Miglė Užpalienė ir Ernesta Vizbaraitė, Skin on Skin įkūrėjos

Rašant apie šiuolaikinę madą dažnai tenka susidurti su pačiomis įvairiausiomis jos sritimis – pradedant avalyne ir baigiant nišine parfumerija. Tiesa, nuolat besivaikant kažko naujo ir nematyto pro akis praslysta temos, kažkodėl dažnai laikomos nevertomis didesnio dėmesio. Pavyzdžiui, apatiniai drabužiai. Tenka pripažinti, jog mada jiems dažnai suteikia funkcinio elemento statusą ir yra linkusi pabrėžti tik tai, kas matoma išorėje. Galbūt ir logiška, bet… argi nebus įdomiau, jei po paprasta vasarine balta suknele pasirinksite dėvėti ne klasikinę kūno spalvos, o juodų prancūziškų nėrinių liemenėlę? O jeigu suknelės nugara dar bus atviresnio kirpimo? Būtent čia pradeda kilti subtili intriga.

Nors apatinių drabužių saloną įprasta sieti su saldžiu it cukraus vata interjeru ir gausybe pastelinių atspalvių, kartais tradicinė moteriška erdvė gali prisijaukinti ir griežtą, net konceptualų įvaizdį. Ir asortimentą, kuris priverčia susidomėti net griežčiausias minimalistes bei, ką čia slėpti, moko jas save palepinti.

Būtent tokią viziją išpildė salono Skin on Skin įkūrėjos Ernesta bei Miglė, su kuriomis kalbėjausi ne tik apie apatinių drabužių industriją supančius stereotipus, bet ir tai, kiek šiame versle yra psichologijos, kaip romantiką pateikti moderniai ir ar apatiniai drabužiai iš tiesų pradeda išsikovoti savo vietą madingos moters drabužinėje (atsakymas – be abejo!).

–

Pirmas klausimas – kodėl apatiniai? Pastaruoju metu tikrai populiaru atidaryti įvairias konceptines parduotuves, dedikuotas vienam daiktui ar jų grupei, bet apie apatinius, rodos, pagalvoja tikrai nedaugelis.

E: Iš tiesų apatiniai yra labai sudėtinga sritis… Nežinau, ar šis mūsų pasirinktas kelias tikrai teisingas, bet juo eiti labai įdomu.

M: Pripažinkime, kad gyvenimas dabar verda socialiniuose tinkluose. Visiems labai svarbu pasidaryti gražių nuotraukų, gražiai atrodyti, dėvėti naujausią madingą drabužį, bet visa tai – itin paviršutiniška. O štai apatiniai labiau susiję ne su noru pasirodyti, bet su pačia savimi, su moteriškumu. Todėl tai ir sudėtinga, nes, atrodo, ko viešai nedemonstruoji, į tą ir nesinorėtų investuoti.

E: Be to, jau kurį laiką matėme, kad Vilniuje ši sritis šiek tiek apleista. Juk būna užsinori kažko ypatingo, bet kur tai gauti? Ne kartą ieškojome, bet rasti nepavykdavo.

Taigi dideliu paskatinimu tapo ir vietinė situacija. Įdomu, kaip vystėte savo viziją, ką labiausiai norėjote keisti – ar tai buvo susiję tik su asortimentu, o gal ir aptarnavimo kultūrą?

E: Pagalvokime apie apatinių drabužių pasiūlą Vilniuje. Kiek yra parduotuvių, kuriose iš tiesų norėtųsi kažką nusipirkti? Aš asmeniškai tokių mėgstamų vietų taip ir neradau, o kiek bendravau su draugėmis ar šiaip paklausdavau – beveik visos pradėdavo kalbėti apie parduotuves užsienyje. Taip, gal tai ir sprendimas, bet keliaujant užsienyje paprasčiausiai spaudžia laikas, o jei jo ir būna – tikrai nesinori galvoti apie tai, kad reikia nueiti nusipirkti apatinių. Taigi natūraliai kilo mintis, kad viskas, ką pirkėjos taip mėgsta rasti išvažiavusios į užsienį, turėtų prigyti ir Vilniuje.

M: Be abejo, didžiosios kompanijos turi savo salonus, turi atitinkamus asortimento ar aptarnavimo standartus, bet, manau, kiekvienai moteriai yra labai svarbu turėti savo apatinių parduotuvę savo mieste. Ir sakydama “savo” omenyje turiu tokią, kuri būtų artima, į kurią norėtųsi grįžti.

Kadangi mudvi esame savininkės ir pačios čia dirbame, visada esame daugiau nei šimtu procentų suinteresuotos, kad klientė išsirinktų tinkamą dydį, tinkamą modelį – tai, ko jai reikia. Ne tai, ką mums būtiniausia parduoti. Užsienyje aptarnavimas dažnai primena konvejerį – užeini ir iš karto supranti, jog esi tiesiog viena iš šimto ar tūkstančio tos dienos klienčių. Pas mus kiekviena klientė unikali ir tai yra nedidelės parduotuvės privalumas – galime su kiekviena iš jų bendrauti, asmeniškai patarti, net užeiti į kabiną. Tiesiog natūraliai jaučiu poreikį pamatuoti, patikrinti, pažiūrėti, ar viskas gerai, ar tinka.

E: Taip, jeigu nepamatai, kaip moteris atrodo ir ko jai reikėtų – negali pasiūlyti geresnių variantų. Ypač turint omeny, kad lietuvės apatinius perka gan retai. Ne visos, kai kurios apatinius dievina ir yra pastovios mūsų klientės, bet dauguma perka kartą per sezoną, kitos – iš viso kartą per metus ar net rečiau. Dėl to jos nelabai žino, kas joms geriausiai tiktų ir teturi kriterijų “gražu”.

M: O vien to neužtenka, nes “gražu” ir “tinka” neretai prasilenkia. Todėl mūsų darbas yra atrasti kompromisą ir pasistengti, kad moteris vis tiek liktų patenkinta. Ir, manau, kad mums tai pavyksta, nes klientės dažniausiai grįžta. Turbūt sugebame sukurti tinkamą ryšį.

Kaip pasisekė įpratinti klientes prie tokio asmeniško dėmesio? Įsivaizduoju, ne visos lengvai prisijaukina idėją, kad kartais pagalbos galima sulaukti ir matavimosi kabinoje.

E: Tikrai ne visos klientės to nori. Vienos, žinoma, yra drąsesnės – dėmesys joms patinka, jos drąsiai klausia patarimų ir pasirodo, kitos – kuklesnės ir nori privatumo, nedrįsta prisileisti. Bet kartais pavyksta prisijaukinti ir jas, tik reikia mokėti tai daryti.

M: Visa esmė – parodyti, jog dirbti nuoširdžiai ir tikrai nori padėti išsirinkti kažką tinkamo, o tai labai jaučiasi. Jaučiasi ir tai, kad mes nesame samdomos darbuotojos.

Kaip vyksta jūsų asortimento atsirinkimas? Iš to, ką matau, viskas atrodo lyg romantikos ir madingo modernumo mišinys. Ar ieškote būtent to?

M: Labai gerai pasakyta – mums svarbi ir romantika, ir tam tikra duoklė madai. Aišku, svarbi ir kokybė.

E: Žinoma, kokybė, tam tikras įvaizdis… Kiekviena kompanija, su kuria dirbame, turi labai daug pasirinkimo, o tada reikia atsirinkti. Negalvojame vien apie save – visi čia esantys modeliai tikrai nėra tokie, kokius pirktume mudvi, galvojame apie skirtingas klienčių grupes. Bet, skonio prasme, visas atrinkimas praeina per mūsų filtrą.

M: Dirbame jau daugiau nei metus ir matome, kokios susidarė klienčių kategorijos. Paprasčiausias pavyzdys – moterys, turinčios kiek didesnę krūtinę. Natūralu, kad pirkdamos apatinius jos daugiau galvos būtent apie ją, norės mažiau dekoratyvių detalių, romantiškų nėrinių. Kitokių figūrų savininkės turės dar kitų poreikių.

E: Šiame versle labai daug psichologijos. Moterys apatinių pirkti eina tada, kai nori sau pakelti nuotaiką, nori save pradžiuginti. Įsivaizduokite – įeini pro duris su bloga energija, jautiesi prastai. Dar blogiau, jeigu nusprendi kažką pasimatuoti, nusirengi ir lieki nepatenkinta tuo, ką pamatai veidrodyje. Visos esame buvusios šioje situacijoje ir mes to bandome išvengti.

M: Todėl įrengdamos parduotuvę su architektėmis iš Wall turėjome pagrindinį reikalavimą – kad matavimosi kabinos nebūtų skausminga erdvė. Ypač žiemą, kai oda pablyškusi, galbūt figūra kiek pasikeitusi. Tada galvoje vienintelė mintis – nesvarbu, kokie tie apatiniai, bet aš sau pati negraži ir niekas man netiks!

E: Taigi jokios žiaurios baltos šviesos iš viršaus ir kvadratinio metro dydžio kabinos. Norėjome, kad būtų pakankamai erdvės, kad į kabiną būtų galima pasikviesti vyrą ar draugę. Visų mūsų kūnai skirtingi ir tokie smulkūs dalykai kaip apšvietimas, veidrodis, vyraujančios spalvos gali nulemti daug.

Ko išmokote iš bendravimo su klientėmis?

M: Kiek nedaug reikia, kad pasikeistų moters nuotaika. Ir ją pakelia tikrai ne pirkinys, o dėmesys – kaip prieisi, kaip bendrausi, kokią atmosferą sukursi. Dauguma gan greitai pasijaučia patogiai, bet, aišku, būna ir atvejų, kai, rodos, niekas netinka…

E: O man įdomiausia stebėti, kaip apsiperka vyrai. Jei tiksliau – matyti jų pastangas ir kaip jie myli savo moteris, kaip stengiasi išrinkti kažką, kas pradžiugintų. Aišku, neretai nepataiko, pasimeta, bet tada vėlgi reikia prieiti ir kalbėtis. Ir dar pasistengti sudaryti įspūdį, kad kažką išrinko jis, o ne mes… Taigi džiaugiamės, kad pasikeisti dovanos grįžta tik kokie penki procentai moterų ir tai dažniausiai dėl dydžio.

Galbūt kažkiek padeda ir tai, kad salonas neprimena tradicinės apatinių drabužių parduotuvės – interjeras grubesnis, griežtesnis. Kodėl jo norėjote būtent tokio?

E: Mums pasisekė susirasti komandą, kurios suvokimas apie interjerą atitiko mūsų viziją. Ko labiausiai nenorėjome tai tipinio rožinio ir pūkinio interjero – norėjosi apatinius perteikti kitaip.

M: Idėja buvo tokia, kad romantiški, moteriški apatiniai kontrastuotų su modernia ir konceptualia aplinka. Klientės dėl to neretai nustemba, nes yra įpratusios, kad visas rožinės spalvos pliūpsnis joms stovi tiesiai prieš akis, o čia tarsi reikia įsižiūrėti atidžiau, pabendrauti, skirti truputį daugiau laiko.

Ar apatiniai drabužiai irgi turi tam tikras tendencijas, būdingas būtent jiems? Nes, kiek pastaruoju metu pastebiu, tarsi grįžta minimalizmas, sportiniai apatiniai, Calvin Klein propaguojama klasika…

M: Galbūt jos nekinta taip smarkiai, bet tam tikrus dalykus pastebime. Pavyzdžiui, kad ir ta pati klasikinė rožinė spalva. Galbūt dabar tikrai nepirktume kažko, kas primintų rėkiančią rožinę, bet jei ji silpnesnė, tarsi sendinta – drabužis iškart atrodo naujai, įdomiai, net moderniai. Kažkiek kinta ir formos, jas koreguoja vadinamąjį know how turinčios didelės kompanijos, dirbančios su talentingomis dizaino komandomis.

Įdomus pavyzdys – Stellos McCartney apatiniai, kurių medžiagos, raštai, net tematika labai susijusi su tuo, ką dizainerė pristato ant podiumo. Taigi jei naujoje kolekcijoje daug šilko ir kažkokio įdomaus dekoratyvaus motyvo, viskas tikrai atsispindės ir apatinių kolekcijoje.

E: Skandinavai į savo kūrybą žiūri dar kitaip, seka tam tikromis natūralumo, minimalizmo tendencijomis. Pavyzdžiui, kai kurie apatiniai pagaminti iš bambuko pluošto, kuris dabar naudojamas ir dėvimųjų drabužių madoje, taiko madingas neutralias spalvas. Nors apatiniai vis tiek išlieka labai asmeninio skonio klausimu, nes kartais net minimalistės moterys renkasi kažką romantiško, o turinčios griežtesnį stilių mėgsta nederinti viršaus su apačia (net jei derina batus su rankine!), kartais renkasi netgi ryškesnes spalvas.

Pasukome link to, kaip apatiniai tampa svarbia moters garderobo dalimi. Kaip tik norėjau paklausti apie tai, ar apatiniai iš esmės grįžta į madą. Rodos, seniau buvo būtina juos slėpti, o dabar jau priimtina subtiliai parodyti – labiau prasegti marškinius, dėvėti palaidinę giliau iškirptomis rankovėmis. Vis dėlto tai yra balansavimas ant vulgarumo ribos. Kaip jos neperžengti?

M: Geriausias pavyzdys – pati Ernesta, šiandien dėvinti paprastą juodą suknelę atviresne nugara. Nors jos apatiniai yra labai subtilūs ir tarsi susilieja su suknele, šis akcentas atrodo puikiai ir gali pasakyti daugiau nei pats drabužių derinys. Žinoma, tik tinkamai suderintas, nes jei Ernesta avėtų ne kareiviškus aulinukus, o aukštakulnius, vaizdas jau būtų kiek kitoks.

E: Na ir reikia pabrėžti, jog daug kas priklauso nuo drąsos. Užsienietės apatinius į savo įvaizdį įtraukia žymiai lengviau, joms smagu kažką parodyti, nebijoti netobulumo. Lietuvės labiau linkusios į perfekcionizmą ir nori slėptis, nors kartais tas netyčinis moteriškumas, netobulas grožis gali būti labai žavus.

Paskutinis klausimas, kurio negaliu išvengti – kodėl būtent Skin on Skin?

E: Buvo vasara… Jau turėjome viziją ir iš pradžių labai norėjome lietuviško pavadinimo. Vis dėlto su jais taip pat slidu kaip ir su pačiais apatiniais. Pirmasis mūsų variantas buvo Begėdė, bet tuomet kilo klausimas, kiek begėdiški gali būti mūsų apatiniai.

M: O Skin on Skin atsirado pamažu vystant idėją apie prie kūno priglundančius daiktus. Su šiuo pavadinimu gyvenome, su juo vaikščiojome, miegojome ir jis su mumis paprasčiausiai pasiliko. Labai romantiškos istorijos nėra, bet dabar matome, kiek įvairių interpretacijų jis sukelia ir kaip gerai atitinka mus pačias. Ne per daug romantiška, bet tuo pačiu ir pakankamai modernu.

Dėkoju Ernestai ir Miglei už pokalbį

Pagrindinė nuotrauka – mano | Ernestos portretas – Vikos Paškelytės/L’Officiel Mada | Interjero kadrai – Wall

X