernų „Miu Miu“ dizainą, bet turi ypatingą aurą – tai drabužiai, jau turėję gyvenimą, bet paruošti nugyventi dar bent vieną.
Kaip jūs šiandien galite prisidėti prie perkurtos mados judėjimo? Lietuvoje jau turime nemažai dizainerių bei mados kolektyvų, žengiančių koja kojon su tvarumo tendencijomis. Tarp jų – lėtos mados projektas „Upcycled by LT“, dizaineris Thomas Bara, ant „Mados infekcijos“ podiumo pristatęs perkurtą „Lelijos“ fabriko produkciją. Pirmąją savo kolekciją perkūrimo metodu sukūrė ir pasaulyje žinoma Urtė Kat, o dabar „Instagram“ socialiniame tinkle sulaukia ir projektas „Behind Curtains“, mados gurmanus sudominęs drąsia dekonstrukcija, klasikinių bei džinsinių švarkų kombinacijomis.
Svarbu prisiminti, kad geriausi ir tvariausi sprendimai jūsų laukia… jūsų pačių spintose. Ilgiau dėvėdami tai, ką jau turime, vartosime mažiau, o bandydami perkurti pabodusius ar sugadintus daiktus (geriausia su profesionalaus siuvėjo pagalba) turėsime ne tik gerą istoriją, bet ir unikalų sprendimą. Juk nauja – tiesiog gerai perkurta sena, ar ne?
Tekstas publikuotas KUKLA MAG pavasario 2022 numeryje
Nuotraukos iš dizainerių puslapių/archyvų
