Kartais – net jei ir labai labai retai – mano žvilgsnį užkabina debiutinė jauno dizainerio kolekcija, kurią iškart norisi vertinti kaip būsimos ilgos ir sėkmingos karjeros pradžią. Ir taip, puikiai žinau, kad po puikių debiutų neretai stoja tyla ir prilimpa „one hit wonder“ etiketės. Bet šįkart labai tikiuosi, kad intuicija teisi.
Dizainerė Liepa Aliukaitė, prieš porą metų blykstelėjusi konkurse „Mados infekcija“, laimėjusi 2020-ųjų Jaunojo dizainerio prizą ir šiemet dalyvavusi „Mados infekcijoje“, Lietuvos mados scenoje turėtų būti paskelbta metų atradimu. Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiuo metu Liepa studijuoja Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino magistrantūros programoje. Ir, rodos, tiesia sau kelią į itin įdomią ateitį mados dizaino sferoje.
Dėl to negalėjau praleisti progos Liepą pakalbinti apie naujausią kolekciją, o dizainerė savo ruožtu pasiūlė apžiūrėti drabužius bei aksesuarus, matytus ant podiumo. Įspūdis didelis – tiek prisilietus prie jos kūrybos, tiek išgirdus, kaip natūraliai, intuityviai Liepa savo istoriją pasakoja pasitelkdama madą ir žvitrų protą. Dalinuosi mūsų pokalbiu ir rekomenduoju Liepą atrasti socialiniuose tinkluose @nuluzusliepa bei įdėmiai sekti jos kūrybą.
—
Kaip nusprendei, kad idėjas verta paversti būtent drabužiu? Juk Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokeisi bendrojo dizaino pradmenų, ne specifiškai mados, tiesa?
Tikrai taip. Mokykloje besimokydama dizaino visuomet jaučiausi savotiškai varžoma taisyklių, kuriomis būtina remtis kuriant grafinį ar daiktų dizainą. Jaučiu, kad būtent mados dizainas yra absoliučiai mano specialybė – čia susijungia visos išmoktos akademinės taisyklės su begale skirtingų meno laukų. Mada apima beveik viską – amatą, technologiją, funkcionalumą, spalvas, medžiagiškumą, tą patį grafinį ir daiktų dizainą ir t.t. Toks jausmas, kad nėra ribų tame, ką įmanoma padaryti su audiniu. O būtent konstrukcija yra mėgstamiausia mano sritis – kuo sudėtingesnė, tuo man įdomiau su ja dirbti.
Ar atėjus į VDA pradėjo vykti tavo kaip kuriančio žmogaus transformacija?
Studijuodama visad bandžiau iš tų įskiepytų taisyklių išlipti, tai savirefleksija kažkiek padėjo. Vėlesniuose kursuose pradėjus mokytis pas vieną dėstytoją buvau pasiryžus daryti viską, ko dar nesu bandžius. Eksperimentuoti su medžiaga ir konstrukcija erdvėje, kurti eskizus ir maketus negalvojant apie jų baigtį. Viso to tikslas – naujais metodais atrasti kūrybinę laisvę bei labiau pažinti save kaip kūrėją.
Kadrai iš išvykos į Latviją bei Mados infekcijos 2021 užkulisių
Ar tai veikė kaip psichoanalizė? Pamenu, pasakojai, kad užaugai sode už Antakalnio, turėjai gan laukinę vaikystę, artimą ryšį su gamta ir jos virsmais. Kaip supratai, kad šis tavo istorijos elementas gali nulemti kūrybos kryptį?
Pirmus kelis metus VDA tikrai daug mąsčiau apie vaikystės sodą, keliones į laukines pajūrio vietoves. Kasmet laukdavau vasaros, kad galėčiau ten grįžti, vėl atrasti erdves, kuriose lieki vienas ir kuriesi namus čia ir dabar. Nostalgija, praeities fragmentų analizė užaugino tą norą kurti reaguojant į gamtą, nagrinėti savo santykį su namais ir jų aplinka.
Grįžimas ten, kuri gali būti viena – tai ramybės paieškos atsidūrus mieste ar kokia kita užuomina?
Ne visai, man kelionės prie jūros, buvimas gamtoje siejasi su asmeniniu ritualu. Kai buvau maža, berods šešerių, su šeima liepos mėnesį keliavome į Palangą. Ir tai buvo paskutinė kelionė prie jūros, kurios metu buvau apsupta žmonių. Su šeima supratome, kad čia ne mums. Todėl pradėjome keliauti į laukinį Latvijos pajūrį, kur visada tuščia. Jūra, smėlis, miškas. Pasistatai palapinę, prisirenki pagalių, užsikuri laužą, vis kažką pataisai, kad nesugriautų lietus. Renki uogas, skaitai knygą ir paprasčiausiai mėgaujies būtimi.
Toje vietoje, kur vykdavome, yra molio kopos, tad mano keramikai tėvai kartą yra atsivežę krosnį ir iš vietinio molio esam lipdę indus. Skamba romantiškai, bet gyvenant tokiomis sąlygomis reikia ir ištvermės. Užaugusi išlaikiau tradiciją vasarą kasmet vykti į Latviją ir pagyventi primityviame būvyje. Tos laukinės vietovės tapo mano sielos namais, kur viskas paprasta, aišku, kur jaučiuosi saugiai.
Klausantis tavo pasakojimų apie buvimą gamtoje ir ritualus, mintyse atgimsta ir kolekcijos, parodytos Mados infekcijos metu, kontūrai…
Prisimenant visą tai, ką papasakojau, ji ir pradėjo formuotis. Daugelis elementų net nesąmoningai!
Nemaža dalis drabužių, šalia kurių dabar turiu garbės tave kalbinti, tarsi paliudija žmogaus santykį su skirtingomis gamtos stichijomis. Paltas, atliepiantis kūno santykį su lietumi. Suknelė, sukurta iš palapinėms siūti naudojamos medžiagos. Kontrastinės kelnės primena žvejų botus, skirtus braidymui po upes.
Manau, kad taip ir yra. Bet tai ne apie mane, gal labiau apie namų, savos erdvės kūrimąsi laukinėje gamtoje – kiekvieną kartą ten atkeliavus tikiesi, kad orai bus geri, bet taip niekad nebūna. Šviečiant saulei pastatai palapinę, įsikuri, kitą dieną toje palapinėje jau sėdi kiaurai peršlapęs.
Kai kūriau savo „Hide and Seek“ kepures, kaip tik apie tai ir galvojau – dėl to man svarbu, kad jos būtų impregnuotos, neperšlampamos. Manau, kad dizaino objektas turi turėti funkciją – ir ją gerai išpildyti.
Kolekcijoje visi paltai taip pat impregnuoti. Iš impregnuoto audinio pasiuvau ir suknelę -atrodo, visiškai nelogiška mintis, bet, matyt, tai pasąmoninis bandymas susikurti apsaugą nuo gamtos stichijų. Kolekcijos megztiniai, nors ir lengvi, numegzti naudojant moheros siūlus – vos apsirengi ir iškart karšta, ko tikrai norisi kai prie jūros užklumpa audra.
„Hide and Seek“ kepurės bei iš palapinės sukurta nešiojama pastogė
Madą kuri ne kaip dizainerė, o kaip keliautoja!
Aha, gali būti! Va, turiu kolekcijoje ir kojines. Jas sukūriau galvodama apie tuos momentus, kai Latvijoje savąsias džiovindavau virš laužo, ne vieną porą taip esu ir sudeginusi. Todėl maniškės megztos kiauraraščiu, tarsi „pradegusios“.
Keliaujant visada svarbu pasiimti kuo mažiau, bet maksimaliai funkcionalių daiktų. Nuo vėjo sauganti striukė, šilčiausias megztinis, geros kojinės, tvirti batai, su kuriais būtų negaila po žarijas vaikščioti. Visa tai norėjau sudėti ir į savo kūrybą. Dar galėsime pakalbėti apie tai, kad štai čia matai ir pernaudotą hamaką.
Hamaką? Aš maniau, kad čia jūrinis tinklas!
Gal ir buvo tinklas, bet jį radau atliekantį hamako funkciją. Nukeliavusi prie jūros turiu tradiciją vieną dieną eiti per apleistas stovyklavietes ir ieškoti „radinių“ – paliktų didelių vandens bambalių, iš kurių galima pasidaryti dušą, keptuvių, tentų, kitų smulkmenų. Kartą taip radau paliktą jau paplyšusį hamaką, matomai pagamintą rankomis iš seno tinklo ir dviejų pagalių, sukabintų jūrine virve. Paprastai tokių dalykų lyg ir neimčiau, palikčiau kitiems, bet šitą hamaką pasiėmiau ir pasidėjau namų balkone su mintimi prie jo sugrįžti.
Maždaug po metų pradėjau kurti kolekciją ir užmečiau akį į tuo metu vykusios Kopenhagos mados savaitės pristatymus. Nuotraukose man įstrigo tuo metu beveik visose kolekcijose dominuojantis nertos suknelės motyvas. Aišku, pati nerti nenorėjau, nes jei jau apsiimčiau, tai nerčiau pati, tai atimtų labai daug laiko, o ir šiaip – matyta. Bet tada prisiminiau tinklą-hamaką ir jis tapo mano „nerta“ tinkline suknele.
Ką dar savo kūryboje esi sėkmingai pernaudojusi, pritaikiusi?
Iš savo numylėtos kelionių palapinės esu pagamintus miniatiūrinę palapinės versiją, nešiojamą pastogę, kaip visur kartu keliaujančių namų, prieglobsčio simbolį. Aišku, palapinė buvo jau suplyšusi, nes naudoti naują ar dar galinčią tarnauti būtų neetiška. Paskutinėje kolekcijoje taip pat naudojau ir vienos siuvyklos atiduotus audinius, o paltų ir marškinių sagomis tapo pajūryje surinkti stikliukai.
Pakalbėkime apie kolekcijoje matomas medžiagas. Visko tiek daug! Palapinės medžiaga, mohera, tinklas, švelnūs, šilką primenantys audiniai, paltinės medžiagos… Ir net keista, nes vizualiai viskas labai vientisa. Ar tau pačiai iššūkis dirbti su tiek skirtingų medžiagų, ar tai labiau funkciniai pasirinkimai?
Bijau, kad žinau iš kur tai… Aš nesąmoningai vengiu raštuotų audinių, bet tikiuosi šią savybę perlipti. Pati niekada nedėviu drabužių su raštais ir nekyla ranka kurti iš medžiagų, kurios turi raštą. Man labai gražu tai matyti kitų dizainerių darbuose, manau, kad tai pakankamai sudėtinga – suvaldyti charakterį jau turinčią medžiagą ir visko nepaversti balaganu. Savo kolekcijoje raštą keičiau į faktūriškumą, suraukimus, sluoksnius, iškirpimus, kurie lyg sukuria drabužiui minimalų rašto efektą.
Drabužis iš kolekcijos, rodytos Mados injekcijoje 2019-aisiais
Tik dabar pastebėjau, jog didžioji dalis kolekcijos drabužių išvis yra vienspalviai. Norėčiau tavęs paklausti dar apie vieną dizaino detalę – medžiagų sluoksniavimą, kuris man primena geografijos vadovėliuose matytus aukštumų žemėlapius. Iš kur atėjo šis motyvas, matytas, jei neklystu, dar tavo ankstesnėje Mados injekcijos kolekcijoje?
Mados injekcijos kolekcijoje vienspalvius audinius siuvinėjau rankomis ir, sakykim, taip kūriau audinio raštą, kuris man priminė medžio rieves, žmogaus piršto antspaudus, taip buvo „išsiuvinėtas“ visas kostiumas. O šioje kolekcijoje toliau vysčiau tai, ką pradėjau baigiamojo bakalaurinio darbo metu – miško takelių motyvą. Per konstrukciją bandžiau drabužiuose perteikti savo mylimus miško takelius, gamtos organiškumą. Takelio motyvas taip pat svarbus mano kūrybiniame procese, visuomet kuriant kur nors nuklystu, pasiklystu, bet visuomet iš to pasisemiu naujų idėjų.
Dar esu girdėjusi, kad tos lenktos linijos primena kankorėžį, rieves ar roplių šarvus. Kai pagalvoji, tie patys gamtos motyvai daug kur atsikartoja. Iškirpimai drabužiuose irgi lyg nuoroda į gamtą, natūralioje aplinkoje niekas nesuyra tvarkingai, visur galima matyti ažūrus, sukurtus vabzdžių, stichijų pagalba. Taip pat ir mano rankos eina per audinį, natūraliai padaro iškirpimą.
Keliaujant nuo idėjos prie išpildymo: kolekcijoje, pažvelgus iš arčiau, matau labai daug detalių, kurių mechaniškai nepadarysi, joms būtinas rankų darbas. Vietomis net labai, labai smulkmeniškas. Ar ėmeisi to pati?
99% savo kolekcijos pasiuvau pati, nes būtent dėl to, ką pasakei, man sunku kažką atiduoti siuvėjoms. Dažniausiai drabužio detales sugalvoju jau siūdama drabužį, kaip pavyzdžiui karoliukais apsiuvinėtas skyles liemenėje. Aišku, rodydama kolekciją galėčiau praleisti pamušalus ar dar kokius vizualiai nematomus apdirbimus, bet tada drabužis nebūtų baigtas, o nepabaigti dalykai man nepatinka. O ir spręsti technologines problemas pačiai įdomu – tiek kalbant apie estetiką, tiek apie medžiagos suvaldymą, visuomet galima rasti kūrybingą problemos sprendimą.
Rankų darbas man labai svarbus, nes pati esu „rankų žmogus“, noriu pati pajausti drabužį, būti juo užtikrinta. Darbas su smulkiomis detalėmis man lygus meditavimui. Net jei ir trunka tris dienas.
Mados infekcijoje 2021-aisiais rodytos kolekcijos nuotraukos
Be drabužių kolekciją papildei ir aksesuarais. Turbūt nieko keisto, kai jau turi vieną aksesuarą-hitą, puošusį ir viršelius, ir Vilniaus gatves: „Hide and Seek“ kepurę. Bet šioje kolekcijoje nuėjai gerokai toliau: matau ir rankines, ir auskarus, ir dideles skrybėles.
Norėjau, kad kolekcija būtų pilnai išpildyta, o tam tik drabužių neužtenka. Nertos rankinės yra tiesioginis karantino padarinys, kuomet draugė išmokino mane nerti ir vakarais vis prisėsdama nunėriau šiuos ryšulėlius. Kai kurių rankinių rankenas dekoravau dar vienu kelionių elementu – konservų indelių atidarymo žiedais, kuriuos dažiau ir segiau kaip kniedes.
Tavo darbai turi dar vieną įdomų aspektą – tokį tarsi netyčinį komerciškumą. Žiūriu į juos ir matau, kaip net šitie pavyzdžiai galėtų kabėti parduotuvėse, gyventi gyvenimus skirtingose spintose. O gal visa tai tyčia ir apmąstyta?
Pasakysiu paprastai – kolekcijai nepaišiau jokių konkrečių eskizų. Aš visuomet darau darau darau, atrandu kažką įdomaus, ir tada keičiu, perdarau. Kadangi viską sukuriu, konstruoju ir pasiuvu pati, nėra kažkokios konkrečios minties apie pardavimą, nes niekada nežinau, kas gausis. Bet dabar jau matau, kad kai kuriuos daiktus galėčiau drąsiai tiražuoti. Jaučiuosi jau išėjusi iš „menų“ ribos ir manau, kad galiu kurti gerą, dėvimą produktą.
Įprastas klausimas interviu pabaigai. Kas tavęs laukia toliau, Liepa?
Nežinau! Nors iš tiesų visai norėčiau kurti prekinį ženklą. Manau, kad turiu savo auditoriją, matau, kas rašo, domisi. Man būtų sunku kurti kažką, kas nėra „iš manęs“, bet ir pati suprantu, kad man vos 23, tai pamatysim, kur tie kūrybos takeliai nuves. Įdomu!
–
Ačiū Liepai už pokalbį
Nuotraukos Manto Platūkio, Tomo Kurkiko, Pauliaus Noviko, Vinco Čygo ir Liepos Aliukaitės.
