Vanda Statkevičienė ir Juozas Statkevičius. Žmonės.lt nuotr.

„Kolekcija skirta mylimiausiam žmogui – mano besišypsančiai mamai. Užuominą akyliausi galėjo įžvelgti kvietimuose: juodai baltame fone įkomponuotoje mamos jaunystės nuotraukoje ji pozuoja pievoje tarp gėlių.“

Ir tai buvo bene gražiausia, romantiškiausia dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcija, matyta per pastarąjį dešimtmetį – lyginti ją drįsčiau nebent su 2013-ųjų meilės laišku Barborai Radvilaitei. Nereikia dizainerio sekti socialiniuose tinkluose, kad žinotumėte, jog jo mama Vanda Statkevičienė – mano nuomone, viena elegantiškiausių vyresnio amžiaus damų Lietuvoje – padarė didžiulę įtaką J. Statkevičiaus požiūriui į moterį.

Visad pasitempusi, pasidažiusi, skoningai apsirengusi ir atitinkanti auksinių pokario Paryžiaus laikų standartą, ponia Vanda savo sūnaus podiumu iš tiesų žengė jau tūkstančius kartų. Ją matome nertose suknelėse, kurios J. Statkevičiaus vardą nunešė toliau nei jis jaunystėje galėjo įsivaizduoti. Klasikiniuose kostiumėliuose, kuriuos ji dėvi eidama pasveikinti sūnaus. Aukštakulniuose bateliuose. Raudonose manekenių lūpose. Tobulose šukuosenose, pirštinaitėse ir net kolekcijų medžiagose – mat būtent ji, visą gyvenimą dirbusi medžiagų fabrike, išmokė sūnų užčiuopti kokybę ir niekada nenuleisti kartelės, kad ir kaip sunku būtų, kad ir kokios negandos užkluptų.

Kiek yra tekę matyti kūrėjo mamos nuotraukų, ji net tamsiausiu sovietmečio laiku sugebėdavo išlaikyti eleganciją. Tad įdomu, jog šįkart ponią Vandą ant podiumo matėme sulaukusią vos 19-os, po kaklu pasirišusią dailų kaspiną, pozuojančią sode tarp žydinčių gėlių. Tai jaunutė praeito amžiaus vidurio moteris, jau mačiusi karo baisybes, bet viltingai laukianti gražesnio rytojaus. Nepraėjus nė dešimtmečiui ji Kaune susilauks sūnaus, kuriam duos vyro Juozo vardą.

Jaunystę kaip vieną kertinių kolekcijos temų šįkart minėjo ir pats J. Statkevičius. Yra minėjęs ir seniau – ir ne kartą, mano nuomone, kiek prašovęs. Mat kiekvienas bandymas pasivyti laiką ar įsilieti į diskusiją, kurios žodyną suvokti su metais darosi vis sunkiau, priverčia kaktomuša atsitrenkti į realybę. O ji negailestinga, priverčianti kelti klausimus apie savo aktualumą. Vis tik einantis laikas atidengia ir šį tą nuostabaus. Parodo patirtį, sugebėjimų lygį, išmoktas pamokas.

Vietoje to, kad kurtų ryšį su tokiu tvirtu, nusipelniusiu, daug ką sugebančiu dabartiniu „aš“ bei esamuoju laiku, J. Statkevičius, rodos, žvalgosi kažkur kitur. Ir teatrališkas fantazijas griauna akį rėžiančiais praeinančio laiko ženklais. Suprantu, kad jie – aksesuarai, stilistiniai sprendimai – kolekcijai turėtų suteikti madingą atspalvį, tačiau ant podiumo yra užkeliami per vėlai – penkios minutės po savo galiojimo datos pabaigos. Ir taip pagadina net meistriškiausių konstrukcijų kostiumėlius ar sukneles.

Norėtųsi grįžti ir prie daug kartų narpliotos minties, kad J. Statkevičius vis tik pirma yra ne mados, o teatrinio kostiumo dizaineris. Ir, niekam nekyla abejonių, vienas geriausių regione. Pati esu tas žmogus, kuris aplanko bene visas operas, baletus ir spektaklius, perka abonementus sezonui dar neprasidėjus. Tad galiu paliudyti, jog J. Statkevičius kiekvieną veikėją aprengia pagerbdamas autoriaus įsivaizdavimą (nors pats dizaineris sako, kad pjesių neskaito), moka pabrėžti veikėjų charakterius, mažomis detalėmis pasakoja jų istoriją net tada, kai aktoriai ant scenos tyli ar stovi antrame plane.

Jei teatro scenoje toks detalumas ir netgi literalumas – tiesioginis, aiškus elementų pabrėžimas – labai svarbūs, madoje pasirodantys intertekstai dažnai kaip tik džiugina tada, kai yra paslėpti, išgliaudomi tik daugiau pasidomėjus. Podiumas vis tik nėra teatras ir kartais to subtilumo J. Statkevičiaus kolekcijose pritrūksta. Šįkart ponios Vandos jaunystę simbolizavo medžiagas puošę gėlių raštai, romantiški suknelių siluetai, gėlėtos skaros motyvas. Ir to pakako – tikrai nemanau, kad reikėjo manekenėms ant galvos kabinti dažų paletes ir teptukus, taip pažymint „menininko ir mūzos“ santykį.

Mada irgi yra teatras, sakysite. Ir būsite teisūs, ypač kalbėdami apie Johną Galliano, Alexanderį McQueeną, Jeaną Paulį Gaultier. Bet teatras nesivaiko madų ir leidžia skleistis individualumui, detaliai išpildo temą. Manau, kad pastelinių spalvų plastiko akiniams, karoliukų auskarams ten ne vieta.

Vis tik didžioji dalis kolekcijos – visiems gerai pažįstama J. Statkevičiaus klasika, atkartojanti prancūzišką haute couture toną, – buvo nuostabi. Kur dizaineris leidžia sau kurti grožį, ten grožis tikrai gelbėja pasaulį. Kur bandoma sekti paskui madas – taip ir nutinka, kad yra tik sekama, o ne pritaikoma, interpretuojama, pergalvojama. Ar J. Statkevičius kuria madą ta paprasčiausia prasme, kuri kalba apie nuolatinį kismą ir reagavimą į aktualijas? Ne. Bet jis kuria grožį ir kostiumą, kuriems nereikalingi nei sezoniniai paženklinimai, nei postringavimai apie tendencijas.

Baigdama tekstą noriu pabrėžti, kad neapsakomai gerbiu J. Statkevičiaus indėlį į Lietuvos teatro bei mados laukus. Kiek mažiau pagarbos turiu nuolatiniams komentarams apie žemą mūsų kultūrą, nesugebėjimą apsirengti, perkamosios galios neturėjimą, mados neišmanymą. Taip, 2005-aisiais tai būtų buvę adekvatu. 2021-aisiais, kai jau ne jis vienas rengia pasaulinio lygio įžymybes ar neša Lietuvos vardą už šalies ribų, toks mūsų kultūros nuvertinimas rodo ne išmanymą, bet atskleidžia gilesnius vidinius kompleksus ir nuoskaudas. Bet to matyt nebepakeisime. Galime tik padėkoti dizaineriui už jo ryžtą, darbą bei siekį kurti grožį. Gatvėse, ant podiumo ir ypač teatre. O dėl titulų ir pagyrų – mamos akyse visi esame geriausi, tiesa?